„Scanorama“ pristatė šių metų programą – išskirtinis dėmesys istorinės atminties temai

„Pandemijos smūgiai palietė mus visus. Natūralų ir gyvą bendravimą privalėjo pakeisti nuotolinis susirašinėjimas ir zoomai. Visa tai mus mokė ieškoti išeičių ir sprendimų, bet paliko ir akivaizdžius įtrūkius atsakomybės, terminų laikymosi ir tradicinio profesinio palaikymo.

Žaibiškai persiorientuoti reaguojant į karantino apribojimus buvo techniškai sudėtinga. Tačiau atsisakant ribojimų atsivėrė nusivylimo, pykčio ir kitų žmogiškųjų savybių dominantės, pakeitusios bendravimą santykių erdvėje.

Susigrąžinti buvusias saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas šiandien yra pagrindinė meno ir kultūros misija. Taigi ir festivalio misija. Todėl „Scanorama“ pakvies į gyvą festivalį kokybiškai žiūrėti įsimintiniausių Europos filmų, didžiulių pastangų dėka atrinktus dažniausiai hibridiniuose svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose – Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Lokarne, Karlovi Varuose, Varšuvoje.

Išsaugojome ir paties festivalio struktūrą: pristatysime 12 laiko patikrintų programų, kurias papildė nauja lenkų kinui skirta programa „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ – ją suformavome kartu su ilgamečiu mūsų festivalio draugu Lenkijos institutu Vilniuje“, – teigė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

„Scanoramos“ vadovė išsakė padėką renginio rėmėjams, išskirdama festivalio mecenatą, draudimo bendrovę „If“, šiais metais rekomenduojančią filmų rinkinį nuotaikai pakelti, vienijamą įkvepiančių istorijų, drąsių herojų ir pakylėjančios pabaigos.

Asmeninė retrospektyva šių metų „Scanoramoje“ skiriama italų klasikui Vittorio de Sicai, kurio 120-ąsias metines mini visas kino pasaulis. Ją papildys lietuvių kino istorijos atmintini faktai ir jubiliejai, o dabarties balsą pristatys lietuvių režisierių naujausių kūrinių nacionalinės premjeros.

Festivalis žada toliau puoselėti tarptautinę trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, sėkmingai išplėtusią savo geografiją ir kviečiančią išbandyti jėgas visų devynių Baltijos jūros regiono šalių jaunuosius kūrėjus. Kompetentinga tarptautinė žiuri išrinks geriausią visos programos filmą ir apdovanos geriausią jaunąjį lietuvių režisierių.

Verta pastebėti, kad programos laureatai šiuo metu jau yra įsitvirtinę kino pasaulyje ir pristatę savo pirmuosius ilgametražius filmus.

Šiais metais gyvai pasitiks ir šešioliktą kartą rengiami kino industrijos renginiai „SCA kryptys“, kartu su iškiliais kūrėjais ir bendraminčiais kviesiantys nerti į kino kūrybos ir gamybos paslaptis. Teorinės diskusijos ir meistriškumo dirbtuvės didžiausią dėmesį skirs istorinės atminties konstravimo kine temai ir šiandienos kino industrijos aktualijoms.

G.Arlickaitė pabrėžė festivalyje pristatomų ryškiausių europietiškų ir lietuviškų filmų nacionalinių premjerų svarbą. Šiais metais „Scanorama“ atsivers subtilia ir originalia prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta „Bergmano sala“, o puoselėdama tradiciją palaikyti lietuvių kino kūrėjus, užsivers jaunos režisierės, dukart konkursinės trumpametražių filmų programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatės, Marijos Stonytės ilgametražiu debiutu „Švelnūs kariai“, prodiusuotu Giedrės Žickytės.

Vienu ryškiausių programos filmų taps festivalio „Goethe‘s salonas“ lyderis, vokiečių režisieriaus Dominiko Grafo „Fabianas“. Tai vienas įsimintiniausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtas pagal 1931 m. parašytą Ericho Kästnerio knygą „Fabianas. Vieno moralisto istorija“, kuriame rašytojas vienas pirmųjų užčiuopė Pirmojo pasaulinio karo žaizdas besigydančios Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį.

Dominikas Grafas atiduoda pagarbos duoklę filmą inspiravusiam literatūros kūriniui, tačiau istoriją vaizduoja kaip nesibaigiantį procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus šio proceso dalyvis.

