Augsburge ir Miunchene pristatyta Lietuvos dailė ir poezija

Spalio 6 d. Augsburgo (pietvakarių Bavarija) galerijoje „Neue Galerie im Höhmannhaus“ atidaryta tapytojos Patricijos Jurkšaitytės darbų paroda „Shelters // Bleiben“ – pirmoji menininkės personalinė paroda Vokietijoje, kurioje ji eksponavo pastarųjų dviejų dešimtmečių (nuo 2005-ųjų iki 2021 m.) kūrybą.

Spalio 7-ąją Miuncheno „Lyrik Kabinett“ – organizacijoje, sukaupusioje didžiausią Vokietijoje (ir antrą pagal didumą Europoje!) poezijos kolekciją, rengiančioje įvairius poezijos vakarus ir leidžiančioje tiek vokiečių, tiek verstines eilių knygas, įvyko šiuolaikinės Lietuvos vakaras, kuriame dalyvavo Tomas Venclova, Michaelis Krügeris, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas. Poetus pasveikino ir pristatė Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė, renginį moderavo vertėjas Cornelius Hellis, vertė Saskia Drude.

„Neue Galerie im Höhmannhaus“ vadovas Thomasas Elsenas apsisprendė surengti P. Jurkšaitytės darbų parodą, susipažinęs su jos kūryba praėjusį metų gruodį Lietuvos kultūros instituto kartu su Šiuolaikiniu meno centru surengtoje skaitmeninėje Lietuvos vizualiųjų menų vitrinoje.

Peržiūrėjęs specialiai sukurtą P. Jurkšaitytę pristatantį video filmą ir pabendravęs su ja nuotoliniame interviu, T. Elsenas susižavėjo Lietuvos menininkės kūrybinio braižo unikalumu: „Patricija Jurkšaitytė yra klasikinė tapytoja, trikdanti tariamu savo paveikslų atpažįstamumu. Nematomus dalykus ji paverčia matomais, pabrėždama jų nebuvimą.

Greta  įspūdingo kūrybinio išradingumo, Patricija išsiskiria virtuoziška tapybos technika, kuri jai padeda pasitelkti XIV a. siekiančius klasikinius olandų ar italų peizažo ir žanrinės tapybos modelius tam, kad išverstų juos į naujus, asmeniškus vaizdinius pasakojimus“, – teigė T. Elsenas.

Per parodos atidarymą pristatydamas P. Jurkšaitytės paveikslus: „Veneros guolį“ pagal Giorgione, kuriame nebėra Veneros (2014 m.), Jano van Eycko „Arnofilni šeimos kambarį“, kurį apleido Arnolfini šeima (2021 m.), tuščią Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ stalą (2014 m.), menininkės nutapytus peizažus ir interjerus, kuriuose taip pat nėra žmonių figūrų ir tuščia erdvė tarsi kviečia ją užpildyti naujomis istorijomis, galerijos vadovas atkreipė susirinkusių meno gerbėjų dėmesį į darbą iš ciklo „Degantis pasiūlymas“ (2005 m.), kuriame į da Vinci stiliaus peizažą menininkė „įkėlė“ didžiulį Turkijos viešbučio kompleksą, o anuomet penkiametė Patricijos dukra, neseniai pramokusi rašyti, įrašė ant nutapyto pastato sienos savo vardą: „Sibilė“.

„Šis darbas man yra brangiausias“, – pasakojo menininkė. „Nusprendžiau netaisyti, nevalyti to užrašo, nes taip paveikslas įgavo neįkainojamą vertę man. Dabar dukra šiuo autografu nesididžiuoja“, – juokėsi P. Jurkšaitytė.

Parodą, kurią dailininkė pavadino anglų ir vokiečių žodžių junginiu „Shelters // Bleiben“ („Buveinės“ // „Pasilikti“), sudaro darbai iš ciklų „Degantis pasiūlymas“, „Miegamieji“, „Viešbučių kambariai“, „Peizažai ir interjerai“. Keturis paveikslus menininkė nutapė specialiai šiai parodai. Augsburgo galerijoje pristatomus kūrinius paskolino MO muziejus, „Lewben Art Foundation, privatūs kolekcininkai. Parodą rengiant talkino kuratorė Asta Vaičiulytė. 

