Panašu, kad Vilniuje vis dėlto gali iškilti Lietuvos prezidento A.Smetonos paminklas.
Neseniai vykusiame susitikime su Lietuvos skulptoriais Vilniaus valdžia tyliai pristatė bent tris vietas mieste, kuriose galėtų būti pastatytas paminklas tarpukario Lietuvos prezidentui.
Vilniaus savivaldybė yra atsisakiusi praėjusių metų spalį vykusio A.Smetonos paminklo konkurso nugalėtojo projekto ir atšaukė konkurso rezultatus motyvuodama, kad esą nebuvo pasiklausta vilniečių nuomonės.
Be to, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija nutarė, kad A.Smetonos paminklui parinktas netinkamas meninis architektūrinis sprendimas.
Negalėjo judinti klombų
Anksčiau paminklą A.Smetonai buvo planuojama statyti priešais Centrinį knygyną Gedimino pr. 13.
Paminklas ten galėjo stovėti nebent priešais greitojo maisto užkandinės vitriną – skulptorius neturėjo teisės pajudinti nei klombų, nei vitrinų, pastatytų toje vietoje anksčiau.
1918 metais čia stovėjo pastatas, kuriame dirbo Lietuvos valstybės taryba, pirmininkaujama A.Smetonos. Tačiau tas pastatas iki mūsų dienų neišliko.
Atšaukus konkurso rezultatus pradėta ieškoti vietų, kurios irgi būtų susijusios su A.Smetonos veikla Vilniuje ir labiau tiktų paminklui.
Išrinko tris vietas
Savivaldybės siūlymu paminklas galėtų iškilti Tilto gatvės pradžioje esančiame trikampyje, įamžintame garsiame Mstislavo Dobužinskio paveiksle (netoliese gyveno A.Smetona).
Kita vieta – priešais Rusų dramos teatrą. Ten posėdžiavo Lietuvių konferencija, buvo išrinkta Lietuvos Taryba.
Trečioji vieta – netoli Signatarų namų, kur 1918 metų vasario 16-ąją buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Paminklą siūloma statyti Šv.Jono gatvės pradžioje.
Skulptoriai pusiau juokais pasvarsto, kad sostinės savivaldybė galėtų parodyti ir daugiau fantazijos: A.Smetonos paminklas galėtų stovėti ir ant balkono, iš kurio buvo skelbiamas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, arba prie namo Totorių gatvės ir Gedimino prospekto sankirtoje, kur visi 20 būsimų signatarų pozavo garsiajai nuotraukai.
Viskas kišama į Senamiestį
Skulptorius Kęstutis Musteikis stebisi, kodėl Vilniaus savivaldybė taip prisirišusi prie Senamiesčio, – toks paminklas galėtų atsirasti ir naujuose rajonuose.
„Paminklus statyti Senamiestyje yra gerai, bet ar viską reikia kišti į Senamiestį?
Pavyzdžiui, jeigu kur nors naujame rajone atsirastų A.Smetonos skveras ar aikštė, būtų galima paminklą kurti ir modernesnį, nebūtinai portretinį.
Kam paminklą kišti ten, kur A.Smetona kadaise stovėjo, buvo atsirėmęs ar kalbą pasakė?
A.Smetona priklauso visai Lietuvai, lygiai taip pat kaip Senamiesčio, taip ir Naujamiesčio gyventojams,“ – sakė K.Musteikis.
Šiuo metu Lietuvoje stovi daug A.Smetonos paminklų, todėl, pasak K.Musteikio, galėtų būti jam ir nors vienas modernesnis.
Juk jau prieš karą Vilniuje bandyta pastatyti labai modernų poeto Adomo Mickevičiaus paminklą. Tik pristigus lėšų jis nebuvo išlietas iš bronzos, o fanerinį maketą nuplukdė potvynis.
Palangai atiteko ir pinigai
Vienas Vilniuje turėjusio stovėti A.Smetonos paminklo projekto autorių Kazys Venclovas nėra labai nusiminęs (kiti šio projekto autoriai – Gediminas Antanas Sakalis ir Indrė Rakauskaitė).
Kai, jo žodžiais tariant, istorija dėl paminklo A.Smetonai tapo „be ryšio“, šį paminklą pastatyti pareiškė norą Palanga. Kurortas parinko vietą Birutės alėjoje, netoli tos vietos, kur A.Smetona poilsiaudavo.
Visi pinigai, kurie buvo skirti paminklui Vilniuje – 250 tūkst. eurų, – nukeliavo į Palangą kartu su projektu.
3 metrų aukščio, dviejų metrų į vieną pusę ir dviejų metrų į kitą pusę geležinis atvirukas vaizduoja prezidento, kaip visuomenininko, kalbos normintojo, redaktoriaus, knygų ir vadovėlių autoriaus, veiklą.
