J.Zikaro namai (J. Zikaro g. 3, Kaune) tapo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padaliniu 2001 m., kai skulptoriaus dukra juos padovanojo muziejui. Ilgą laiką ten veikė vienas pirmųjų pusiau slaptas jos įkurtas J.Zikaro kūrybos muziejus. Po dukters Alytės mirties įrengta ir memorialinė ekspozicija.
Greta Kauno meno mokyklos mediniame naujame name 1932 m. įsikūrusi Zikarų šeima čia praleido pilną džiugių ir labai dramatiškų, tragiškų įvykių gyvenimą. Kauno meno mokyklos dėstytojas, pirmasis profesionalus skulptorius čia praleido tik 12 metų – 1944 m. dailininkas savo noru pasitraukė iš gyvenimo, norėdamas apsaugoti savo šeimą nuo persekiojimų ir tremties.
Dukters Alytės dėka buvo labai stropiai išsaugoti ne tik jo kūriniai, eskizai, dokumentai, laiškai, daiktai, bet ir ryškūs prisiminimai, kuriais ji dosniai dalijosi. Todėl kurti ekspoziciją buvo labai įdomu, nes buvo galimybė disponuoti begale autentiškų daiktų ir pasakojimų.
Dukra prašė, kad čia nebūtų „muziejus“ – šventa ir nebyli vieta. Ji troško, kad tai ir liktų namais: gyvais, triukšmingais, atvirais. Tokią atmosferą naujoje ekspozicijoje kuria videoinstaliacijose iškylantys veidai tų, kurie čia rinkdavosi diskutuoti, žaisti šachmatais, ragauti Zikarienės skanėstų.
Čia skleidžiasi intymūs laiškai, kuriuose vaikai dalydavosi savo meile tėvams, o tėvai – švelniais pamokymais, laiškai, kuriuose J.Zikaras išreiškia atsidavimą žmonai, savo mūzai, ir aprauda netikėtai per pusmetį mirusius du vaikučius.
Greta – dėžutė su Zikarienės užrašu „Mano didžiausios brangenybės“, kurioje išsaugotos visų vaikų plaukų sruogos. Dirbtuvėje pasitinka kaukolė, kuri buvo rasta kasant būsimo namo pamatus. Ji tapo J.Zikaro „vyriškos erdvės“ sargu, mat žmona, nemėgusi kaukolės, nenorėdavo kelti kojos į vyro dirbtuvę.
Tėvo ir berniukų kambaryje lankytojai ras netikėtą Pirmojo pasaulinio karo dizaino objektą – baldą, kuris naktį tarnavo kaip lova, o dieną kaip darbo stalas, prie kurio Zikarų sūnūs ruošdavo pamokas. Čia ir pažymių knygelės, kurios atskleidžia, kad berniukai buvo gerokai padykę ir nelabai linkę į mokslus.
Ant tėvo darbo stalo – unikalūs mokymo planai, kuriuose ne žodžiais, o piešiniais užkoduotos būsimos Meno mokyklos studentų užduotys. Namai prisipildo vaikų juoko, kuris skambėjo šiems lakstant ratu pereinamais kambariais. Svetainėje suskamba „Santa Lučija“, kurios skulptorius klausėsi su savo draugu tapytoju Jonu Mackevičiumi, gurkšnodami „Limoncellą“ ir prisimindami pastarojo keliones po Italiją.
Menas, autentiška tarpukario namų aplinka, nepakartojami Kauno vaizdai, daugybė įdomių namo, interjero, gyventojų gyvenimo detalių, garsai, kvapai sukuria atmosferą, kurioje išnyksta laikas.
Parodos kuratoriai – Daina Kamarauskienė ir Rasa Ruibienė, architektai – Saulius Valius ir Rasa Butiškytė, video- ir garso instaliacijos – Domanto Plechavičiaus ir Aistės Valiūtės, grafinis dizainas – Juozapo Švelnio.
