Ši ceremonija – bendra įvairių meno sričių kūrėjų apdovanojimų ceremonija. Tai Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narių, atstovaujančių keliolikos meno sričių kūrėjams, reikšmingiausių kasmetinių apdovanojimų ceremonija.
Per šią ceremoniją bus įteikta: Lietuvos rašytojų sąjungos „Šimtmečio premija“, Lietuvos dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės bei padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau dvidešimt antrą kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Lietuvos meno kūrėjų asociacija vienija ilgametes kūrybines ir bendruomenines tradicijas puoselėjančias, Lietuvoje bei užsienyje aktyvia kūrybine veikla užsiimančias, Valstybės pripažintas meno kūrėjų asociacijas, kurių veiklą strategine programa finansuoja Lietuvos kultūros taryba. LMKA narės atstovauja keturiems iš penkių valstybės pripažintų ir meno kūrėjo statusą turinčių menininkų.
Renginio metu Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose skambės geriausių metų atlikėjų Daumanto Kirilausko (fortepijonas), Rūtos Lipinaitytės (smuikas), Aušrinės Stundytės (sopranas) ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro „Simfukai“ (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas), kurie pelnė „Auksinio disko“ apdovanojimus, muzikinė programa. Su laureatais muzikuos pianistai Andrej Horvin (Vokietija) ir Ugnė Antanavičiūtė-Kubickienė. Renginį ves Saulius Pilinkus, numatoma internetinė renginio transliacija.
Dabar LMKA narės yra: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos chorų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dizaino sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija.
Meno kūrėjų apdovanojimų ceremonijoje bus pagerbti šie muzikai ir fotomenininkai:
„Auksinio disko“ laureatas solisto instrumentininko kategorijoje pianistas Daumantas Kirilauskas. Atlikėjas koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Irane. Skambino su visais Lietuvos orkestrais, taip pat su Latvijos „Sinfonietta Riga“, Suomijos „Lappeenranta City Orchestra“, „Kremerata Baltica Soloists“. Daugelio festivalių dalyvis, tarp jų – dažnas tarptautinių Thomo Manno, „Gaidos“ festivalių svečias. Pianistas išleido 14 solinių albumų.
D.Kirilausko repertuaras aprėpia laikotarpį nuo baroko iki naujausių XXI a. kompozicijų. Svarbią vietą jo repertuare užima Ludwigo van Beethoveno kūryba.
„Auksinio disko“ laureatė solisto instrumentininko kategorijoje smuikininkė Rūta Lipinaitytė. Atlikėja yra daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė. Kaip solistė R.Lipinaitytė grojo su Drezdeno, Brno, Kataro filharmonijų, Kroatijos radijo ir televizijos, Zagrebo filharmonijos orkestrais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kameriniu orkestru Kremerata Baltica, Lietuvos, Šv. Kristoforo ir kitais orkestrais.
R.Lipinaitytės, kaip ansamblio narės, veikla yra neatskiriama nuo orkestro Kremerata Baltica (įkūrėjas ir meno vadovas Gidonas Kremeris), kuriame ji grojo nuo orkestro įkūrimo 1998 m. iki 2014 metų.
Nors R.Lipinaitytės repertuaras įvairiapusis, smuikininkės labiausiai mėgstama ir dažniausiai atliekama yra XX a. muzika. Smuikininkė yra ypač aktyvi Lietuvos kompozitorių šiuolaikinės muzikos propaguotoja.
„Auksinio disko“ laureatė solisto-dainininko kategorijoje Aušrinė Stundytė (sopranas).
Vilniuje gimusi Aušrinė Stundytė dainavimo studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Ireną Milkevičiūtę ir Leipcigo Muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Helgą Forner.
Šiandien Aušrinė dainuoja sudėtingiausius, itin didelio vokalinio ir aktorinio meistriškumo reikalaujančius vaidmenis retai statomose Richardo Strausso, Arnoldo Schoenbergo, Sergėjaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operose. Žinoma, jos repertuare nemažai ir dažniau statomų populiarių operų vaidmenų.
Aušrinė dirba su tokiais dirigentais kaip Gianandrea Noseda, Zubin Metha, Fabio Luisi, Julian Kovatchev, Dmitri Jurowski, Markus Stenz ar Gabriel Feltz ir su tokiais režisieriais kaip Calixto Bieito, Krzystof. Warlikowski, Robert Carsen, Peter Konwitschny, Barry Koski, Grahamas Vickas, Davidas Aldenas, Christofas Nelas, Pierre'as Audi, Tatjana Gürbaca ar Anthony Pilavachi.
