Apžvelgiant V.Krėvės kūrybą galima pastebėti, kad visa ji paremta siekiu išsaugoti istoriją ir atverti mitų reikšmę žmogaus pasauliui. O jo kūriniuose randasi didžioji tautos ATMINTIS. Tai nepaprastai gilią prasmę turintis žodis, kuris buvo išraižytas V.Krėvės lazdelės vidinėje pusėje, ir tapo patikimiausiu ir svarbiausiu jo ramsčiu.
O šiandien šis žodis kaip labai svarbus simbolis mums atveria ir praeities archyvą. Vaikystę ir jaunystę praleidęs Subartonių kaime, Varėnos r., rašytojas savo sukurtomis istorijomis, legendomis ir padavimais ne tik nutiesė literatūrinius tiltus tarp praeities ir dabarties, bet įtvirtino ir dzūkiškąją tapatybę. Juk atmintis ir yra tai, į ką nuolat galime remtis gręždamiesi į praeitį.
Todėl į kūrėjų pasaulį šiais metais kelią skinasi neeilinis įvykis, praturtinsiantis Dainavos krašto ir lietuvių literatūros lauko istoriją. Įsteigta Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija!
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta džiaugiasi, kad klasiko V.Krėvės-Mickevičiaus legenda šįkart atgyja įsteigiant jo vardo literatūrinę premiją rašytojo gimtajame Dainavos krašte: „Garbė įprasminti šio unikalaus kūrėjo, nestokojusio autentiško polėkio ir jėgos, atmintį Dzūkijoje ir sukurti galimybę lietuvių literatūros kūrėjams puoselėti V.Krėvės vertybinį palikimą“.
Nuo šių metų Alytaus regiono plėtros taryba Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva skirs 5 000 eurų premiją už naują, per praėjusius dvejus kalendorinius metus išleistą, meniškai vertingą literatūros (prozos ar dramos) kūrinį, atspindintį žymaus mūsų krašto rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybos dvasią.
Sudaryta 9 narių komisija išrinks profesionaliai parašytus grožinės literatūros kūrinius (knygas), skiepijančius meilę Lietuvos gamtai ir V.Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinkai, atskleidžiančius etninius motyvus, žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, lietuviškąsias tradicijas ir istorinę tautos atmintį.
Vertindama kūrinius komisija atsižvelgs į šiuolaikinės lietuvių prozos ir dramaturgijos estetines ir problematines kryptis, jų atvirumą pasaulio tautų literatūroms.
Bus vertinama kūrinio raiška, žanro plėtra, pasakojimo įdomumas, personažų charakteriai – lietuvių prozos ir dramaturgijos estetinės vertybės, prie kurių formavimosi prisidėjo V.Krėvė-Mickevičius.
Konkursas bus skelbiamas Alytaus regiono plėtros tarybos ir Dzūkijos krašto savivaldybių (Alytaus m., Alytaus r., Druskininkų, Lazdijų ir Varėnos r.) interneto svetainėse 2022 m. gegužės 1 d.
Kūrinius premijai gauti galės siūlyti leidyklos, menininkų organizacijos, bibliotekos ir patys autoriai.
Pirmoji premija bus teikiama šių metų spalio mėnesį, minint Vinco Krėvės-Mickevičiaus 140-ąsias gimimo metines, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus kiemelyje Subartonių kaime, Varėnos r.
Mažoji V.Krėvės-Mickevičiaus legenda
Būtų keista sutikti žmogų, nežinantį Vinco Krėvės-Mickevičiaus pavardės, jo nuveiktų darbų Lietuvai ar neskaičiusį jo kūrinių. Tačiau, kodėl V.Krėvė toks svarbus net ir šiandien?
Kaip ir anuomet, taip ir dabar niekas negalėtų prilygti jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ vaizduojamai Lietuvai.
Šiame kūrinyje labiausiai ir atsiskleidžia V.Krėvės archainė pasaulėžiūra, įtvirtinama dzūkiškoji tapatybė, o Dainavos kraštas kaip svarbiausia rašytojo erdvė. Kažin, ar yra kitas rašytojas, beveik visą savo kūrybą patikėjęs gimtojo krašto istorijos vaizdavimui.
V.Krėvė paliko ypatingai ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje ne tik asmenybės unikalumu, archaine mąstysena, bet ir moderniu požiūriu į pasaulį ir žmogų. Jo čiurlioniškas universalumas atvėrė nepaprastai gilius žmogaus sąmonės būvius ir galimybes, kurios praplėtė ir jo kūrybinį potencialą.
Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, Kosminis Rex ir tragiškasis Prometėjas yra jau ankstyvosios V.Krėvės kūrybos (dar lenkų kalba) dvasios orientyrai. Bet neatskiriami nuo tautinės pasaulėvokos rašto – nuo liaudies dainos, buitinį konkretumą pakylėjančios iki kosminės visuotinybės.
Didelę gyvenimo dalį rašytojas praleido ne Lietuvoje: studijavo Kijevo ir Lvovo universitetuose, dirbo Baku, kur įgijo neįkainojamos patirties, galėjo stebėti ir vertinti skirtingas kultūras, kurios padėjo rašytojui universalizuoti ir asmeninę kūrybą.
Ne paslaptis, kad rašytojo kūriniuose nuolat vengiama to meto dabarties pasakojimo, vis gręžiamasi į praeitį, kuriamos legendos, padavimai ir istoriniai pasakojimai. Tačiau istorinė drama „Šarūnas“ – nors ir sapne užgimęs, bet dabarties pasakojimas, šiandien dažnai tituluojamas literatūriniu lietuvių epu.
Pasak Aušros Martišiūtės-Linartienės „Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“.
Tautosakos stiliaus dainiškumą Šarūne Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį. Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką – filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“.
Galiausiai V.Krėvė pabrėžia religinės lietuvio sąmonės ribiškumą, supriešindamas pagonybę su krikščionybe. Išminties nestokojantis rašytojas suvokė, kad tautos sąmonėje neišvengiamas religinis lūžis, kuris ypatingu dramatiškumu galiausiai atskleidžiamas „Skirgailoje“.
Krėvės kūryba – ištisas lietuvių atminties klodas, ypatingai svarbus net ir šiandien, siekiant suvokti savo tautos praeitį.
Gyvendamas Amerikoje ir rizikuodamas būti vadinamas naiviu svajotoju, V.Krėvė niekada nenustojo tikėti, kad galiausiai sugrįš į gimtąją Lietuvą, į tėvų žemę Subartonių k. Gal todėl ir jo kūrybą kartais galima pavadinti gimtojo krašto atminties altoriumi.
V.Krėvei 1954-07-07 mirus, Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje (1954 VII 09) rašė: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“ Kiekvienas prisiminimas apie lietuvių literatūros klasiką, dzūką V.Krėvę liudija jo reikšmę šiandienos lietuvių kultūroje.
