2020-ųjų sausį S.Solovjovas pateko į vienos Maskvos klinikų reanimacijos skyrių po išeminio insulto (smegenų infarkto). Jo būklė vertinta kaip labai sunki.
XX a. devintajame dešimtmetyje S.Solovjovas tapo vienu pertvarkos (perestrojkos) šauklių. Tuomet Sovietų Sąjunga keitėsi tiesiog akyse – visi kalbėjo apie „naują mąstymą“, pertvarką, viešumą, Michailą Gorbačiovą, tačiau pokyčiai buvo jaučiami beveik visur – juolab kine.
1986-aisiais įvyko garsusis V kinematografininkų suvažiavimas, vėliau pavadintas „pertvarkos repeticija“, nuo lentynų nuimtos dar Leonido Brežnevo laikais ten padėtos kino juostos – ir ne tik nuimtos, bet ir parodytos visiems, kas norėjo jas pamatyti.
Be to, prasidėjo tai, kas vėliau gaus niekinamą pravardę „pertvarkos kinas“ – sovietinių kino kūrėjų bandymai žaisti tame lauke, kuriame visada geriau žaidė Holivudas.
Tačiau vienu pagrindinių tos epochos filmų netikėtai tapo S.Solovjovo „Assa“.
Iki „Assos“ pasirodymo S.Solovjovas jau buvo gana garsus kino režisierius.
Jis gimė 1944 m. rugpjūčio 25-ąją Karelijoje, kur tarnavo jo tėvas, o augo Šiaurės Korėjoje, kur tėvą perkėlė tarnauti po karo. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje S.Solovjovas jau gyveno Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) ir kartą netgi suvaidino Didžiojo dramos teatro (BDT) spektaklyje – režisierius Igoris Vladimirovas 14-metį paauglį surado tiesiog gatvėje ir pakvietė vaidinti savo spektaklyje „Beribės tolumos“ („Dali neogliadnyje“).
Pats S.Solovjovas vėliau prisiminė, kad nutarė tapti režisieriumi pamatęs Michailo Kalatozovo filmą „Skrenda gervės“ („Letiat žuravli“). 1962-aisiais jis įstojo į Visos Rusijos valstybinio kinematografijos instituto (VGIK) režisūros fakultetą, Michailo Romo ir Aleksandro Stolperio klasę, o baigęs studijas atsidūrė „Mosfilm“ kino studijoje.
Debiutavo filmu „Jegoras Bulyčiovas ir kiti“ („Jegor Bulyčiov i drugije“, 1971 m.) pagal Maksimo Gorkio pjesę. Po to pasirodė „Stoties prižiūrėtojas“ („Stancijonnyj smotritel“, 1972 m.) pagal Aleksandro Puškino apsakymą. Šis filmas dalyvavo TV filmų festivalyje Venecijoje ir laimėjo Didįjį prizą.
S.Solovjovui iš esmė sekėsi tarptautiniuose kino festivaliuose. Už dramą apie paauglius „Šimtas dienų po vaikystės“ („Sto dnej posle detstva“, 1975 m.) jis gavo Berlyno kino festivalio Sidabrinį lokį kaip geriausias režisierius, taip pat SSRS valstybinę premiją ir Lenino komjaunimo premiją.
„Šimto dienų...“ tęsinys – filmas „Gelbėtojas“ („Spasatel“, 1980 m.) – išskirtas specialiu žiuri paminėjimu Venecijoje. Paskutinis trilogijos apie jaunų herojų dorovines kolizijas filmas – „Tiesioginė įpėdinė“ („Naslednica po priamoj“, 1982 m.).
Ten pat, Venecijoje, specialųjį prizą gavo ir S.Solovjovo juosta „Svetima Baltukė ir Raibasis“ („Čiužaja Belaja i Riaboj“, 1986 m.). Be to, S.Solovjovas devintajame dešimtmetyje du kartus buvo Venecijos kino festivalio žiuri narys.
O 1988-aisiais ekranus pasiekė postmodernizmo krypčiai priskiriamos vadinamosios posovietinės trilogijos pirmoji dalis „Assa“, tapusi pertvarkos ir apskritai vėlyvosios SSRS simboliu.
