Kultūros metų viršūnės ir gelmės: 2021-aisiais buvo ir labai netikėtų atradimų

Kokių viršūnių ir gelmių 2021-aisiais siekė po karantino iš snaudulio  pakirdę Lietuvos meno ir kultūros kūrėjai? „Lietuvos rytas“ pabandė tai  išsiaiškinti.

Dar 2019-aisiais pagrindinį Venecijos bienalės apdovanojimą pelnęs ir  tarptautinę publiką sužavėjęs menininkių Linos Lapelytės, Rugilės  Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės kūrinys „Saulė ir jūra“ šių metų gruodį  35 metrų aukščio buvusiame Vilniaus taksi parko pastate buvo pristatytas  Lietuvos publikai. 

Bilietai į ekologines problemas gvildenančią operą-performansą buvo  iššluoti per parą, o į papildomus pasirodymus – per keliolika minučių.  Vietoje planuotų keturių dienų performansas rodytas net šešias. Kūrinį  pamatė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, tarp jų ir valstybės vadovai.  Nuotraukos ir įspūdžiai iš šio renginio užtvindė socialinius tinklus. 

„Saulė ir jūra“ tapo ir vienu labiausiai užsienio spaudoje aprašytu ir  ypač gerų atsiliepimų iš solidžių meno kritikų sulaukusiu Lietuvos  menininkų kūriniu. Populiarumo rekordą jis pasiekė Los Andžele, kur  bilietai į visus pasirodymus buvo išpirkti per 8 minutes.

Minėdama Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus sostinės galerija  „Vartai“ surengė parodą „An Unfinished Project“ (liet. „Nebaigtas projektas“),  kurią kuravo žinomas Izraelio rašytojas ir meno kuratorius Ory Dessau.  Metų pradžioje sugriežtinus karantiną nebuvo galimybės pamatyti parodą  galerijoje, tačiau „Vartų“ kolektyvas, pasitelkęs šiuolaikines  technologijas ir kūrybinius sprendimus, žiūrovams leido išvysti kūrinius  kitu būdu. 

Juos buvo galima pamatyti vitrinoje pirmame Mokytojų namų aukšte, kur  specialiai įrengtame ekrane buvo rodomas virtualus 3D turas po parodą.  Tuo pat metu parodoje dalyvaujančių menininkų žinutes, kurias jie norėjo  perduoti savo sukurtais darbais, buvo galima rasti ir pačiame mieste –  šešiose gerai matomose Vilniaus vietose. Norint pamatyti jas visas, ilgai  klaidžioti netekdavo, mat kiekviena jų buvo su užuomina, kurioje vietoje  yra kitas kūrinys.

Kol didieji šalies teatrai, tokie kaip Lietuvos nacionalinis dramos  teatras, ne itin sėkmingai jaukinosi mokslinę fantastiką ir distopijas,  nuostabi pokarantininė mintis kilo Klaipėdos jaunimo teatrui ir pasaulinio garso vengrų režisieriui Arpadui Schillingui. 

Jie sukūrė įtaigų spektaklį „Įstrigę“, pasakojantį apie periferijos  gyventojų jausenas ir skirtą rodyti nedidelių miestelių kultūros centruose.  Juose apsilankę, tarkim, Kulių, Rokiškio, Radviliškio gyventojai vargu  ar iki tol buvo patyrę tikro teatro stebuklą ir vienoje scenoje greta  jaunų aktorių matę tokias teatro žvaigždes kaip Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis.

Vilniaus centre esantis Vytauto Kasiulio muziejus baigiantis karantinui  duris lankytojams atvėrė turėdamas naują pavadinimą – Lietuvos diasporos  muziejus. Tai patiko toli gražu ne visiems. Per šio muziejaus įkurtuves  buvo skelbta, jog Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio dailininko šeima jo  kūrinius Lietuvai dovanoja su sąlyga, kad jie bus rodomi jo vardu  pavadintame muziejuje, todėl socialiniuose tinkluose užvirė aistringos  diskusijos, ar garbinga ir teisėta nesilaikyti susitarimų. 

Klaipėdiečiams nepatiko ir Prano Domšaičio dailės galerijos pavadinimo  pakeitimas į Klaipėdos dailės muziejų. Po kelių dienų naujajam Lietuvos  nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Arūnui Gelūnui teko atšaukti  pakeitimus, nors, jo manymu, neutralūs pavadinimai mažiau klaidintų  visuomenę ir pabrėžtų, jog tai – ne memorialinės vieno dailininko kūrybos  ekspozicijos. 