Aušrinės Stundytės debiutas 2020 metų Zalcburgo festivalyje, atliekant pagrindinį Elektros vaidmenį R. Strausso operoje (dirigentas Franz Welser-Möst), buvo vienas ryškiausių praėjusio sezono įvykių ir sulaukė itin didelio spaudos ir publikos įvertinimo.
„Auksinio disko“ laureatas kolektyvo kategorijoje Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninis orkestras „Simfukai“, meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas.
Į pirmąją savo repeticiją mokyklos direktorės Laimutės Užkuraitienės iniciatyva kolektyvas susirinko 1999 metų rudenį. Orkestras, surengęs daugiau nei 200 koncertų, savo pasirodymais stebinantis klausytojus, koncertavo visose pagrindinėse Lietuvos koncertų salėse.
Orkestras yra dalyvavęs ne viename tarptautiniame projekte, koncertavęs su žymiausiais Lietuvos solistais, dirigentais, instrumentalistais. Orkestras didžiuojasi turėję garbės paklusti ilgamečio savo Maestro Modesto Pitrėno, batutai. Iš tiesų, šis jaunatviška energija trykštantis kolektyvas savo koncertų programų įvairove bei atlikimo kokybe geba nustebinti žiūrovus bei muzikos profesionalus ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
2020 metais po atrankos konkurso Prancūzijoje, nukonkuravęs dar 76 joje dalyvavusius kolektyvus, orkestras buvo atrinktas ir jau 2022 metų birželį išvyksta koncertuoti į Prancūzijoje, Belforto mieste vyksiantį Tarptautinį Muzikos festivalį. Grupė Simfukų jaunųjų artistų 2022 vasarį išvyksta į Paryžių, kur, Jungtininiame 27 Europos šalių Jaunimo Simfoniniame orkestre, atstovaudami Lietuvą, koncertuos Paryžiaus filharmonijos Didžiojoje Pierre Boulezo salėje.
Orkestrui diriguoja ilgametis jo bei Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, tarptautinio G. Fittelberg‘o tarptautinio konkurso laureatas, dirigentas Modestas Barkauskas. Orkestro vadovas – Artūras Alenskas. Orkestro grupių vadovai – didžiųjų Lietuvos simfoninių orkestrų muzikantai bei Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogai: Jonas Armonas, Ernestas Ramelis, Dalius Jovaiša, Egidijus Stanelis. Vilius Pocius, Marius Kavaliauskas, Austėja Alenskaitė.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos:
Rimantui Dichavičiui už „archyvo reaktualizavimą ir albumo „Paminklas paminklui“ publikavimą“. Apie autorių:
Andriui Repšiui už „kūrybišką aplinkos ir situacijos interpretaciją fotografijos priemonėmis“.
Daugiaplanė A.Repšio veikla aprėpia platų fotografinės veiklos lauką. Tai vienas iš aktyviausių jau du dešimtmečius išradingai derinantis menines, praktines, verslo iniciatyvas fotografijos meno ir technologijų srityje.
A.Repšys vienas pirmųjų Lietuvoje kryptingai siekia dronų fotografijos meistriškumo. Jos galimybės tik atrandamos, vaizdavimo, temų ribos plečiamos. Iki tol jau turėjęs aviacinės fotografijos patirties A.Repšys dronų fotografijai suteikia naujų impulsų, šlifuoja techniką, optiką, vaizdo prasmę, ieško už estetinio grožio slypinčių prasmingų formų derinių, netikėtų sekų, teminio cikliškumo.
Tai, kad Andrių ir kitus, naujovėms atvirus fotografus šiandien žavi dronų galimybės, neturėtų stebinti. Matyti pasaulį Dievo, paukščio, sapniško skrydžio akimis svajojo kiekvienas visais laikais.
Todėl didysis fotografijos novatorius Nadaras dar 1858 m. vienas pirmųjų fotografijos istorijoje iš oro baliono pabandė užfiksuoti žemės vaizdą iš dangaus. Nadaras vienu metu plėtojo fotografijos techniką ir entuziastingai tobulino skrydžius oro balionu. Jo kūrybinėje aistroje susijungė fotografija, skrydis ir užfiksuotas žemės vaizdas iš nežmogiškos perspektyvos.
