Prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ – nuo „Tralialia“ iki J. P. Belmondo

Šiemet į pagrindinę festivalio programą atrinkome 8 filmus, kurie atspindi šiuolaikinės prancūzų kinematografijos įvairovę. Kiekvienas iš šių filmų savitai šlovina galimybę mums vėl susitikti su artimaisiais, su tais, kuriuos mylime, su savimi, su tikrąja savo prigimtimi.

Juos parodysime Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Nidoje, Plungėje, Marijampolėje“, – kalbėjo Prancūzų instituto direktorius Thomas Buffinas, pristatydamas sausio 28–vasario 13 dienomis kino teatruose vyksiantį 17-ąjį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“.

„Net pandeminiais laikais prancūzų kinas išsiskiria savo gyvybingumu bei tvirtumu, – tikino festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė. – Prancūzų kino gamyba pastaraisiais metais stipriai nesumažėjo ir kino tradicijų puoselėjimas puikiai sugyvena su drąsiais kino eksperimentais.

Prancūzų kinas žinomas pasaulyje ir kaip jo laimėjimų pavyzdį galima paminėti neseniai laimėtus Kanų ir Venecijos kino festivalius. Tokie laimėjimai byloja apie įdomų ir intensyvų prancūzų kino gyvenimą, kuriame savo vietą randa ne tik garsūs vardai, bet ir nauji, dar nežinomi kino kūrėjai.“

Festivalio „Žiemos ekranai“ rengėjai vienu tikslų ir laiko pristatyti naujus talentus, kurie rytoj galėtų tapti prancūzų kino klasika. 

Šiemet festivalyje bus parodyta kiek mažiau filmų nei įprastai, nes norima sukurti intymią šventę, jaukų pasimatymą su prancūzų kinu.

Programoje netrūksta ir romantiškų, aistringų meilės istorijų, ir komedijų, ir dramų apie sudėtingus gyvenimo pasirinkimus. Dalis filmų kalba apie šiandieną, bet yra ir tokių autorių, kurie nutarė atsigręžti į praeitį.

Į pagrindinę programą įtraukti aštuoni filmai. Pirmą kartą festivalio istorijoje ją sudaro debiutuojančių autorių kūriniai.

Pasak E.Čepaitės, Prancūzijoje kino tradicija labai tvirta, naujai ateinantys kūrėjai anksti suformuoja savo skonį, braižą, žino, apie ką nori kalbėti, ir tikrai stebina savo režisūrine branda.

Visi šių metų „Žiemos ekranų“ filmai sukurti per pastaruosius dvejus metus ir Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą.

„Amžinoji vasara“, specialiu žiuri prizu Lokarno kino festivalyje apdovanota Émilie Aussel juosta, nukels į pietų Prancūziją. Ten ką tik mokyklą baigusi grupė paauglių leidžia vasaros atostogas.

Bet nerūpestinga vasara baigsis anksčiau, nei tikėtasi: su tragiška netektimi susidūrę jaunuoliai priversti suaugti ir rasti jėgų iš naujo pamilti gyvenimą.

Režisierė realistiškai tiksliai atveria plačią jaunystės jausmų amplitudę ir paslaptingą, šiek tiek melancholišką besibaigiančios paauglystės grožį.

Apie subtilesnius, atsargius naujai bundančius romantiškus jausmus kalba Tunise gimusios ir užaugusios režisierės Leyla Bouzid filmas „Istorija apie meilę ir aistrą“. 

Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programos uždarymo filmu pasirinktoje romantinėje dramoje kino kūrėja meistriškai įamžina pirmąsias meilės pamokas, supamas neramių dvejonių, kūniškų atradimų, kultūrinių skirtumų ir emocinių nusivylimų.

„Įsimylėjusi Anais“ – pirmas režisierės Charline Bourgeois-Tacquet filmas. Tai nuotaikingas nacionaliniu prancūzų kino žanru vadinamas meilės trikampis, o dvi jo žvaigždės – Anaïs Demoustier ir Valeria Bruni Tedeschi – spinduliuoja gerą energiją bei primena, kad kliautis savo jausmais labai rekomenduotina ir net būtina“.

Ilgametražis debiutas buvo pristatytas Kanų „Kritikų savaitėje“.

Nuo prancūzų kino neatsiejamos ir socialinės temos. Kanų kino festivalio vidurnakčio seansų programoje pristatyta ir kritikus savo drąsiu bei žaismingu laviravimu tarp žanrinio ir socialinio kino sužavėjusi režisieriaus Jeano Christophe’o Meurisse juodoji komedija „Kruvini apelsinai“.