„Didžiuojamės, galėdami būti „Scanoramos“ dalimi. Pirmiausia todėl, kad mes, vokiečiai, Lietuvą matome kaip Šiaurės, o ne Rytų šalį. Mus vienija tos pačios šaknys, jungiamos Baltijos jūros regiono, todėl čia jaučiamės kaip namie.

Antra priežastis – įsimintina ir išskirtinė festivalio programa. Kalbu ne tik apie tokius plačiai nuskambėjusius filmus, kaip Floriano Henckelio von Donnersmarcko „Kūrinys be autoriaus“ arba Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“, bet ir apie stebinančius atradimus – iki šiol atsimenu Sergejaus Loznicos „Valstybines laidotuves“ ir japonų kilmės portugalų režisierės Ayos Koretzky „Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus“.

Kokiame kino teatre rastumėte tokius filmus? Juos galima išvysti tik tokiuose festivaliuose, kaip „Scanorama“. Norėčiau išsakyti komplimentus ne tik festivalio vadovei G. Arlickaitei, bet ir programos koordinatoriui Dmitrijui Gluščevskiui, kurio atrinkti filmai liudija stiprias profesines ambicijas“, – teigė Goethe‘s instituto Lietuvoje direktorius Michaelis Mülleris-Verweyenas.

Dialogą su praeitimi kuria ir lenkų režisierius Janas Matuszyńskis savo neįtikėtinos meninės brandos debiutiniame filme „Nepalikti žymių“, tapusiame naujosios festivalio programos „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ ašimi. „Solidarumo“ laikų problemos ypač aktualiai nuskamba šiandien – hibridinių karų, pandemijos ir grubiai pažeidžiamų žmogaus teisių kontekstuose.

„Nuoširdžiai dėkojame ir džiaugiamės, kad šiais metais dešimt puikių lenkiškų filmų, kuriuos atsakingai atrinkome su festivalio organizatoriais, bus pristatyti „Scanoramoje“. Filmai nugulė visose festivalio programose, neaplenkdami dokumentikai skirto „Neišgalvoto gyvenimo“ ir kino atradimus žadančios „Galvok ką nori“.

Svarbiu akcentu taps Stanislawo Lemo 100-osioms gimimo metinėms skirta Andrzejaus Wajdos filmo „Sluoksniuotas pyragas“ peržiūra. „Svarbu paminėti, kad „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ atspindės ne tik festivalio vertybinę laikyseną rodyti aukščiausios meninės vertės filmus, bet ir pristatys lenkiškąją programą skirtinguose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose ir Šalčininkuose“, – teigė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

Pasak G.Arlickaitės, modernaus požiūrio į istoriją pavyzdžiu galėtų tapti ir epinė danų drama „Margarita – Šiaurės karalienė“. Nors filmas nukelia žiūrovus į 600 metų praeitį, režisierė Charlotte Sieling ir aktorė Trine Dyrholm kuria šiuolaikišką portretą valdovės, kuriai tenka spręsti ir šių dienų moteriai iškylančias problemas: karjera, šeima, motinystė. Filmas kelia klausimą, kokią kainą moka monarchė ir motina už savo lemiamus pasirinkimus.

Istorinės atminties konstravimo temą kitu lygmeniu pratęs Sergejaus Loznicos dokumentinė juosta „Babin Jaras. Kontekstas“, Kanų kino festivalyje įvertinta „Auksinės akies“ žiuri specialiuoju paminėjimu. Režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti teisingai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų.

Kaip niekada turtingoje lietuviškų premjerų programoje – ilgai lauktos Algimanto Puipos „Sinefilija“ ir Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Ramunės Rakauskaitės „Sugrįžę iš Niujorko“ ir debiutuojančios režisierės Albinos Griniūtės „Šaukiniai iš tolimo uosto“.

„Scanoramoje“ ne vieną kartą pristatytos režisierės Joana Hogg, Ildiko Enyedi, Mia Hansen-Løve – garsios kino moterys, jau pelniusio pripažinimą savo filmais, skirtingomis intonacijomis narpliojančiais sudėtingas žmonių tarpusavio santykių plonybes. Šių metų programoje – ne tik M.Hansen-Løve „Bergamano sala“, bet ir Joanos Hogg „Suvenyras. II dalis“ – jį festivalio rengėjai parodys kartu su pirmąja filmo dalimi „Suvenyras. I dalis“ – bei Ildiko Enyedi „Mano žmonos istorija“.