Tai neįtikėtinų, tiesiog dieviškų galių perspektyva. Todėl tik išradus lėktuvus, ji labai greitai buvo nusavinta karinės žvalgybos fotografų ir pasitelkta militaristinei žudymo industrijai. Į dangų pakeltos akys šiandien budi bombonešiais gabenamų raketų smaigaliuose.
Todėl fotomenininkų siekis nesuinteresuotai grožėtis unikalia žemės perspektyva iš dangaus yra dviprasmiškas. Jis primena šio matymo galios pavojus, kita vertus, atveria stebėtiną pasaulio grožį. Tobulėjant dronų technologijoms, plečiasi fotografų akiratis, tobulėja jų vizualinė kultūra, vis labiau išnaudojami tik dronų fotografijoje slypintys temų, kompozicijų, iki tol neregėtos optikos ištekliai.
Tai naujo video- ir fotografijos meno pradžia. Dar teks ilgai mokytis matyti pasaulį skrendant žemyn galva. Andrius metodiškai tyrinėja įvairius gamtos, architektūros, urbanistinių erdvių, žmonių mobilumo „žemėlapius“. Jo entuziazmas, nuolatinis žvilgsnio ir minties tobulinimas kitokiai žemės optikai. Svarbiausia, kad jis nesustoja užhipnotizuotas žemės grožio iš viršaus.
Žemė ne tik graži, joje daugybė paradoksų ir paslėptų prasmių. Kai kurios atsiveria tik iš viršaus. Labai svarbu jas pamatyti.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis
Fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio vardo premija teikiama Gediminui Kajėnui už „rubriką „Fotoistorijos“, bei nuoseklų ir ilgametį darbą fotografijos sklaidos srityje“
Bus apdovanojamos taip pat šios dailininkės, literatūros redaktorės, rašytoja ir tautodailininkas:
„Aukso Mūzos“ statulėlės:
Agnė Dautartaitė-Krutulė – viena labiausiai tituluotų Lietuvos knygų dizainerių, kurios kurti leidiniai kasmet neišvengiamai dalyvauja kasmet Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame Gražiausių knygų konkurse ir (dažniausiai) neišvengiamai būna premijuojami. Ir ne po vieną kartą.
Be to, viena griežčiausių (požiūrio į knygą prasme) ir drauge – viena subtiliausių. Kaskart ji žvelgia į knygą kaip į atskirą, unikalų atvejį; kiekviena knyga atrodo, lyg būtų vienintelė, egzistuojanti čia ir dabar, ir būtent jai dabar reikia ypatingo dėmesio ir ypatingo laiko.
Kiekvienai knygai A. Dautartaitė-Krutulė stengiasi surasti ir suranda unikalų pavidalą. Atrodo, kad jai knygos kūrimo procesas – tai tam tikra prasme pasaulio kūrimo procesas, kai reikia sukurti kažką ten, kur prieš tai buvo žodis, dar netapęs tekstu, arba beformis rankraštis. Tas knygos universumo kūrimas visuomet prasideda nuo koncepcijos, kuri išlieka per visą procesą, iki kol knyga parvažiuoja iš spaustuvės ir atsiduria skaitytojų rankose.
Koncepcija persmelkia kiekvieną sudedamąjį knygos elementą – visuomet egzistuoja pagrindinė idėja, kuri tačiau niekada nebūna deklaratyvi. Toji idėja gali būti apie subjektyvią atmintį, kuri mums išduoda praeities įvykius fragmentais ir nuotrupomis, ir kuri A. Dautartaitės-Krutulės valia materialiu pavidalu pasireiškia „užrakintais“ knygų puslapiais (LDS dailininkų darbų albumas „Memorabilia“).
Apie laiką, kuris atgyja knygoje, nes dizainerė gali nukelti skaitytoją į praeitį, parinkdama viduramžiško principo knygos įrišimą ir maketą (Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“). Idėja gali atspindėti autoriaus kuklumą savo paties atžvilgiu, nekuriant viršelio apskritai, o pradedant poeziją ant paties viršelio (Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai „Bendratis“), o gali sugroti duetu su autore, nugludinant ir nuskaidrinant koncepciją iki krištolo grynumo (Birutės Stulgaitės kūrinių katalogas „Gryna“).
