Apie stereotipišką požiūrį į klounus, graikų epą ir Lietuvos publikos pažintį su šiuolaikine intelektualia klounada kalbamės režisieriumi.
Žilvinai, įkūrėte Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą. Gal galite trumpai apibrėžti, kas yra ta šiuolaikinė klounada?
Suprantu, kad Lietuvoje klounas tradiciškai asocijuojasi su spalvotais drabužiais, garbanotais plaukais, ryškiu makiažu, neorganišku elgesiu, paruoštais juokeliais ir per dideliu pasitikėjimu juokinimo technika. Šis įvaizdis susiformavo per pastaruosius 200 metų.
Prisipažinsiu, seniau man būdavo sunku ir truputį gėda ištarti, kad esu klounas. Tačiau pati klounada – vienas seniausių žmonijos menų, kuris egzistavo jau Šumerų, Egipto, Indijos, Kinijos civilizacijose.
Šiuolaikinė klounada atsigręžia į tūkstančius metų gyvuojančius principus atsisakydama visko, kas nereikalinga, ir kurdama tikrą kontaktą su publika. Įdomu tai, kad senuosiuose ritualuose klouno ir šventiko vaidmenį atlikdavo tas pats žmogus, tai įrodo, jog vietos lėkštiems juokeliams šiame mene nėra.
Nors klounados spektakliai turi iš anksto parengtą dramaturgiją, tačiau svarbiausias veiksmas vyksta improvizuojant, bendraujant su publika, remiantis savo pojūčiais esamoje situacijoje.
Klounas remiasi į aktoriaus asmenybę. Aš visada kartoju, kad ne klouno personažas yra juokingas, tačiau tu esi juokingas. Net be jokio scenarijaus juokinantis klounas turi sugebėti prajuokinti pačiu savimi.
Norint, kad žmogus scenoje nemeluotų ir nesislėptų už juokelių, o būtų tikrai juokingas, reikalinga ilga treniruočių praktika. Klounas iš esmės gimsta tik prieš publiką. Šiuolaikinės klounados spektaklyje žmogus turi ištarti: „Kaip gera, kad čia esu, nes jei manęs nebūtų, spektaklis būtų visiškai kitoks“.
Jūs taip pat esate pedagogas, turite didelę patirtį, dirbote tiek su vaikais, tiek su suaugusiais. Nuo 2018 m. dėstote klounadą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip galėtumėte trumpai pasakyti, ko reikia, kad būtum juokingas?
Būti juokingu – tai gebėti būti pažeidžiamu ir atviru. Ne žinoti, o tikėti. Kai studijavau bene garsiausioje Philippe Gaulier klounų mokykloje Paryžiuje, prieš einant į sceną kiekvienam aktoriui sakydavo: „Būk juokingas“. Turbūt numanote, kad tai bet kam keltų stresą. Kėlė stresą ir man. Norėdavau to neparodyti ir nuslėpti. Bet kaip tik šis pripažinimas, kad šie žodžiai mane nervina ir aš tai kažkaip bandau slėpti, ir yra juokinga.
Geras klounas nebijo sakyti visa širdimi „Pakelkite ranką, kas mylite mane!“ Ir kai nei viena ranka nepakyla, neužsidaryti sentimentaliai savyje ir nerodyti, kad viskas gerai. Geras klounas kaip tik meta lauk tą sentimentalumą ir pasidalina tuo, kaip dėl to jaučiasi. Dažniausiai žmonės tada juokiasi, nes atpažįsta tiesą.
Galimai žmonėms esate matytas Laisvės TV projektuose ir „Dviračio žiniose“. Ar humoras visada buvo jūsų pagrindinė meninė kalba? Kodėl?
Studijų pradžioje, prisipažinsiu, visada norėdavau būti labai gilus ir draminis aktorius. Viskas, kas juokinga, man atrodydavo lėkšta ir lengvai padaroma. Maniau, kad prajuokinti yra lengviau nei priversti žiūrovą išspausti ašarą. Jaunystėje turėjau labai rimtą ligą, po kurios man praktiškai iš naujo reikėjo pradėti matyti ir išmokti vaikščioti.
Kai pasveikau, mąsčiau, kad kažkada atsidėkosiu ligoninei padarydamas labai rimtą kūrinį apie kančią. Tačiau kai buvau 21-erių, į mano gyvenimą pasibeldė klounada. „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ organizacija visą šį mąstymą pakeitė ir parodė, kiek daug tikrumo ir darbo su savimi reikalauja gebėjimas prajuokinti kitą. Vietoje to, kad ligoninėj vaidinčiau apie kančią, dabar vaidinu apie džiaugsmą.
Klounada tarsi viską manyje perkeitė ir savotiškai mane išgelbėjo iš žemaitiško rūpintojėlio pozos. Gilinausi į šį meną studijuodamas tiek Austrijoje, tiek Prancūzijoje, ir natūralu, kad savo įgūdžius tenka panaudoti įvairiuose humoro projektuose, kuriuose dirba puikūs, talentingi žmonės. Visgi man svarbu plėtoti šiuolaikinės klounados žanrą Lietuvoje, tam atiduodu nemažai jėgų.
