„Ištarti jos vardą gal ir sudėtinga“, – pristato amerikiečiai Ž.Martinaitytę ir pabrėžia, kad, kitaip nei užsieniečių ausiai sunki vardo ir pavardės tartis, Niujorke įsikūrusios lietuvių kompozitorės muzika – nepaprastai graži ir lengva.
Albumo „Saudade“ muziką Žibuoklė sukūrė 2013–2019 metais, ją įrašams atliko Giedrės Šlekytės diriguojami Lietuvos nacionalinis simfoninis ir Lietuvos kamerinis orkestrai, pianistas Gabrielius Alekna.
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje muziką įrašė kompanija „Baltic Mobile Recordings“. Šis albumas, anot JAV kritikų, Žibuoklę Martinaitytę pristato kaip vieną ryškiausių šiuolaikinių orkestrinės muzikos kūrėjų. Beje, tai ne pirmas aukštas lietuvių muzikės talento įvertinimas svetur – pernai pavasarį jai buvo skirta prestižinė Guggenheimo fondo stipendija.
Žinia apie „Saudade“ pripažinimą jo autorę labai pradžiugino.
„NPR radijas yra didžiulis žinių konglomeratas, jungiantis daugiau kaip tūkstantį radijo stočių. Gyvenant Amerikoje mane visuomet stulbina masteliai. Šiuo atveju – taip pat: nors klasikinės muzikos gerbėjų skaičiai nėra milžiniški, vis dėlto žinia apie įvairių muzikos žanrų geriausius metų albumus pasiekia visus.
Jie patenka ir į įvairius internetinius grojaraščius, tad sklaida tikrai didžiulė. Jei pažvelgsime į geriausių klasikinės muzikos albumų atlikėjų dešimtuką, ten rasime Gidoną Kremerį su „Kremerata Baltica“, Londono simfoninį orkestrą, Leipzigo „Gewandhaus“ orkestrą, diriguojamą Andrio Nelsono, pianistą Víkingurą Ólafssoną, o šalia jų – mūsų Nacionalinį simfoninį bei Lietuvos kamerinį orkestrus, diriguojamus G.Šlekytės.
Taip pat svarbu, kad šiuolaikiniai kompozitoriai patenka į platesnį klasikinės muzikos gerbėjų akiratį, o ne vien yra apsiriboję savo siauru ratu“, – džiaugėsi Ž.Martinaitytė.
Beje, žinia apie šį „Saudade“ pripažinimą ją pasiekė kiek komiškomis aplinkybėmis: „Gavau žinutę iš savo pažįstamos Lenkijoje, kuri išgirdo mano simfoninį kūrinį „Saudade“ NPR 2021 metų „geriausių dainų šimtuke“. Pasidomėjau, kas gi pateko tarp geriausiųjų – išties daugiausia popmuzikos žanro dainos.
Labai nusistebėjau, nes pamaniau, kad man tikrai ne vieta tarp visų populiarios muzikos žvaigždžių. Tik gerokai vėliau NPR paskelbė savo klasikinės muzikos albumų dešimtuką, ir tada jau nusiraminau.“
„Saudade“ – vienas sėkmingų tarptautinės įrašų koprodukcijos pavyzdžių. Leidžiant albumą Nacionalinė filharmonija ir Lietuvos muzikos informacijos centras bendradarbiavo su suomių įrašų kompanija „Ondine“.
„Visi recenzentai pastebėjo garso įrašų kokybę. Manau, kad tai – lemiamas faktorius, leidžiantis atsiskleisti tiek muzikai, tiek atlikėjų meistriškumui“, – kompozitorė neatsidžiaugė darbu su garso režisieriais, nesyk dėl savo įrašų „Grammy“ nominuotais Aleksandra ir Viliumi Kerais bei jų „Baltic Mobile Recordings“.
Beje, Kerai įrašė ir kitą į tą patį JAV geriausiųjų dešimtuką patekusį prancūzų pianisto Lucaso Debargue‘o, G.Kremerio ir „Kremerata Baltica“ albumą „Zal – The Music of Miłos Magin“.
Albumas „Saudade“ nuo pat jo išleidimo 2021-ųjų vasarį sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio JAV, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse ir net Australijoje.
Apie jį rašė svarbiausi muzikos žurnalai „Gramophone“, „BBC Music“, „Limelight Magazine“, „Stereophile“ „Klassik Heute“, „San Francisco Classical Voice“ ir netgi „New York Times“ dienraštis, kas yra gana reta.
„Manau, dėl to, kad albumas pasirodė tinkamu metu – per pandemiją, kai, nebelikus gyvų koncertų, natūraliai daugiau dėmesio teko pasirodžiusiems įrašams“, – spėjo Žibuoklė.
Pats albumo įrašų procesas buvo irgi labai susijęs su pandeminiu laikotarpiu. Suderinti ir įgyvendinti įrašų sesijas per karantiną nebuvo lengva, tačiau joms pagaliau vykstant visi jautėsi ypatingai – atlikėjai buvo labai pasiilgę muzikos ir tai skambėjo kiekviename jų išgautame garse.
Albumo pavadinimas „Saudade“, taip vadinasi ir vienas simfoninis kūrinys, reiškia ilgėjimąsi, meta-ilgesį, apimantį visas įsivaizduojamas šio jausmo gradacijas.
„Tai – portugalų kalbos žodis, kuris yra greičiau filosofinė sąvoka, daug platesnė nei mūsų lietuviškas atitikmuo. Čia telpa ir praėjusio laiko, ir tų, kurių nebėra, ilgesys. Matyt, šiuo laikotarpiu, kai visi patyrėme tam tikrą atskirtumą nuo įprastinio gyvenimo ir kartu ilgėjimąsi to, kas buvo, tokia emocija stipriai visus palietė.
Galbūt todėl kai kurie klausytojai man rašydavo, jog dažnai klausosi šio kūrinio, tikėdamiesi tam tikro terapinio poveikio, netgi katarsiško emocijų išgryninimo“, – pasakojo Ž.Martinaitytė.
Visas pandeminis laikas kompozitorei buvo stebėtinai kūrybingas: „Yra tokia trumputė tibetietiška istorija apie laikinumą ir mėgavimąsi tuo, ką turime.
Žmogų vejasi tigras. Jis pribėga prie bedugnės krašto ir iš baimės šoka į ją. Bešokant ranka nevalingai stveriasi už kažkokio krūmelio. Ant jo kabo viena raudona uoga – žemuogė. Istorijos pamokymas toks: net ir krentant į bedugnę reikia imti ir suvalgyti tą paskutinę mums tekusią žemuogę.
Matyt, tą ir darau. Laikinumo ir mirties akivaizdoje, taip pat chaoso ir nežinomybės laikotarpiu vienintelis dalykas, atrodantis prasmingas, – tai kūrybinis veiksmas, kurio vaisiais norisi pasidalinti su kitais.“
Šiuo metu Žibuoklė taip pat panirusi į darbus – pildo išties įdomų užsakymą iš Vokietijos. Pernai Kaselio miesto Šv.Martyno bažnyčioje buvo pastatyti unikalūs eksperimentiniai „Rieger“ vargonai, turintys begales naujų garso išgavimo būdų ir mikrotoninę klaviatūrą.
„Būtent šiems vargonams dabar ir komponuoju. Brandinami ir didelio kūrinio planai, kurių kol kas nesinori atskleisti“, – šypsosi kompozitorė, kurią tarptautinis pripažinimas įpareigoja dirbti su dar didesniu įkvėpimu.