Jame rodomos tuo pačiu metu Prancūzijoje vykstančios kelios istorijos: prasiskolinusių pensininkų pora bando laimėti piniginį prizą rokenrolo šokių konkurse, finansų ministras įsivelia į mokestinio sukčiavimo skandalą, o paauglė patenka į psichopato pinkles. Įtampa auga, išgyvenimo žaidimas prasideda.

Tris iš pažiūros nieko bendro neturinčius pasakojimus režisierius sumaniai sulipdo į negailestingą satyrą apie visuomenės sopulius ir žmogiškumo paribius. Ar tikrai juokas gydo žaizdas?

Penktasis pagrindinės programos filmas „Mūsų kritę broliai“– tikrais įvykiais paremta istorija apie aistringai Alžyro nepriklausomybę gynusį prancūzų darbininką Fernandą Ivetoną. Su tokiu pačiu įkarščiu jis myli ir savo žmoną Heleną. 

Vieną dieną jis sulaikomas dėl darbovietėje padėto sprogmens. Niekas nenukentėjo, bet jam gresia mirties bausmė. Politinė įtampa darosi nepakeliama, bet Helena atsisako palikti šalį ir saugiai įsikurti Prancūzijoje. Ji kovos Fernando pašonėje tiek, kiek reikės – iki galo.

Tai jautrus ir įtraukiantis pasakojimas apie didžiosios istorijos traiškomus mažųjų žmonių likimus.

Dar vienas ilgametražis debiutas kine – Loudos Ben Salah-Cazano filmas „Pasaulis po mūsų“. Jo herojus rašytojas Labidi gyvena neturėdamas nei cento kišenėje ir bandydamas pabaigti savo debiutinį romaną. Kad išgyventų, Labidi dirba maisto išvežiotoju Paryžiuje ir glaudžiasi mažyčiame kambaryje pas geriausią draugą. 

Staiga įsiplieskusi meilė studentei Elisai dar labiau sujaukia ir taip chaotišką jaunuolio kasdienybę. Kai troškimas gyventi laisvai ir nevaržomai nesutampa su finansinėmis galimybėmis, problemos sparčiai kaupiasi, o jų sprendimai dažniausiai virsta klaidomis.

Labidi puikiai įkūnija mūsų laikų romantinį herojų, kurio nuoširdžiam ryžtui net keisčiausias svajones paversti realybe neįmanoma atsispirti. Darosi šiek tiek pavydu tokio natūralaus geismo gyventi.

Libaniečių kilmės prancūzų režisierės Chloé Mazlo filmas „Po Libano dangumi“ – taip pat ilgametražis debiutas. Tai šeimos istorijos įkvėptas spalvingas, gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas su animaciniais intarpais apie šeimos bandymą išgyventi per Libano pilietinį karą.

Iš Korsikos kilęs kino ir teatro režisierius, muzikas ir aktorius Pascalis Tagnati pakvies į filmą „Vasara Korsikoje“. Čia atgyja pokalbiai tarp kaimynų, draugų, giminių, vieną pokalbio giją seka kita ir ima aiškėti: nei skardaus juoko, nei neišmatuojamo gamtos grožio kartais neužtenka negyjantiems randams užglaistyti.

Statiška kamera kantriai, su romiu pasitikėjimu stebi miestelio gyventojus, kurie pamažu atveria širdis ir liudija bendruomeniškų vertybių svarbą.

Be pagrindinės progamos, „Žiemos ekranų“ rengėjai parengė kelis specialius seansus. Tarp jų – trys komedijos, skirtingos, bet tikrai aktualios, atspindinčios prancūzų stiprybę kurti komedijos žanro kūrinius.

Festivalį atidarys juosta „Tralialia“. Tai pirmasis brolių režisierių dueto Jeano Marie Larrieu ir Arnaud Larrieu kino miuziklas, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. 

Muzikinės komedijos žanre smagiai laviruojantys kino kūrėjai į nenuspėjamą fantaziją sujungia stebuklus, neišsipildžiusias svajones, praeities kartėlį ir troškimą ištaisyti padarytas klaidas.

