„Žiemos ekranuose“ E. Čepaitė rekomenduoja nepraleisti šių filmų:
Kanų kino festivalio „Kritikų savaitėje“ pristatytas režisierės Charline Bourgeois-Tacquet pilno metro debiutas „Įsimylėjusi Anais“ (Les Amours d’Anais) švenčia aistrą mylėti, jausti bei niekam nepriklausyti. Trisdešimtmetė Anais lifte sutinka knygų leidėją Danielių, kuris negali atsispirti jos nežabojamam žavesiui. Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Anais sužino, jog Danieliaus žmona – garsi rašytoja Emilie, kuri jauną moterį domina kur kas labiau, nei jos naujai iškeptas meilužis. Nors komedijos, kuriose pagrindiniai herojai įsivelia į meilės trikampį, neretai vadinamos prancūzų nacionaliniu kino žanru, režisierė sako, jog nenorėjo sukurti klišinio filmo: „Įsimylėjusi Anais“ labai organiška švelnumo, rimtumo, komiškų situacijų bei tikrų jausmų ir emocijų sintezė. „Gyvenimas nuolat viską sumaišo“, – tvirtina Ch. Bourgeois-Tacquet. – O man patinka filmai, kurie primena gyvenimą ir atkuria jo sudėtingumą“.
Komiška drama „Pasaulis po mūsų“ (Le Monde Apres Nous) pasakoja rašytojo Labidi, gyvenančio be cento kišenėje ir bandančio pabaigti savo debiutinį romaną, istoriją. Kad išgyventų, Labidi dirba maisto išvežiotoju Paryžiuje ir glaudžiasi mažyčiame kambaryje pas geriausią draugą. Staiga įsiplieskusi meilė studentei Elisai dar labiau sujaukia ir taip chaotišką jaunuolio kasdienybę. „Pasaulyje po mūsų“, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje, Labidi puikiai įkūnija šių laikų romantinį herojų, kurio nuoširdžiam ryžtui net keisčiausias svajones paversti realybe neįmanoma atsispirti.
Iš Korsikos kilęs kino ir teatro režisierius, muzikas ir aktorius Pascal Tagnati savo filmuose jautriai, su humoru ir melancholija fiksuoja dabarties epochą bei jos amžininkus, o jo debiutinis pilno metro filmas „Vasara Korsikoje“ (I Comete) buvo įvertintas specialiuoju žiuri apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje. Miestelis Korsikos saloje: vaikai krykštauja pagrindinėje aikštėje, paaugliai nuobodžiaudami trinasi savo pamėgtose vietose, suaugusieji diskutuoja apie ateitį, o senoliai postringauja apie praėjusius laikus. Tie, kurie nepaliko gimtųjų žemių, sutinka grįžtančius iš emigracijos, o statiška kamera kantriai, su romiu pasitikėjimu stebi miestelio gyventojus, pamažu atveriančius širdis, ir liudija bendruomeniškų vertybių svarbą. „Mažas miestelis yra vieta, kur žmonės kasdien susitinka ir dalijasi naujienomis“, – sako P. Tagnati. – Šioje istorijoje yra visko po truputį: prisiminimų, kūrybos, tam tikrų projekcijų. Bet daugiausia – akimirkų, kurias nešiojuosi savo širdyje“.
Festivalio atidarymo filmas „Tralialia“ (Tralala) – tai pirmasis brolių režisierių dueto Jean-Marie ir Arnaud Larrieu kino miuziklas, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Keturiasdešimtmetis gatvės muzikantas Tralialia Paryžiuje sutinka merginą, kuri prieš paslaptingai pranykdama palieka žinutę „Tik jokiu būdu nebūkite savimi“. Smalsumo ir bundančių jausmų vedamas muzikantas atsibasto į stebuklingais išgijimais garsėjantį Lurdą. „Polifonija, kuri niekada nesirimuoja su kakofonija, nes brolių Larrieu beprotybė mene paremta didžiuliu meistriškumu“, – apie filmą rašė kino kritikas Thierry Cheze. – Jų žaidimo taisyklės yra tikslios, bet nenugalimos, o nuostabūs aktoriai kiekvieną žiūrintįjį apdovanoja entuziazmu ir nenumaldomu tikėjimu kinu“.
Romantinė komedija „Sudie, kvailiai!“ (Adieu les Cons) – tai jau septintasis režisieriaus, scenaristo, aktoriaus ir komiko Albert Dupontel pilno metro filmas, įvertintas net septyniais „Cezario“ apdovanojimais ir pripažintas geriausiu metų filmu Prancūzijoje. Sulaukusi 43-ejų Siuzė Trappet išgirsta negailestingą diagnozę: ji serga nepagydoma liga ir gyventi jai liko vos keli mėnesiai. Neturėdama ko prarasti moteris ryžtasi paskutiniam išbandymui – surasti prieš daugybę metų įvaikinti atiduotą sūnų. „Norėjau užpildyti tuštumą tarp dviejų pasaulių“, – prisimena A. Dupontel, paklaustas, kaip kilo mintis kurti šį filmą. – Apie tą, kuris nori gyventi, bet negali, ir tą, kuris galėtų gyventi, bet nenori“.
Pagal Gonkūrų premija apdovanotą Romain Gary romaną sukurtas filmas „Gyvenimas dar prieš akis“ (La Vie devant Soi) (1977) Izraelio kino režisieriui ir scenaristui Moshé Mizrahi pelnė „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą, o įspūdingas aktorės Simone Signoret vaidmuo buvo įvertintas „Cezariu“. Paryžiaus imigrantų kvartalo Belvilio gyventoja Madame Rosa savo skurdžiame bute verčiasi pamestinukų ir prostitučių vaikų globa. Moteris pikta, kandi ir kietaširdė – kaip ir pats gyvenimas. Senstančiai Madame Rosa vis sunkiau rūpintis guviais mažyliais. Našlaitis Momo tai puikiai supranta. Pamažu tarp globėjos ir globotinio užsimezga ypatingas ryšys, kurio nei nepriteklius, nei nerimas dėl ateities negali apkartinti.
Prancūzų režisierius Marcel Carné laikomas vienu svarbiausiu poetinio realizmo kino kūrėjų. Derindamas lyrizmą ir ironiją, savo filmuose Carné kalba apie santykių trapumą, neišsipildžiusias viltis ir svajones, negailestingą likimą ir neįmanomą meilę. Emilio Zolia romano ekranizacija „Tereza Raken“ (Therese Raquin) (1953) gavo prizą už režisūrą Venecijos kino festivalyje. Valdingos tetos užauginta našlaitė Terezė ištekinama už pasiligojusio pusbrolio. Pasmerkta nuobodžiam šeimyniniam gyvenimui be meilės, jauna moteris netikėtai sutinka Laureną. Savimi pasitikintis, drąsus ir charizmatiškas vyras ne juokais apžavi Terezę, o žsimezgusi aistringa meilės istorija leidžia patikėti, kad laimė pasiekiama ranka. Šis filmas iš Simone Signoret retrospektyvos – tai vienas įsimintiniausių aktorės vaidmenų kine, kuriame ji demonstruoja gilią emocinę brandą bei meistriškai valdo jausmų amplitudę.