Spalio 8, 9 d., bendradarbiaujant su OKT/Vilniaus miesto teatru, pristatote premjerą. Kodėl interpretacijai pasirinkote būtent Odisėjo epą? Ar jis aktualus šiais laikais?
Pamenu, mano vienas puikiausių dėstytojų, pas kurį man teko studijuoti, Arvydas Šliogeris, per paskaitas dažnai su meile cituodavo Homero epą. Pasakodavo, kad būtent iš jo mokęsis skaityti. Po filosofo mirties su geru draugu naktį nuėjome jo pagerbti į Antakalnio kapines.
Kadangi nebuvome iki tol skaitę šio teksto, nusprendėme jį perskaityti savo mylimo dėstytojo garbei. Tekstas pasirodė be galo turtingas, tiesiog neišsemiami klodai. Mane pirmiausiai labai palietė scena, kurioje Odisėjas tam, kad išsigelbėtų, tarsi atsisako savo tapatybės ir pavadina save Nieku.
Pamenu, mano vaikystės mėgstamiausias eilėraštis buvo Sigito Gedos: „Aš esu niekas, baltas berniukas, ne – ne berniukas, o kamuoliukas“. Kai jį sakydavau, nesijausdavau niekuo, jausdavau, kad galiu būti viskas, kad galiu būti visoks, kad galiu būti lyg vanduo Heraklito upėje.
Tačiau Odisėjas, atsidūręs gražiosios deivės Kalipso saloje, kurioje jam duoti amžina jaunystė, malonumai ir rūpestis, vis vien žvelgia į savo namus, į Itakę, ir verkia ilgėdamasis savo žmonos Penelopės. Susidūręs su pavojais jis taria savo tikrajį vardą.
Ši įtampa tarp Nieko ir Odisėjo, tarp chaotiškos jūros ir tvirtos uolėtos Itakės, yra labai aktuali. Žmogus šiame pasaulyje tarsi turi pasirinkti savo aiškų identitetą, tačiau bet koks pasirinkimas negeba iki galo apibrėžti to, kas yra žmogus. Jo tapatumas skleidžiasi daugiausiai kito akivaizdoje. Aš labiausiai esu sūnus, kai būnu su savo tėvais, aš esu tėvas, kai man gimsta vaikai. Ir tai yra labai svarbu. Tačiau žmonės dažnai įsikimba vienos iš šio pasaulio tapatybių kaip nekintančios ir amžinos todėl, kad jaustų tam tikrą saugumą.
Gyvenimas dažnai parodo, kad, deja, vienas iš pasirinkimų iki galo negali apibrėžti viso žmogaus gylio. Kiekvienas mes esame daugiau nei sūnus, tėvas ar net lietuvis. Viena vertus, esame pasmerkti prisiimti aiškią tapatybę, kurią mums atneša gyvenimas, kad nepaklystume pasaulyje, kita vertus – svarbu nepamiršti išlikti atviriems tam beribiam Šaltiniui, iš kurio tos tapatybės trykšta.
Norisi „Odisėja“ ne teigti ar neigti, o tarsi pakilti ir iš šalies smagiai parodyti, kad ši įtampa, apie kurią kalbu – tai dovana, kuri kartais žmogui yra sunki, tačiau tuo pačiu ir labai graži, nes gyvenimą padaro neaprėpiama paslaptimi.
Vesternas scenoje? Ar galima teigti, kad Lietuvos scenoje tai vyks pirmą kartą?
Vesterno žanras yra labai aiškus, turintis mažai kintančias taisykles. Rašant pjesę tai buvo puikus pasirinkimas, padedantis atskleisti spektaklio pagrindinę mintį. Taip pat šis žanras yra be galo smagus tiek jį „žaisti“, tiek žiūrėti.
Klounas senuosiuose piešiniuose dažnai vaizduojamas vieną koją padėjęs ant uolos, o kitą laikantis ant prarajos krašto ir šioje būsenoje besišypsantis. Jis tarsi harmoningai talpina savyje tai, kas aišku, ir tai, kas absoliučiai nepažinu. Klounas visada žaidžia, kaip vaikas, todėl aš jį labiau sieju su chaotiška, kintančia ir gimdančia prigimti.
Taigi, klounas yra chaotiškas, o vesternas turi savo aiškią tvarką. Šių dviejų stilių sujungimas man padėjo geriau atskleisti pasirinktą spektaklio temą.
Manau, kad būtent klounados vesternas tikrai bus rodomas pirmą kartą Lietuvoje. Net neabejoju, kad spektaklyje, kuriame vaidina nepaprastai talentingi aktoriai, žiūrovai puikiai praleis laiką ir nuoširdžiai juoksis. Turiu vilčių, kad tai bus tikras hitas, kurį pamatyti bus būtina.
Šiuolaikinės klounados spektaklio „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis) premjera – jau spalio 8, 9 d., Balkono teatre (Gedimino pr. 42, Vilnius). Spektaklio prodiuseriai – Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, OKT/Vilniaus miesto teatras ir Balkono teatras. Bilietus platina tiketa
