Pagrindinis filmo herojus 21-erių metų Ansis – iškabų piešėjas. Dailininku svajojantis tapti jaunuolis reikalingas visoms valdžioms – tiek autoritariniam 1930-ųjų režimui, tiek vėliau atėjusiems komunistams ir nacistams.
Jis įsipainiojęs į keistą meilės trikampį: įsimylėjęs žydę Zislą, kurios negali vesti dėl religinių ir socialinių priežasčių, vėliau susižavi į miestą neseniai atvykusia latve, kuri greitai perima santykių iniciatyvą drąsiai viliodama.
Santykiai su abiem merginomis komplikuojasi, kai Zisla tampa vokiečių persekiojimų auka. Ansis blaškosi tarp dviejų mylimųjų, su viena stengdamasis išsaugoti santuoką, kitai – gyvybę.
Premjeros proga pakalbinome aktorių Juozą Budraitį.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje – apie šimtas kino vaidmenų Lietuvos bei užsienio režisierių kino juostose. Save išskirtinai laikote kino aktoriumi. Kinas, turbūt, negali atsibosti?
– Kinas yra kinas. Ir viskas tuo pasakyta (šypsosi). Jis mane žavi įvairiapusiškai kaip ir daugelį žmonių... Kalbant apie vaidybą, ją lemia filmo turinys, kas filmuoja. Daug priklauso ir nuo supančių žmonių, komandos. Jeigu man įdomu su ta medžiaga dirbti, koks gali būti nuobodumas?
– Lietuviai greit turės galimybę pamatyti naują Latvijos režisieriaus filmą „Miestas prie upės“, kuriame suvaidinote kapitono vaidmenį. Papasakokite, kaip patekote į filmavimo aikštelę?
– Šitas klausimas man primena patį pirmąjį filmą, kai patekau kažkaip atsitiktinai... Mano jau tolimas kelias nueitas kine, todėl man nebereikia „patekinėti“. Arba mane žino, arba nežino. Mane pasirinko režisierius. Filmas atitiko mano supratimą, jausmus ir norus. Patikslinčiau, kad neatsidūriau filmavimo aikštelėje, o vaidinau, dirbau.
– Kokį įspūdį padarė režisierius Viesturas Kairišas?
– Pirmą kartą susitikus su režisieriumi pasikalbėti apie filmą, jis man paliko labai gerą įspūdį. Labai protingas ir įdomus žmogus. Geras teatro ir kino režisierius. Manęs nereikėjo įkalbinėti (juokiasi).
– Kokioje šalyje buvo filmuojama, kiek truko filmavimas?
– Latvijoje, Daugpilyje. Kelis kartus teko važiuoti į filmavimus.
– Kokius įspūdžius išsinešėte iš filmavimo aikštelės?
– Dirbti man labai patiko. Filmavimų mechanizmas visur panašus. Darbas trunka dvylika valandų, turime pietų pertrauką. Viskas kaip priklauso.
– Norėtųsi pasikalbėti apie jūsų vaidmenį filme. Su kokiais iššūkiais susidūrėte jį kurdamas? O gal turint keturių dešimtmečių patirtį kine jau nebelieka jokių baimių imantis naujo vaidmens?
– Mano vaidmuo filme buvo antraplanis. Labai malonu, kad esu vienas iš nominantų, nes ši patirtis man paliko gerą įspūdį.
Jokių iššūkių nepatyriau, išskyrus tai, kad pasitaikė labai karšti orai. Temperatūra siekė kone trisdešimt du laipsnius. Su kapitono apranga buvo nelengva atlaikyti.
– Tikriausiai teko susipažinti su pagrindiniais šio filmo aktoriais Dāviu Suharevskiu (vaidina Ansį), Agnese Cīrule (latvė), Brigita Cmuntová (Žydė Zisla). Kokį įspūdį jie jums paliko?