„Imdamasis „Assos“ norėjau sukurti pavyzdinį „indišką“ filmą, – viename interviu pasakojo S.Solovjovas. – O indiški filmai turi savo klišes – juose, kaip žinoma, dainuojama ir šokama. Pažįstami man patarė: važiuok į Leningradą, ten dabar vyrukai kietai dainuoja.
Nuvažiavau, žiauriai jais susižavėjau, susidraugavau su Viktoru Cojumi ir Borisu Grebenščikovu. Rokas tuomet tik skynėsi kelią į plačiąją auditoriją. Išėjo pirmosios oficialios grupės „Mašina vremeni“ plokštelės, jau buvo duotas leidimas leisti Vakarų rokerių albumus, o 1987-aisiais Aleksejus Učitelis sukūrė dokumentinį filmą „Rokas“, pasakojantį apie Leningrado roko muzikantus.
Tačiau būtent „Assa“ grupes „Akvarium“ ir „Kino“ pristatė visiems.“
Žinoma, tas filmas buvo ne visai apie permainas, kurių troško kažkieno širdys. Tai tam tikra prasme kasdienė kriminalinė istorija, kai autoritetas (jį vaidino aktorius Sergejus Govoruchinas) dėl merginos (ilgametė S.Solovjovo mūza Tatjana Drubič) sugriauna gero vaikino Bananano (dailininkas ir muzikantas Sergejus Bugajevas) gyvenimą.
Tačiau muzika – kad ir „Starik Kozlodojev“ ir „Gorod zolotoj“, atliekami grupės „Akvarium“, – visiškai užgožė siužetą. O finalinė scena parke, kur V.Cojus ir grupė „Kino“ tūkstančių žiebtuvėlių fone dainavo „My ždiom peremen“ („Mes laukiame pokyčių“), tapo pertvarkos simboliu, užtemdžiusiu bet kokias sovietinės vyriausybės iniciatyvas.
„Assa“ užkliudė visuomenės nervą ir pati savaime tapo vertybe. Bet S.Solovjovas sukūrė du tęsinius – kaip ir „Šimto dienų...“ atveju, jis toliau mąstė trilogijomis.
Tačiau filmai „Rožė juodoji – liūdesio ženklas, rožė raudona – meilė karšta“ („Čiornaja roza – emblema pečiali, krasnaja roza – emblema liubvi“, 1990 m.) ir „Namas po žvaigždėtu dangumi“ („Dom pod zviozdnym nebom“, 1992 m.) populiarumu nė iš tolo neprilygo „Assai“. Artėjo kita epocha, kurios prioritetai buvo visiškai kiti.
S.Solovjovas toliau dirbo Rusijoje ir po SSRS žlugimo. Jis sukūrė „Tris seseris“ („Tri sestry“) ir „Apie meilę“ („O liubvi“) pagal Antono Čechovo kūrybą, filmą „Jautrus amžius“ („Nežnyj vozrast“, 2000 m.).
2009-aisiais pristatė „Assos“ tęsinį – „Assa II“, kuris kartu su „Anos Kareninos“ ekranizacija taip pat buvo atskiros -logijos dalis.
Jo filmas „Kedai“ („Ke-dy“) 2016-aisiais atidarė 38-ąjį Tarptautinį Maskvos kino festivalį, kuriame S.Solovjovui buvo įteiktas garbės prizas už indėlį į pasaulio kino meną.
„Žmogaus talentas, individualumas – štai pagrindinė, unikali visuomenės vertybė, kurią ji turi saugoti. Jeigu visuomenė, žinoma, bent kai ką supranta ir nori išsigelbėti. Ir tai vienintelė vertybė, kurią šiuo metu aš žinau. Visa kita – putos“, – kalbėjo S.Solovjovas duodamas interviu.
S.Solovjovo talentas nekelia abejonių. Net jeigu nebūtų sukūręs „Assos“, jis vis tiek būtų vienas ryškiausių rusų kino režisierių. Bet jis sukūrė „Assą“, todėl pateko tarp geriausiųjų.