„Labiau nei bet kada šią žiemą norisi ieškoti lengvumo, įkvėpimo, geros nuotaikos, o kartais – netgi stebuklų, – neabejojo E.Čepaitė. – Šioje istorijoje apie gatvės muzikantą, netikėtai suradusį naują šeimą stebuklais garsėjančiame Lurdo mieste, visko bus su kaupu.“

Filme pagrindinį vaidmenį atlieka prancūzų aktorius Mathieu Amalricas, lietuvių žiūrovams gerai pažįstamas iš Džeimso Bondo filmo „007 Paguodos kvantas“ bei režisieriaus Weso Anderso juostų „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ ar „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“. 

Be M.Amalrico, „Tralialia“ vaidina ir kitų garsių aktorių: Maïwenn, Denisas Lavantas, atlikėjas ir kompozitorius Bertrand’as Belinas.

Komedijoje „Tiesiog juodas“ režisieriai Jeanas Pascalis Zadi ir Johnas Waxas, pasitelkę netikros dokumentikos stilių, demonstruoja plataus diapazono humorą, drąsiai gvildendami aktualias rasizmo, tolerancijos problemas ir dekonstruodami socialines klišes.

Naujausias režisieriaus Albert’o Dupontelio filmas – romantinė komedija „Sudie, kvailiai!“ (2020 m.) – yra, ko gero, vienas solidžiausių visoje festivalio programoje: jis apdovanotas septyniais „Cezariais“ ir pripažintas geriausiu metų filmu Prancūzijoje.

Tai istorija apie Siuzę, kuri, sužinojusi, kad jai liko gyventi vos keli mėnesiai, nutaria surasti prieš daugybę metų įvaikinti atiduotą sūnų. 

Biurokratiniais labirintais klajojančią moterį likimas suveda su JB, darbo išvargintu programuotoju, ir Ponu Blin, aklu ligoninės archyvų darbuotoju. Nuostabą kelianti trijulė seka Siuzės sūnaus pėdsakais, o jų nuotykių galėtų pavydėtų net rimčiausi veiksmo filmų herojai.

Po metų pertraukos į festivalį grįžta svarbi „Žiemos ekranų“ dalis – retrospektyva.

„Pagaliau parodysime ilgai planuotą prancūzų kino legendos Simone Signoret filmų programą, – džiaugėsi E.Čepaitė. – Ilga ir įspūdinga aktorės karjera, įsimintini vaidmenys ir darbas su svarbiausiais kino režisieriais ją išgarsino visame pasaulyje. Ji – pirmoji prancūzų aktorė, laimėjusi „Oskarą“.

<iframe width="560" height="315" src="https://www.youtube.com/embed/CjD4Krw9Vgo" title="YouTube video player" frameborder="0" allow="accelerometer; autoplay; clipboard-write; encrypted-media; gyroscope; picture-in-picture" allowfullscreen>

S.Signoret taip pat buvo labai įtakinga to meto aktyvistė, daug dirbo su įvairiomis organizacijomis.“ 

Žiūrovai galės pamatyti keturis S.Signoret filmus: režisieriaus Marcelio Carné Émile‘io Zola romano „Tereza Raken“ ekranizaciją, apdovanotą prizu už režisūrą Venecijos kino festivalyje, „Oskaro“ laimėtojo Costa-Gavraso „Prisipažinimą“ ir „Žudikų kupė“ bei Izraelio kino režisieriaus ir scenaristo Moshé Mizrahi dramą „Gyvenimas dar prieš akis“.

Praėjusiais metais Anapilin iškeliavęs vienas žymiausių ir populiariausių visų laikų prancūzų kino aktorių Jeanas Paulas Belmondo kultinės žvaigždės titulą užsitarnavo dėl savo spontaniškos, natūralios ir organiškos vaidybos. 

Universalaus profilio aktorius sukūrė įsimintinus vaidmenis ne tik milijonines žiūrovų simpatijas pelniusiuose komedijose ar veiksmo filmuose, bet ir kino klasika tapusiose autorinio kino juostose.

„Žiemos ekranai“ pakvies žiūrovus apsilankyti specialiuose aktoriui atminti skirtuose filmo „Žmogus iš Rio“ seansuose. Šiame filme aktorius pats atlieka sudėtingus kaskadinius triukus ir juosta tapo vienu populiariausių J.P.Belmondo filmų ne tik Prancūzijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Atskira programa „Valio, atostogos!“ lauks mažųjų festivalio lankytojų. 

Dviejų animacinių filmų programa, skirta kino žiūrovams nuo 5 metų, parodys dvi istorijas apie smalsias, energingas ir drąsias mergaites, kurių atostogos tampa neišdildomų nuotykių virtine.