– Pagrindinį herojų suvaidinęs Davis Suharevskis debiutavo filmavimo aikštelėje. Jaunam aktoriui tai buvo pirmasis rimtas vaidmuo. Man jis pasirodė labai šaunus vaikinas: žingeidus, smalsus, įsiklausantis į režisieriaus pastabas. Pagal savo galimybes stengėsi padėti ir kolegoms. Man atrodo, ateityje jis bus labai geras aktorius.
Agnesė Cirulė – patyrusi, gera aktorė. Su visais teko susipažinti, maloniai pabendrauti. Daug fotografavau, turiu ne tik aktorių portretų, bet ir kitų gražių nuotraukų iš filmavimo aikštelės. Ten susipažinau su nuostabiu aktoriumi Gundaru Aboliniu, su kuriuo užsimezgė gilesnė pažintis, draugaujame iki šiol.
– Pasaulyje labai populiarūs istorinės tematikos filmai, serialai. Kaip manote, kur slypi istorinių filmų sėkmė? Ką juose randa žiūrovas?
– Jie populiarūs galbūt dėl atpažįstamų istorinių įvykių. Istoriniuose filmuose daug veiksmo – tai irgi įtraukia žiūrovą.
– Ar jums pačiam artimas šis žanras? Kokius filmus žiūrite savo malonumui?
– Labiausiai mėgstu autorinį kiną. Tačiau su didžiausiu malonumu žiūrėjau filmą „Viktorija ir Abdulas“, kuriame įsimintiną vaidmenį sukūrė Judi Dench. Vien dėl gero aktoriaus galima filmą žiūrėti.
– Filme pagrindinis herojus bando išgyventi tarp komunistų ir nacių. Jums savo gyvenime taip pat teko patirti valdžių kaitą, skirtingas idėjines santvarkas. Buvote Lietuvos kultūros atašė Rusijoje. Kaip jums pavyksta laviruoti tarp skirtingų nuomonių, pažiūrų, įsitikinimų?
– Taip ir pavyksta... Žiūri, kokia situacija ir joje orientuojiesi.
– Kokios mintys užplūsta išvydus filmą, kuriame suvaidinote?
– Visokios. Svarstai, mąstai, galvoji, permąstai... Galiausiai – noriu pamatyti filmą, o ne save.
– Neseniai nusifilmavote ir populiariame „Netflix“ seriale, esate kviečiamas į tarptautinius projektus. Aktoriui amžius ne riba?
– Žinoma, ne riba. Aktoriaus profesija tam palanki, nes reikia įvairaus amžiaus personažų. Aišku, svarbu ir kaip jaučiasi pats žmogus.
– Ką jums reiškia senatvė?
– Tą ir reiškia. Senatvė yra senatvė. Senas ir tiek. Gyvenimas nestovi vietoje, turiu tiek buitinių, tiek kitokių įsipareigojimų. Kartais sunku nuspėti kiek užtruks vienas ar kitas susitikimas, bendravimas, darbas...
– Visada gyvenimas buvo toks intensyvus?
– Taip, buvo. Dabar – mažiau. Tam įtakos turėjo ir pandemija.
– Ką laikote didžiausiu savo laimėjimu žvelgdamas atgal?
– Neturiu didžiausių laimėjimų, kuriuos galėčiau įvardinti. Gyveni žmogus su viskuo, kas aplinkui supa, kas jaudina, kas įdomu, kas miela, kas nemalonu, kas atgrasu. Su viskuo reikia gyventi. Gailėtis to, kas praeityje – nėra ko. Banalu būtų įvardinti vieną kurį nors pasiekimą.
– Pakalbėkime apie laisvalaikį. Vis dar nesiskiriate su fotoaparatu. Galvojate apie dar vieną parodą?
– Gal ir darysiu ateityje kokią parodą, bet dabar man užtenka to, kad padarau nuotrauką, kuri man tinka ir patinka. Dedu darbus į socialinius tinklus, ir tai yra mano paroda. Žmonės žiūri, palaiko. Mėgaujuosi pačiu procesu.
– Ar jau teko matyti filmą „Miestas prie upės“?
– Neteko. Jeigu nebus karantino, būtinai nueisiu pasižiūrėti.
