Rusijos liaudies artistas įrašė daugiau kaip 40 albumų. A.Gradskis buvo vadinamas rusų roko pradininku, jis – daugelio vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų muzikos autorius. Pastaraisiais metais buvo TV šou „Golos“ (TV vokalinio konkurso, kurio idėjos autorius – olandų prodiuseris, rusiškojo varianto) mokytojas ir žiuri narys, vadovavo teatrui „Gradsky Hall“.
Biografijos faktai
A.Gradskis (buvęs Fradkinas) gimė 1949 metų lapkričio 3-iąją Kopeiske (Čeliabinsko sritis). 1957 metais šeima persikėlė į Maskvą. Aleksandro tėvas Borisas Fradkinas dirbo inžinieriumi gamykloje, motina Tatjana – žurnalo „Teatralnaja žizn“ literatūrine bendradarbe. Po motinos mirties 1963-iaisiais jai atminti Aleksandras pasivadino jos pavarde – Gradskis. Po to jis keletą metų gyveno pas senelę Mariją Gradskają (Pavlovą) Maskvos srities Lenino rajono Rastorgujevo kaime.
1967-aisiais A.Gradskis baigė smuiko klasę muzikos mokykloje. 1974-aisiais gavo Gnesinų pedagoginio muzikos instituto (dabar – Rusijos Gnesinų muzikos akademija) diplomą kaip operos ir kamerinis dainininkas. Balsas – tenoras.
1975–1976 metais Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje studijavo kompoziciją (pedagogas – SSRS liaudies artistas Tichonas Chrenikovas).
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje A.Gradskis dėstė Gnesinų institute ir Valstybiniame teatro meno institute (GITIS), vadovavo vokalo katedrai.
Muzikinė karjera
1963-iaisiais A.Gradskis pirmą kartą pasirodė kaip solistas ir atliko keletą dainų kartu su vokaliniu- instrumentiniu ansambliu „Tarakany“. Šiame kolektyve muzikavo lenkų studentai, studijavę Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete.
Po metų A.Gradskis su Michailu Turkovu subūrė saviveiklinę roko grupę „Slaviane“, kuri gyvavo dvejus metus. Jos repertuare vyravo anglakalbės kompozicijos.
1966 metais A.Gradskis įkūrė saviveiklinę roko grupę „Skomorochi“, buvo jos solistas ir gitaristas iki 1976 metų. Būdamas šios grupės narys atliko dainą „Kak molody my byli“ („Kokie jauni mes buvome“) pagal Nikolajaus Dobronravovo eiles ir Aleksandros Pachmutovos muziką. 1971-aisiais grupė laimėjo keletą prizų sajunginiame muzikos festivalyje „Serebrianyje struny“ („Sidabrinės stygos“) Gorkyje (dabar – Žemutinis Naugardas).
Aštuntojo dešimtmečio viduryje dainininkas pradėjo rengti solo koncertus akomponuodamas sau 12-styge gitara.
1972 metais A.Gradskis įrašė dainas „Džokonda“ ir „Žil-byl ja“ („Kartą gyvenau aš“), patekusias į kompozitoriaus Davido Tuchmanovo debiutinį albumą „Kak prekrasen etot mir“ („Koks puikus šis pasaulis“), o 1973-iaisiais išleido nedidelę plokštelę „Pojot Aleksandr Gradskij“ („Dainuoja Aleksandras Gradskis“), kurioje buvo įrašytos keturios dainos – „Ispanija“, „Skomorochi“, „Podruga ugolščika“ („Angliakasio draugė“) ir „Sinij les“ („Mėlynas miškas“). Jis pats buvo ir šių dainų muzikos bei eilių autorius.
Operos dainininkas ir kompozitorius
1988-aisiais A.Gradskis atliko Astrologo partiją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Auksinis gaidelis“ Maskvos Didžiajame teatre.
1985 metais muzikantas įrašė pirmąją rusišką roko operą „Stadion“, kurioje atliko Dainininko partiją. Jo prototipu tapo čiliečių poetas Victoras Jara, 1973-iaisiais pučistų nužudytas Santjago centriniame stadione.
Tuo A.Gradskio operinė karjera nesibaigė – 2009-aisiais jis įrašė roko operą „Meistras ir Margarita“, kurioje atliko Meistro, Ješua Ha-Nocri, Volando ir katino Begemoto arijas. Jo autorinėje operoje dainavo Andrejus Makarevičius, Olegas Tabakovas, Valerijus Zolotuchinas, Genadijus Chazanovas, Aleksandras Rozenbaumas ir kiti garsūs atlikėjai. Opera buvo išleista senos knygos formatu, kurios viduje prabangiai dekoruoti keturi diskai su muzikos įrašais.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje A.Gradskis sukūrė baletų „Čelovek“ („Žmogus“), „Rasputin“ ir „Evreiskaja balada“ („Žydiška baladė“) muziką. Jie buvo pastatyti Kijevo valstybiniame vaikų muzikiniame teatre (dabar – Kijevo akademinis vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatras, Ukraina).
A.Gradskis taip pat sukūrė muziką daugiau kaip 40 vaidybinių ir animacinių filmų. Pirmasis jų – Andrejaus Končialovskio melodrama „Romans o vliublionych“ („Romansas apie įsimylėjėlius“, 1974 m). Paskutinis – Michailo Ptašucho karinė drama „V avguste 44-ovo…“ („44-ųjų rugpjūtį“, 2001 m. ) pagal Vladimiro Bogomolovo romaną „Moment istiny“ („Tiesos akimirka“).
Nuo 1989 metų A.Gradskis vadovavo Maskvos teatro ir koncertų muzikiniam susivienijimui. 2015 metais Maskvoje, buvusio kino teatro „Burevestnik“ patalpose, buvo atidarytas tokio pat pavadinimo teatras, žinomas kaip „Gradsky Hall“.
Asmeninis gyvenimas
Nuo 2003-iųjų A.Gradskis gyveno nesusituokęs su modeliu ir aktore Marina Kotašenko, kuri jaunesnė už jį daugiau kaip trisdešimt metų. Jie susilaukė dviejų sūnų – Aleksandro (g. 2014 m.) ir Ivano (g. 2018 m.).
Pirmoji dainininko žmona buvo studentė Natalija Smirnova, jiedu išgyveno tik tris mėnesius.
Antroji oficiali žmona buvo aktorė Anastasija Vertinskaja. Jiedu susituokė praėjus trejiems metams po pirmosios Aleksandro santuokos. Kartu išgyveno dvejus metus, nors skyrybas įteisino tik po ketverių.
Trečią kartą Aleksandras vedė Olgą Fartyševą. Tuomet jai buvo viso labo 18 metų. Santuoka truko 23 metus, jiedu susilaukė sūnaus Danilo (g. 1981 m.) ir dukters Marijos (g. 1986 m.).