Spalio 7 d. Miuncheno „Lyrik Kabinett“ vykęs šiuolaikinės Lietuvos poezijos vakaras buvo anonsuotas su Giedrės Kazlauskaitės eilėraščio eilute: pilkajai kardinolei, poezijai / für die graue Kardinalin, die Poesie.

„Ši „pilkoji kardinolė“ ir lietuvių kalba yra tai, kas vienija šio vakaro dalyvius: Tomą Venclovą, Giedrę Kazlauskaitę, Marių Buroką ir Aušrą Kaziliūnaitę skiria istorinės ir poetinės epochos, bet jungia tai, kad poeziją jie renkasi kaip savo kalbėjimo apie pasaulį būdą“, – teigė „Lyrik Kabinett“ vadovas Holgeris Pilsas.

Pirmoje vakaro dalyje trys, pasak G. Kaziliūnaitės, individualistų kartos atstovai – nevienijami jokios srovės ar krypties – kalbinami Lietuvos literatūros vertėjo ir žinovo Corneliuso Hellio apie jų kūrybą, skaitė savo eiles ir pasakojo apie pirmus poetinius bandymus, lyrinio subjekto lytiškumą ir „atstumą“ nuo autoriaus asmens ir stereotipų bei savo santykį su dabartimi. Vokiškus eilių vertimus skaitė vertėja Saskia Drude.

„Mes esame alergiški skambiems lozungams, lyrinėms tėvynės gelbėjimo iniciatyvoms, poetiniam patosui. Galbūt kaltas „gariūnmetis“, sovietinė mokykla, kurioje dar teko pasimokyti, bet tuo turbūt iš esmės skiriamės nuo ankstesnių kartų poetų“, – pastebėjo M. Burokas. 

Antroje vakaro dalyje savo ilgamečio draugo, vokiečių rašytojo, vertėjo ir leidėjo Michaelio Krügerio paklaustas apie tai, kaip jis jaučiasi po kelių dešimtmečių grįžęs į Lietuvą, Tomas Venclova pastebėjo, kad, nors ir yra pavadintas ilgus metus pramiegojusiu ir pas žmones grįžusiu Ripu van Winkliu, jis galbūt taip nesijaučia ir mano, kad bent jau iš dalies supranta šiuolaikinę Lietuvą: „Vilniuje tikrai labai gyvybingas kultūros gyvenimas: puikus teatras, džiazas, labai įdomūs jauni rašytojai, su kuriais šiandien susipažinote ir jūs čia“, – kalbėjo T. Venclova.

Tiesa, vakaro metu pristatytoje T. Venclovos poezijoje užfiksuota ir kiek kitokia jausena – prasčiau suprantama Vilniaus gatvių kalba, pasikeitusios priegaidės, naujas slengas. Rašytojas prisipažino, kad džiaugiasi vis dar sukeldamas kontroversijų Lietuvos spaudoje, pasidalijo kritišku vertinimu to, kad dalis visuomenės linksta minimalizuoti lietuvių vaidmenį Holokauste, bet įvardijo ir tai, kad bendra situacija gerėja.

Poetas skaitė eilės iš šiuo metu ruošiamos spaudai Vokietijoje knygos „Variacijos pabudimo tema“ („Variation über das Thema Erwachen“ Vokietijoje, leidžia „Lyrik Kabinett“ ir Carl Hanser Verlag leidykla, verčia C. Hellis, vertimą finansuoja Lietuvos kultūros institutas). Knyga pasirodys 2022 metais.

Į „Lyrik Kabinett“ susirinkę poezijos gerbėjai tarp eilėraščių skaitymo mėgavosi T. Venclovos, M. Krügerio ir C. Hellio replikomis apie gyvenimą ir poeziją, apie tai, kas parašyta Vermeerio skaitančios merginos laiške ir kiek – trisdešimt? Dešimt? O galbūt vienintelį? – gerų eilėraščių duota sukurti poetui, kad jis išliktų istorijoje.