Patyrusioms kolegėms balso ryškumu ir stulbinama menine įtaiga nenusileis ir jaunų debiutančių filmai, sulaukę išskirtinio dėmesio pagrindiniuose pasaulio kino forumuose – Kosta Rikos ir Švedijos režisierės Nathalie Álvarez Mesén „Klara Sola“ ir italės Lauros Samani „Kūnelis“. Moters trapumo ir nepaprastos tvirtybės motyvai jungia tokius skirtingus filmus, liudydami amžinųjų temų svarbą ir gylį.

Šiaurietiško kino peizažą šiais metais nušvies islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono debiutas „Avelė“, pelnęs prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“.

G.Arlickaitės nuomone, tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies sagų ir legendų pasaulis yra toks pats realus, kaip ir jo kasdienis gyvenimas. Šalia jo visai kitomis spalvomis atsiskleis suomių režisieriaus Teemu Nikki filmas „Neregys, kuris nenorėjo žiūrėti „Titaniko“, kviečiantis žiūrovus įsijausti į neregio kailį. Dar vienas šiaurietiškos programos atspalvis – tai satyrinė norvego Bento Hamerio intonacija filme „Tarpininkas“.

Klasikinių filmų naratyvuose stipriai nuskambės žydiškoji tema. Santūrus, ramus pasakojimo ritmas ir subtilus humoro jausmas Izraelio režisieriui Nir Bergmannui filme „Štai ir mes“ padeda atskleisti autisto sūnaus ir jam atsidavusio tėvo santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį. Klasikine pasakojimo ramybe sukrečiančiai alsuoja ir Holokausto 80-iui skirta Eriko Svenssono drama „Apgautieji“, kuri primena tai, ko niekada neturėtų būti, ir tai, kas niekada negali būti pamiršta.

Festivalio programos koordinatorius D.Gluščevskis pristatė naujojo kino narsuoliams, ekscentrikams ir taisyklių laužytojams skirtą programą „Galvok ką nori“. Šiais metais joje išsirikiavo būrys originalių, menine branda ir vaizduotės energija stebinančių debiutų.

„Lenkų kino dienoms „Scanoramoje“ atstovaujanti Olos Jankowskos „Anatomija“,Filipo Jurjevo „Banginių skerdikas“, Lisos Spilliaert „N. P.“ ir Jono Kærupo Hjorto „Priešpaskutinysis“ jungia skirtingas kultūrines patirtis ir estetinius sprendimus, pristatydami gyvą ir gaivų naujojo Europos kino kvėpavimą. Jų draugijoje ironiškomis ir žaismingomis intonacijomis antikapitalistinį manifestą skelbs „Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, atstovaujantis „Goethe‘s salonui“.

Šių metų programos „Naktinės būtybės“ filmai atvers pastarojo dešimtmečio europietiško siaubo žanro skerspjūvį, aprėpiantį skirtingas interpretacijas meta-kino tema. Britų Peterio Stricklando „Berberian garso įrašų studija“ pakvies į siaubo kino kūrimo užkulisius, Prono Bailey-Bond „Cenzorė“ gilinasi į mažo biudžeto siaubo filmų estetiką, vaizdo kasečių peržiūros patirtį ir filmų cenzūravimo praktiką išradingai siedama su atminties procesais, o belgų Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Kartumas“ studijuoja giallo žanro vizualiuosius tropus ir surengia pribloškiančią kinematografinės ekspresijos puotą.

 

Šiais metais „Scanorama“ pasiūlys naujovę ilgamečiams festivalio lankytojams ir jį atrandantiems žiūrovams. Spalio 25–26 d. vyks „Scanoramos“ konsultacijos festivalio žiūrovams „Scanorama pataria“: 25 d. 12–14 val. žiūrovai laukiami CAFFEINE kavinėje Vilniuje, Vilniaus g. 31, kurioje galės užduoti klausimus festivalio įkūrėjai ir meno vadovei G.Arlickaitei, o spalio 26 d. 16–18 val. kviečiami į virtualią konsultaciją „Scanoramos“ „Facebook“ paskyroje su programos koordinatoriumi D.Gluščevskiu.