Kauno muziejininkams šie metai taip pat nebuvo lengvi. Minėdamas iškilaus  skulptoriaus Juozo Zikaro jubiliejų ir ruošdamasis atnaujintuose menininko  namuose atnaujinti ekspoziciją M.K.Čiurlionio muziejus gavo raštą iš  Kultūros tarybos, kad tie darbai nebus finansuojami, nes muziejuje nėra  nei šiuolaikinio, nei iš užsienio atvežto meno. Teko įsikišti Kultūros  ministerijai, kad „Laisvės“ skulptūros autoriaus muziejus galėtų atverti  duris. 

Tuo tarpu Lietuvos švietimo istorijos muziejus rudens pabaigoje duris  atvėrė ne lankytojams, o vagims. Eksponuodami garsaus litvakų tapytojo  Marco Chagallo (1887–1985) parodą „Stebuklo laukimas“ muziejininkai užrakino  pagrindinį įėjimą, tačiau paliko atvirą ir nesaugomą tarnybinį įėjimą,  pro kurį buvo galima patekti į šalia esančią pasaulinio garso menininko  kūrinių ekspoziciją. Galimos vagystės išvengta dėl lankytojų neabejingumo.

2021-aisiais dėl koronaviruso pandemijos suvaržymų neįvyko Vilniaus knygų mugė, bene svarbiausias ir masiškiausias knygų pasaulio renginys. Ar tik  ne todėl šiemet po trisdešimties metų pertraukos nė viena Lietuvos  nacionalinė kultūros ir meno premija nebuvo skirta su literatūra ir  knygomis susijusiam kūrėjui? O tai galbūt reiškė, kad lietuvių literatūra  pamažu stumiama į paraštes? 

Anaiptol. Literatūros pasaulyje šiemet netrūko nei prasmingų renginių,  nei visai neprastų knygų. Tarp įsimintiniausių galima būtų paminėti  Undinės Radzevičiūtės romaną „Minaretas ir 7“, Donaldo Kajoko romaną  „Skudurėlių šventė“, Tomo Vaisetos romaną „Ch.“, vieno kito poeto  eilėraščių rinkinį. Tačiau nors tai išties geros knygos, jos nepaliko  tokio neišdildomo įspūdžio, kokį kadaise paliko, tarkime, Rimanto  Kmitos „Pietinia kronikas“.

Tad kažin ar vertėtų stebėtis, kad šiemet kone dažniausiai buvo giriama ne visai grožinė knyga, kurią galima skaityti kone kaip romaną. Tai –  istoriko Norberto Černiausko „Paskutinė Lietuvos vasara“. 

Joje lyg ir žaismingai pasakodamas apie 1940 metų pirmųjų dviejų birželio  savaičių, pasibaigusių Lietuvos okupacija, žmonių ir šalies būties įvairovę,  kasdienybės rutiną, autorius lyg ir netyčia pavaizdavo patį XX amžiaus  vidurio lietuvių gyvenimą, kuriame derėjo ir mėšlavežis, ir diskusijos  apie poeziją, ir ambicingi ateities planai, ir kol kas tolokai  griaudėjantis karas.

Net du nauji menininkų sumanymai šiemet sudrebino karantino sukaustytą  šiuolaikinio meno rinką. Gegužės pabaigoje „Compensa“ koncertų salėje  Vilniuje tris dienas veikė didžiausia meno galerija Lietuvoje – „Art Compensa“. 

Lietuvos dailininkų sąjungos sumanymu, joje savo darbus pristatė kūrėjai  iš visos Lietuvos, kuriuos atrinko profesionalų komisija. Renginio tikslas  buvo suteikti žmonėms galimybę įsigyti aukšto lygio menininkų darbus už  prieinamą kainą. Nė centas nuo parduotų kūrinių nenubyrėjo ne tik  galerijoms, bet ir rengėjams. 

Lapkričio mėnesį šalies fotografai sumanė priminti meno mėgėjams ir  kolekcininkams, kad fotografija, jos atspaudai yra ir kolekcinė vertybė,  o ne vien vaizdelis, kuris renka patiktukus feisbuke ir instagrame. 

Sostinės Naujosios Vilnios rajone įsikūrusiame „Dūmų fabrike“ įvyko  pirmasis Fotografijos savaitgalis. Tai ne kokios nors institucijos, o  pačios fotografų bendruomenės surengtas renginys, todėl jame galima buvo  pamatyti visą šalies fotografijos panoramą – nuo dokumentikos iki  keisčiausių meninių bandymų. Lankytojams nereikėjo pirkti bilietų, o  patikusius darbus galėjo įsigyti tiesiai iš jų autorių. Planuojama, kad  tokie savaitgaliai vyks du kartus per metus – rudenį ir pavasarį.

