1949 m. atvykęs į Niujorką J.Mekas suprato, kad tai yra miestas, kuriame jis pasiliks. Vos po dviejų savaičių, pasiskolinę 200 dolerių, nusipirko „Bolex“ filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti lietuvių emigrantų gyvenimą, susidomėjo avangardiniu kinu, rengė eksperimentinių filmų peržiūras. Nuo 1954 m. leido ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, rašiusį apie eksperimentinį, nekomercinį kiną.
J.Mekas Niujorke rado menininkų, rašytojų, muzikantų, fotografų, kino kūrėjų bendruomenę, į kurią natūraliai įsiliejo ir kurią formavo savo kūrybine bei organizacine veikla.
Tai buvo avangardinio kino aukso amžius – krečiamame kūrybinės karštinės mieste, Meko keliai susitikdavo su tokiomis asmenybėmis kaip Allenas Ginsbergas, Salvadoras Dalí, kino kūrėja Maya Deren, Robertas Frankas ir kt. Dauguma jų buvo nuolatiniai Meko lofte Manhattane vykstančių kino vakarų lankytojai.
Vienas tokių filmų peržiūrų dalyvių buvo ir Andy Warholas, kurio mekišką portretą žiūrovai išvys gruodžio 3 d. rodomame filme „Vaizdai iš Andy Warholo gyvenimo“ (1982 m.).
J.Mekas buvo ne tik geras A.Warholo bičiulis, bet ir įkvėpėjas. Būtent J.Mekas paskatino A.Warholą griebtis kino kameros. Kartu jie nufilmavo ne vieną bendrą projektą, tarp kurių ir žymiausias aštuonių valandų A.Warholo filmas „Empire“ – meditatyvus žvilgsnis į beveik nesikeičiantį „Empire State Building“ dangoraižį.
Filme „Vaizdai iš Andy Warholo gyvenimo“ J.Mekas kuria A.Warholo kinematografinį portretą ir atskleidžia popmeno karalių supusį socialinį ratą bei jo aurą. Skambant hipnotizuojantiems „Velvet Underground“ muzikos garsams, regime tokias kontrkultūros ikonas kaip Lou Reedas, Nico, Allenas Ginsbergas, Barbara Rubin, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas, Mickas Jaggeris ir kt.
Dar viena ryški Niujorko meno scenos asmenybė, kurią išvysime J.Meko filmų programoje – avangardinio judėjimo „Fluxus“ idėjos sumanytojas Jurgis Mačiūnas. Nors J.Mekas pats ir nebuvo „Fluxus“ narys, visą laiką buvo šalia su savo kamera.
„Zefiro torna, arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“(1992 m.) kviečia pažvelgti į privatų ir kūrybinį J.Mačiūno gyvenimą. Kadrai, apimantys laikotarpį nuo 1952 m. iki menininko mirties 1978 m. susilieja į nuoširdų ir šiltą portretą.
J.Meko filmai įkūnija laiko dvasią, jo virpantys, efemeriški kadrai – ne tik unikalūs kūriniai, bet ir neįkainojami praėjusios epochos liudijimai.
Akivaizdu, kad J.Meko kamera tikslingai neieškojo įžymybių, fiksavo tai, ką matė, nes, pasak paties J.Meko: „Tikroji kino istorija yra nematoma istorija. Tai istorija, susiburiančių draugų ir tiesiog veikiančių tai, ką jie mėgsta veikti.“