Kai Vilniaus miesto taryba parašė peticiją, kad šis paminklas netinka Vilniaus miestui ir neatsižvelgta į vilniečių norus bei pageidavimus, daugelis kultūros ir meno organizacijų nesuprato, kas vyksta, ir bandė į tai reaguoti pareiškimais. Visi buvo nustebę.
K.Venclovas iki šiol neįsivaizduoja, kodėl taip atsitiko: „Nelabai išmanau, koridoriuose nebūnu, su politikais nebendrauju, nesuprantu, kodėl paskutiniame etape, kai viskas nuspręsta, staiga reikia nebestatyti konkursą laimėjusio paminklo.“
Konkursus rengia keistai
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkas Vidas Simonavičius yra pastebėjęs, kad konkursai, skelbiami kokio nors paminklo projektui, po truputį keičiasi į gerąją pusę. Jo nuomone, tam reikšmės galėjo turėti ir skundas, kurį jis parašė po konkurso ant Gedimino kalno statyti paminklą sukilėliams.
Iš pradžių konkursas buvo paskelbtas taip, kad apie jį niekas nežinojo ir nebuvo nė vieno dalyvio. Paskelbus antrą kartą buvo pateikti 6 projektai.
Bet irgi nė vieno tinkamo komisija neišrinko ir įvertino projektus kaip labai prastus. Į konkurso sąlygas buvo įtrauktas punktas, kad komisija turi teisę neskelbti laimėtojo, jei nėra nė vieno verto.
V.Simonavičiui teko parašyti skundą Viešųjų pirkimų tarnybai. Skulptorius girdėjo, kad nors formaliai atsirašyta, į jo skundą reaguota.
Jo manymu, tokių konkursų dalyviams reikėtų medalius prisegti, kad jie sutinka dalyvauti juose tokiomis sąlygomis, skiria laiką ir eikvoja medžiagas.
Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius „Sostinei“ pažadėjo atsakyti į klausimą apie naująjį A.Smetonos paminklo konkursą ir naujas jo vietas, bet tai bus padaryta pasitarus su specialistais.
Išeivių dovanos sostinė nepriėmė
Vilniuje pastatyti paminklus dr. J.Basanavičiui ir prezidentui A.Smetonai buvo numatyta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Paminklas dr. J.Basanavičiui jau stovi aikštėje prie Filharmonijos.
„Kai 2015 m. buvo patvirtinta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programa, tapau įamžinimo komisijos pirmininku. Į programą tąsyk buvo įrašytas paminklas A.Smetonai. Norėjome jį pastatyti nedidelį, kuklų.
2019-ieji buvo paskelbti prezidento A.Smetonos metais. Bendravome su Prezidentūra dėl vietos paminklui. Sakėme, kad jis galėtų stovėti Odminių skvere, tarp dviejų ąžuolų, kamerinėje aplinkoje. Kalbėjome, kad paminklas, kurį sukurtų skulptorius A.Žukauskas, galėtų būti statomas valstybės užsakymu.
Skulptorius darbo ėmėsi entuziastingai – padarė net aštuonis projektus. Pirmiausia juos nunešiau tuomečiam premjerui A.Butkevičiui. Jis išsirinko vieną. Po to nešiau prezidentei D.Grybauskaitei. Ji bakstelėjo į tą patį projektą kaip ir premjeras“, – prisiminė Vyčio paramos fondo įkūrėjas, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas V.Kavaliauskas.
Atėjo 2017-ieji. Šimtmečio programą ėmė ir pakeitė – joje nebeliko paminklo A.Smetonai.
Tada savo pagalbą pasiūlė Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje. Amerikos šauliai kreipėsi į šalies institucijų vadovus su prašymu leisti padovanoti Vilniui prezidento A.Smetonos paminklą.
„Išeivija aktyviai dalyvavo remiant „Laisvės kario“ paminklą Kaune, ir 2018 m. pradžioje sutelktos lėšos Kauno projektui bemaž prilygsta kuklaus, bet gražaus paminklo A.Smetonai biudžetui.
Paminklas Vilniuje galėtų iškilti 2019 metais. Ši išeivijos dovana Lietuvai būtų gražus tautos vientisumo, toli nuo Tėvynės gyvenančių lietuvių nuoširdumo simbolis“, – taip šalies ir sostinės vadovams įteiktame rašte apie dovanojamą paminklą rašė išeivijos šauliai.
Tačiau dovanos sostinė nepriėmė. V.Kavaliauskui įstrigo 2018 metais Vilniaus mero R.Šimašiaus pasakyta frazė: „A.Smetonos Vilniuje nėra mūsų dienotvarkėje.“