2021-ieji buvo kupini ypatingų įvykių lietuvių operos solistams. 40 metų  sopranas Asmik Grigorian įžengė į legendinio Bairoito festivalio sceną,  kurioje iki šiol iš lietuvių buvo tekę dainuoti tik Violetai Urmanai,  debiutavusiai šiame Richardo Wagnerio operų festivalyje 1991-aisiais.

Be to, Asmik buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo šio festivalio atidarymo  premjeroje – ji įkūnijo Zentą R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“,  kurią režisavo rusų garsenybė Dmitrijus Černiakovas. Nors premjera buvo  sutikta prieštaringai, lietuvė sulaukė daugiausia pagyrų iš visų atlikėjų.

Išskirtinis buvo ir artistės debiutas Londono karališkajame „Covent Garden“  operos teatre. Leošo Janačeko operos „Jenufa“, režisuotos įžymybės iš  Vokietijos Clauso Gutho, premjera su A.Grigorian pagrindiniame vaidmenyje  pradėjo šio elitinio teatro naują sezoną ir grąžino į Londono sceną  „Jenufą“ net po 20 metų pertraukos. Joje greta A.Grigorian dainavo  pasaulinę šlovę pelniusi suomių primadona Karita Mattila, praeityje garsi  scenos Jenufa. 

Tad atkeltas iš praėjusio pavasario spektaklis buvo plačiai nušviestas  pasaulio žiniasklaidoje. Pasak kritikų, nuo Asmik, kaip ir nuo K.Mattilos,  buvo neįmanoma atplėšti akių.

Į naujas viršukalnes šiais metais įkopė sopranas Vida Miknevičiūtė. Ji  pateko į Zalcburgo festivalio žvaigždžių orbitą ir debiutavo pagrindiniu  Juditos vaidmeniu Franzo Leharo miuzikle Bavarijos valstybinėje operoje. Neregėtu scenos benefisu gerbėjus pribloškė tenoras Vaidas Vyšniauskas, savo 50-mečio proga pristatęs didžiausio meistriškumo reikalaujančią  programą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su šio teatro  orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.  

Dar vienas metų atradimas – 28 metų soprano Linos Dambrauskaitės  virtuoziškas pasirodymas pirmą kartą Lietuvoje pastatytoje Gaetano  Donizetti operoje „Pulko duktė“. Beveik 200 metų pasaulio teatruose  rodoma ši „bel canto“ meistro komiška opera iki šiol vis aplenkdavo mūsų  scenas. Tačiau kūrybos pakilimą išgyvenantis Klaipėdos valstybinis  muzikinis teatras nepabūgo solistams  jos keliamų  iššūkių ir vien iš  lietuvių subūrė įspūdingą ansamblį.

Lietuvių kūrėjų filmus ilgą laiką vertinome girdami avansu: „Kaip  lietuviškas, tai visai neprastas“. 

„Tikiuosi, kad šis laimėjimas bus tendencijos lietuvišką kiną vertinti  universaliais kriterijais pradžia“, – ištarė 33 metų Laurynas Bareiša,  kai jo debiutinis filmas „Piligrimai“ rugsėjį vykusiame 78-ajame Venecijos  kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą (“Juodojo liūto“  statulėlę) konkursinėje programoje „Horizontai“. Ji skirta kylantiems,  naujomis kino kalbomis kalbantiems kūrėjams iš viso pasaulio, paprastai  joje varžosi apie dvi dešimtis kūrinių. 

Lietuviškas kinas į seniausio pasaulyje kino festivalio Venecijoje  konkursinę programą buvo įtrauktas po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos.  2022-ųjų pradžioje žadama filmą parodyti ir lietuvių žiūrovams.

Ne tik lietuvių žiūrovų ir kritikų pagyrų, bet ir pasaulinės kino  bendruomenės dėmesio sulaukė ir 36 metų Andriaus Blaževičiaus filmas  „Bėgikė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 28 metų Žygimantė Elena Jakštaitė. 

„Atlikdama savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį kine aktorė pasirodė tarsi  gamtos jėga, pilna aistros ir nenugludintos energijos – ji tarsi  prasiveržia ir už ekrano ribų“, – taip tarptautinio tinklo „European  Film Promotion“ žiuri apibūdino lietuvę Žygimantę Eleną Jakštaitę (28 m.).  Ji buvo išrinkta tarp 10 daugiausiai žadančių Europos kino artistų ir  pagerbta „European Shooting Stars“ apdovanojimų ceremonijoje Berlyno kino  festivalyje. 

Per daugiau kaip 20 metų tarptautinio tinklo „European Film Promotion“  rengiamą kylančių Europos kino žvaigždžių atranką Lietuvos atstovas į  dešimtuką pateko tik antrą kartą – 2015-aisiais tai pavyko tuomet 23  metų Aistei Diržiūtei, vaidinusiai režisierės Alantės Kavaitės filme  „Sangailė“. 