Ir dar daugybė kitų idėjų, kurių, kaip ir dizainerės apdovanojimų, trumpame tekste išvardinti nėra jokios galimybės, nes tuomet tai būtų nebe tekstas, o sąrašas. Yra daugybė būdų sukurti knygą tokią, kokios dar nebuvo, pabrėžiant teksto ir vaizdinio jos pavidalo vienovę ir išskirtinumą – ir Agnei Dautartaitei-Krutulei paklūsta visi šie būdai, o jei ne, ji juos išranda pati.
Dizainerė savo idėją gina aršiai, nesileisdama į kompromisus nei su leidyklomis, nei su popieriaus gamintojais, nei su spaustuvėmis, ir visų pirma – su savimi pačia. Eksperimentai, ieškant reikiamo popieriaus, medžiagos ar metodo gali trukti beveik neribotą laiką – ima rodytis, kad gamintojų ir leidėjų kantrybė jau kabo ant plauko plonumo siūlelio ir tuoj truks. Tačiau tai visada apsimoka. Tie meniniai ieškojimai visuomet atneša neprilygstamą, Lietuvos, o dažnai ir tarptautiniuose knygų dizaino konkursuose premijuojamą rezultatą.
Tačiau yra ir dar vienas dalykas – nors kiekvienas leidinys kuriamas taip, lyg būtų vienintelis, tačiau visi Agnės Dautartaitės darbai yra atpažįstami. Jie ypatingai preciziški, ypatingai konceptualūs, juos visus jungia tas žvilgsnio aštrumas ir noras padaryti kažką tokio, ko dar nebuvo. Nebūtinai kažką šokiruojančio, tai gali būti vos pastebimai kitoks popieriaus rupumas ar lygumas, šriftas, įrišimas ar išnašos.
Tai visuomet bus kitoks požiūris, tačiau jis niekad nėra laužtas iš piršto tiesiog dėl noro pasirodyti. Šis kitoniškumas paremtas jau minėtais ieškojimais, tyrimais, eksperimentais, didžiule patirtimi ir menine praktika. Ir todėl kiekviena unikali knyga yra A. Dautartaitės-Krutulės meninio bagažo dalis, kurios neįmanoma nepastebėti.
Dėl visų šių ypatybių menininkė sukaupė įspūdingą ne tik kūrinių, bet ir premijų bagažą: prestižiniai Red Dot ir ADC apdovanojimai 2019 m. už albumą „Memorabilia“ Berlyne ir Niujorke, meniškiausios knygos konkurso premijos 2013, 2016, 2017, 2018, 2019, 2020 m.
Tačiau svarbu ir tai, jog A. Dautartaitė ne tik keičia Lietuvos knygos meno veidą savo darbais, bet ir platina kontekstą, įtraukdama Lietuvą į tarptautinio knygų dizaino žemėlapį, kasmet organizuodama knygos meno konferenciją „6pt“, taip suteikdama progą kolegoms ir visiems besidomintiems gyvai amatyti žymiausius dizaino ir tipografikos veidus.
Žodžiu, ji menininkė, VDA Grafikos katedros dėstytoja, organizatorė, iniciatorė ir laureatė. Tačiau turbūt svarbiausia tai, kad tai žmogus, kuriam knyga yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Ir kuri visuomet pasiruošusi knygą išrasti ir sutverti iš naujo.
Dr. Jurgita Ludavičienė
Tokia šviesia proga, kaip ši, norėčiau pasakoti apie Arūnės Tornau kūrybinį kelią, kuriame nėra beveik jokių tradicinį menininko mitą sudarančių faktų – jaunystės, pilnos dailės kanonus laužančio maišto ir ekspresijos, iš kojų verčiančių eksperimentų ir skandalingų kūrinių, nėra tiesiog skandalų ar tiesiog garsių kūrinių, laurų, genialumo auros, pozos, galios demonstravimo. Čia viskas kaip tik priešingai.
Dabar, žvelgiant atgal, visai aiškiai matyti, kad jos biografijoje yra daugybė faktų, sudarančių moterų menininkių biografijas. Arūnė nuo pat pradžių buvo per daug kitokia – atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą – tapti tapytoja. Ta aukščiausia dailės rūšimi laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir moterims. Ačiū dievui, Lietuvos dailės istorija pilna menininkių, atlaikiusių šį spaudimą.
Kartais tenka stebėti, kaip Arūnė Tornau traukia savo milžiniškas drobes iš lentynų, neša į šviesą, eksponuoja parodoje ir tie nušlifuoti, taupūs judesiai atrodo tiesiog bendriniai, palikti dar Louise Bourgeois, lupančios mandariną ir kalbančios apie tėvus ir moters lytį.
Arūnės biografija neatitinka menininko mito ir tuo, kad kūrybos branda, parodos, pagaliau šis pripažinimas, kurio proga ir parašytas tekstas, atėjo jau gerokai vyresniame amžiuje. Atkakliai ieškant savo plastinės kalbos, ją tobulinant, staiga paaiškėjo, kad aktualiomis tapo jau daug metų menininkės taikytos strategijos ir temos.
Arūnė ieško senų drobių – užuolaidų, staltiesių, lovatiesių, ant kurių ir tapo, tai darydama visai nedeklaruojant kažkokios „tvarumo“ pozicijos, o veikdama iš jausmo ir supratimo, kad taip turi būti, įsiliedama į bandrą gamtišką ratą, kur nukritę lapai tampa trąša naujai gyvybei, kur mirštantys rudens augalai beria į žemę sėklas. Menininkės kūryboje viskas nyksta, trupa, rūdyja, auga, šviečia, šnabžda, kinta, tamsus vanduo ir miškas slepia nežinomybę ar begalybę.
Tokie ir jos objektai – sudilę audiniai virsta formomis, nulūžę medinukai toliau gyvuoja suburti į naujus darinius. Galėčiau sakyti, kad jos kūriniai galėtų būti Donnos Harraway Žemės tinklo ir čiuptuvinio mąstymo iliustracijos, būtent todėl, kad juose nėra konkrečių voverių ar banginių, akacijų ar nariuotakojų, nėra dirvos ir bakterijų, bet visa tai galima jausti, kaip ir tiesiog šviesą, perskrodžiančią rūką.
Ir būtent todėl menininkė neturi vieno mega garsaus paveikslo ar objekto – jos kūryba yra vientisa sistema, kuri veikia kaip veikia ruduo – anksčiau ar vėliau, bet vieną dieną supranti, kad tai yra. Tvirtai, aiškiai, nepaneigimai. Neginčijamas dydis.
Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą. Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Dėstė tarptautinėse meno akademijose. Kūrė scenografiją spektakliams, yra kelių dailės vadovėlių, knygų, straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė.
Aistė Kisarauskaitė
Monikos Žaltauskaitės-Grašienės konceptualusis kūrybos pradas glūdi tekstilės filosofijoje. Jos kūriniuose atsiveria įvairūs praregėjimai ir patirtys, susipina skirtingos temos ir aliuzijos, tačiau tekstilė visuomet yra pirminis kūrybos impulsas – tai nugramzdinantis į mitines ir istorines gilumas, tai išryškinantis kintančią dabarties gyvenimo tekstūrą.
Tekstilė daugiau nei tik moteriškosios kūrybos aktas ir išmanioji siūlų technologija. Kaip nuaustas tekstas ji savo raštuose koduoja sąmonės vaizdinius ir intymius pasakojimus, o kaip kūną gaubiantis audeklas – aktyvuoja materialios būties ir tapatybės metaforas.
Audeklas, apdangalas, drapana, draperija, klostė – Monikos Žaltės kūrybos personažai, nuolat „mėtantys pėdas“, nutrindami aiškias tekstiliškumo ribas ir įspausdami konceptualumo pėdsakus. Tekstiliškumas yra daugiau nei tik tekstilė. Tai bet kokio būtiškojo fenomeno pagrindas. Jis įvairiai įprasminamas menininkės kūryboje, pasitelkiant fotografijos, skulptūros, instaliacijos pavidalus, įterpiančius menininkę į tarpdisciplininio meno audinį.
„Materiją suvokiu kaip esamą ir įsivaizduojamą būseną. Net ir senas tarmiškas žodis materiolas, rankų darbo audinys, apibūdina tekstilę, į kurią sudėti moterų gyvenimo patyrimai ir įsivaizdavimai. Tekstilė – viena seniausių žmonijos medžiaginių kalbos formų, kuriose užkoduotas visas pasaulio suvokimas. Ir kuo įvairesnes jos raiškos formas tyrinėju skirtingose gyvenimo plotmėse, tuo daugiau galiu prisiliesti prie pamatinių būties dalykų“, – sako Monika Žaltė.