Įvairiu metu šioje programoje buvo pastebėti ir tokie aktoriai kaip  Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan.

Kovo mėnesį sostinės Vokiečių gatvėje, buvusios mėsinės pastate, pagaliau  atidarytas Vilniaus muziejus. Deja, ekspozicijų erdvė itin nedidelė, bet  tikimasi, kad tai tik laikina būsimo solidaus muziejaus stotelė.

Gerokai  įspūdingesnė muziejinė erdvė vilniečiams gegužės mėnesį atsivėrė Kalnų  parko papėdėje, buvusioje uždaroje teritorijoje. Name, kuris pastatytas  1878-aisiais, panaikinus carinės Rusijos vadovybės įkurtą Vilniaus  tvirtovę, šiuolaikiškas istorines ekspozicijas lankytojams pristatė naujas  Nacionalinio muziejaus padalinys „Istorijų namai“.

Rugpjūtį, minint 769-ąsias Klaipėdos įkūrimo metines, uostamiestyje buvo  atidaryta nauja Pilies muziejaus ekspozicija, pavadinta „Kurtina“. Unikali  savo koncepcija 1,5 tūkst. kv. metrų muziejinė erdvė su daugiau nei 4  tūkst. eksponatų leidžia visai kitaip pažvelgti į uostamiesčio raidą nuo  XIII a. iki XVIII a.

Po džiazo pasninko ir tremties į virtualią erdvę praėjusiais metais džiazuomenė pagaliau atsargiai grįžo į sales. Šiemet 34-tą kartą surengtas „Vilnius Jazz“ festivalis netgi ryžosi suburti rekordų knygos vertą tarptautinį orkestrą „Nojo Airlines“.

Džiazo mėgėjai ilgam įsimins jo sielos būgnininko Daliaus Naujokaičio su bendraminčiais iš Niujorko ir pusšimčiu jaunųjų Lietuvos džiazo talentų surengtą galingą hepeningą. „Tokio didelio ir pašėlusio kolektyvo kaip „Nojo Airlines“ nėra buvę Lietuvos džiazo istorijoje!“, – tvirtino festivalio prodiuseris Antanas Gustys.

Paslaptingas molinių švilpukų choras iš Rusų dramos teatro balkono, lietuviškų sutartinių ir afrikietiškų motyvų atgarsiai,  Juozo Milašiaus pantomima su gitara, Užupio konstitucija – viskas tiko laisvės polėkio kupinam hepeningui, kurį pakaitomis dirigavo D.Naujokaitis ir jo ištikimas scenos bendražygis JAV saksofonininkas Jonathonas Haffneris, o iš scenos paveikslo centro ramiai stebėjo šviesaus atminimo Jono Meko bičiulis italų menininkas, filosofas ir poetas Giuseppe Zevola, Vilniuje tapęs skaitovu.

„Nojo Airlines“ ir „Now We Are Here“ projektai, inicijuoti Vilniuje D.Naujokaičio, gyvai nuskambėjo ir Londono džiazo festivalyje, primindami pasaulio džiazuomenei artėjantį avangardininko J.Meko 100-metį. Mat šis menininkas mėgo ir džiazuoti, buvo grupės „Now We Are Here“ siela ir vienas įkūrėjų.

Viena netikėčiausių šių metų staigmenų atlikėjams ir muzikos mėgėjams buvo nauja jauki kamerinė „Organum“ koncertų erdvė sostinėje. Mat koncertus rengiantis garsiems instrumentų gamintojams atstovaujantis fortepijonų salonas „Organum“ pandeminę pauzę išnaudojo įkurtuvėms elegantiškoje originalaus dizaino salėje Savanorių g.1.

Ko gero, jokia kamerinė erdvė anksčiau atlikėjams negalėdavo pasiūlyti tokio komforto. Čia galima pasirinkti koncertui pasaulinės klasės instrumentą iš salono ekspozicijos, patogiai jaustis ne tik muzikuojant, bet ir kaupiantis koncertui ar po jo pagalbinėse patalpose.

Pati salė stebina išradingu interjeru: ant jos lubų pritvirtintos pianisto kėdutės atlieka ir dekoratyvią, ir akustinę funkcijas.  Salėje telpa iki 200 klausytojų, yra sukurtos sąlygos garso ir vaizdo įrašams, fotosesijoms, repeticijoms ir renginiams. 

Svarbiausia, kad gyvendamas iš komercinės veiklos „Organum“ salonas gali imtis nekomercinių meno programų ir nebrangiai pardavinėti bilietus į savo renginius, kuriuose pristato  žymiausius Lietuvos pianistus, kamerinės muzikos atlikėjus ir ambicingus, perspekt