Pavieniuose jos kūriniuose ir darbų cikluose – „Geros kloties“ (2020), „Karalienės drapanos“ (2016), „Besišypsanti“ (2016), Marijos drapanos“ (2015), „Penelopės skraistė“ (2013) – nuvilnija kloties, apkloto ir užkloto motyvai, kurie tapo nepaliaujamu meninių prasmių klostymo procesu, apimančiu ir kultūros istoriją, ir dabarties nuorodas.
Ariadnės siūlas, Penelopės apdangalas, švč. Marijos skraistė atskleidžia amžinus siūlo ir audinio slėpinius, kurie atsiveria asmeninių išgyvenimų ir patirčių akimirkomis. Tačiau Monikos kūryboje subtiliai užkoduota ir tai, kad dabarties būsenas gaubiantys šydai (apdangstyti daiktai, „įpakuoti“ fasadai, sterilios dekoracijos) – ne mažiau iškalbingos draperijos, atspindinčios mus gaubiančio nepatvarumo, laikinumo, iliuziškumo jausenas, žadinančias vidinį atminties bangavimą.
Menininkės kūrybai būdingas tekstualumas (audinys, lot. textum), audžiamas iš siūlų, tačiau pereinantis į intymių moteriškųjų pasaulių audinius. Kūriniuose „Skladukas“ (2009), „Nastutės butas“ (2011)“ ir kituose autorė įprasmino kasdienio gyvenimo pasakojimus, kviesdama jo tekstūrose pamatyti gelmę. Išskirtini ir kūrybine partneryste pagrįsti bei viešose erdvėse įgyvendinti jos meno projektai – „Artumas“ (2010), „Kvėpavimas“ (2010), „Atminties audeklas“ (2018), pateikę egzistencinių ir bendruomeninių prasmių audinius.
Žvelgiant į šiuolaikišką Monikos Žaltės kūrybos stilistiką, nereikėtų apsigauti. Jos užnugaryje – ypatingos meistrystės reikalaujanti žakardinio audimo technika. Ji padeda sukurti estetinį įspūdį.
Tekstilės medija turi savyje daug potencialių poteksčių: naujausiuose kūriniuose menininkė apmąsto archajiškos moteriškosios audimo technikos sąryšį su kompiuterinėmis technologijomis, pažymėdama, kad binarinė skaitmeninė „pikselių sistema jau seniai buvo užkoduota rištinėje kiliminių mazgų jungimo sistemoje. Ir pats raštas, sukuriamas tekstilėje, yra kodas, o kodais grindžiamos ir šiuolaikinės skaitmeninės sistemos“.
Vizualinę jos kūrybos raišką grindžia kompiuterinio žakardinio audimo principai, kurie reikalauja ir matematinio skaičiavimo, ir daugiasluoksnio erdvinio-tinklinio suvokimo.
M.Žaltauskaitė-Grašienė yra viena ryškiausių Kauno menininkių, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, docentė, Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja, valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų. Ji taip pat tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, kūrybingai plečianti tekstilės meno ribas.
Reikšmingą jos pasirodymą Saatchi galerijoje 2015 m. lydėjo dalyvavimas Whitworth meno galerijoje Mančesteryje surengtoje parodoje „Art_textiles“ (2015). Jos kūriniai, eksponuojami šiuolaikinio meno ir tekstilės meno renginiuose, yra sulaukę didelio susidomėjimo ir apdovanojimų.
Iš gilaus tekstilės pažinimo, iš tradicijos ir dabarties jutimo gimstančios jos kūrybinės idėjos, regis, nesiliauja banguoti, klostuotis, klotis, pačią tekstilę paversdamos kūrybos ir mąstymo medija.
Menotyrininkė, VDA KF Humanitarinių mokslų katedros docentė Odeta Žukauskienė
„Auksinės lupos“ premija geriausiai redaktorei:
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos leidėjų asociacija ir leidykla „Vaga“ po kelerių metų pertraukos 2021 m. gruodžio 14 d. vėl įteiks premiją „Auksinė lupa“, skirtą geriausiam redaktoriui. Šių metų naujiena – ir jaunojo redaktoriaus apdovanojimas.
Premija buvo įsteigta redaktoriams pagerbti, įvertinant jų nuopelnus literatūros kūrinio kelyje nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos. Kurį laiką premija teikiama nebuvo, tačiau šiemet LLVS, LLA ir leidykla „Vaga“ sutarė šią premiją grąžinti. Nuo šių metų bus teikiama ne tik „Auksinė lupa“ grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriui (-ei) už viso gyvenimo darbą: profesionalų redagavimą, autorių, vertėjų ir redaktorių ugdymą, bet ir atminimo dovana bei diplomas pradedančiajam (-ai) redaktoriui (-ei).
Komisija, kurią sudarė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narės Daiva Daugirdienė, Rūta Jonynaitė ir Diana Bučiūtė, 2014 m. „Auksinės lupos“ premijos laureatė; Lietuvos leidėjų asociacijos atstovė, leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė ir leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorė Agnė Puzauskaitė, išrinko šių metų laureates.
„Auksinės lupos“ premija šiemet skiriama Danutei Kalinauskaitei-Kunickienei už subtilų sudėtingų tekstų redagavimą pasitelkiant rašytojos talentą ir gyvą kalbos jausmą, už autorių ugdymą. Taip pat bus apdovanota jaunoji redaktorė Erika Malažinskaitė-Valčiukienė – už metodišką ir kūrybišką įvairių leidinių, nuo grožinės literatūros iki akademinių raštų, redagavimą ir mokėjimą dirbti su autoriais.
Lietuvos rašytojų sąjungos „Šimtmečio premija“:
Vytautas Martinkus (g. 1943) – rašytojas, meno filosofas, literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą (2018). Baigęs inžineriją, pasuko į filosofiją ir literatūrą.
Pastarąją laiko savo pašaukimu, nors, kaip pats yra sakęs, jaučiasi tarsi vienišas vilkas: nepataikaujantis skaitytojui, nesivaikantis nei literatūrinių madų, nei populiarumo, visą gyvenimą tvirtai besilaikantis nuostatos kurti intelektualią prozą.
Jam teko dvi kadencijas vadovauti Lietuvos rašytojų sąjungai lemtingaisiais lūžio metais: pirmininko pareigas eidamas nuo 1988 iki 1994-ųjų sugebėjo ne tik išlaikyti Sąjungos aukštą statusą, bet ir visas jos turimas institucines ir politines galias įkinkyti į Sąjūdžio „vežimą“, remti jį visomis išgalėmis, skatinti rašytojus dalyvauti jame.
O ir vėliau rašytojas nuolatos dirbo ne tik literatūrinį, mokslinį, pedagoginį, bet ir visuomeninius darbus: dešimt metų vadovavo Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, aktyviai dalyvavo rengiant Autorių teisių, Kultūros rėmimo fondo, Meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso įstatymų projektus, daug kartų buvo išrinktas į Rašytojų sąjungos Valdybą.
Į klausimą „Kas Jums atrodo šventa ir labiausiai saugotina?“ yra atsakęs: „Norėčiau, kad kuo mažiau keistųsi mūsų valstybės geografinė ir etnografinė situacija, kad kalba ir etninė istorinė kultūra visada liktų Lietuvos valstybės pamatu“.
Lietuvos rašytojų sąjungos „Šimtmečio premija“ jam skiriama už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus.
Premiją finansuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos konkursas „2021 metų geriausias tautodailininkas“
Tautodailės meno kūrėjo – skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus reikšmę lietuvių tradicinės kultūros raidai liudija daugelis aukščiausių apdovanojimų, kūrinių patekimas į kolekcijas, Lietuvos ir užsienio muziejus, reprezentuojančius pasauliui lietuvių kultūros tradicijas, laimėti laureato titulai respublikiniuose konkursuose.
R. Zinkevičius sukūrė virš 200 monumentalių skulptūrų ir kryžių. Autoriaus skulptūros puošia belgų ir olandų sodybas, jų rasime JAV, Vengrijoje. R. Zinkevičiaus kūryba išsiskiria savitu kūrybiniu braižu, giliu tradicinės technologijos ir šiuolaikinės metodikos išmanymu.
Už aktyvią kūrybinę veiklą 2021 metais skulptorius Rimantas Zinkevičius pripažintas geriausiu Metų tautodailininku.
