„Matau gyvenimą tarsi pro kitokį langą nei daugelis. Esu laiminga, bet tenka ir pakovoti už tikrus, švarius dalykus“, – atviravo trumpam į Lietuvą grįžusi 47 metų Ū.Žebriūnaitė.
Nuo 2009-ųjų ji dirba Turino radijo ir televizijos simfoniniame orkestre RAI, iki pandemijos periodiškai atvykdavo koncertuoti ir į gimtinę.
Tačiau šį kartą į Vilnių Ūlą atvedė kiti tikslai.
Gimtinė traukia vis labiau
Neseniai tapusi Italijos piliete menininkė panoro išsaugoti ir Lietuvos pilietybę, tad atkakliai mynė valdžios koridorius.
„Mano sprendimo motyvas labiau moralinis negu praktinis. Jaučiu giluminį ryšį su gimtąja šalimi. Neįsivaizduoju, kad galėčiau netekti Lietuvos pilietybės. Darbas ir gyvenimas svetur yra viena, o gimtųjų šaknų ilgesys, jų puoselėjimas – visai kas kita“, – aiškino atlikėja.
Italijoje Ūla atsidūrė gana spontaniškai. Prieš tai ji beveik 12 metų grojo iškilaus smuikininko Gidono Kremerio suburtame Baltijos šalių jaunimo kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, su juo apkeliavo daugybę pasaulio šalių.
Kartą per gastroles Italijoje muzikantė pastebėjo skelbimą apie konkursą į Turino orkestro altų grupės vadovo asistento vietą ir jį laimėjo. Netrukus ėmėsi ir grupės koncertmeisterio pareigų.
„Pasijutau savo vietoje ir nutariau baigti kelionių etapą, likti Italijoje, kol mano orkestras gyvuos ir galėsiu jame dirbti.
Bet tikrai negaliu sau pažadėti, kad visiems laikams. Lietuva vis labiau mane traukia.
Šiomis dienomis daug vaikščiojau po Vilnių pėsčiomis, stebėjau pokyčius – man viskas labai patiko. Tai gražiausia ir švariausia Europos sostinė. O įtampėlė šiandien juntama ne vien Lietuvoje – visur, taip pat ir Italijoje, žmonės apimti nerimastingo laukimo: kokia kryptimi judėsime toliau? Reikia tikėti, kad sveikas protas nugalės“, – svarstė Ū.Žebriūnaitė.
Norėtų apjuosti Lietuvą
Menininkei baisiausia – prarasti viltį ir optimizmą. Todėl prasidėjus pandemijai ji čiupo virbalus ir prisiminusi vaikystėje iš mamos (garsi dainininkė G.Kaukaitė. – Red.) gautas pamokas ėmė megzti kolegoms šiltus vilties šalikus.
„Iš dviejų trijų kadaise išmoktų raštų pradėjau kurti kitus, įsivažiavau. Tada manėme, kad virusas bus įveiktas per porą mėnesių, bet pandemijai vis tęsiantis numezgiau per pusšimtį ilgų šalikų – kiekvienam kolegai norimos spalvos ir margumo. Visiems juos išsiuntinėjau paštu.
Gal tie šalikai ir kelia šypseną, bet, manau, gali suteikti žmogui jaukumo, saugumo pojūtį – kaip ženklas, kad vieni kitus palaikome, suprantame ir mylime, nesame vieniši bėdoje. Norėčiau vilties šaliku apjuosti visą Lietuvą“, – kalbėjo Ū.Žebriūnaitė.
Jos akcija susidomėjo ir orkestro vadovai bei televizijos žurnalistai. Altistė buvo pakviesta į laidą apie orkestro karantiną, rodė joje savo numegztus šalikus.
„Galvoju, ką reikės megzti toliau, jei mus vėl uždarys“, – juokavo naujos aistros užvaldyta menininkė.
Mezgimas Ūlai yra ir savotiška meditacija, poilsis nuo gyvenimą jaukiančio informacijos srauto, nuolatinio skubėjimo. „Tėtis (legendinis kino režisierius A.Žebriūnas. – Red.) sakydavo: „Kur jūs bėgate, atsisėskite ir pagalvokite apie pagrindinius dalykus“. Kai atsisėdu su virbalais, pagalvoju“, – prisipažino muzikė.
Ji prisiminė, kad laiko rankdarbiams surasdavo ir jos visada užsiėmusi močiutė (biologė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Jadvyga Monstvilaitė. – Red.). „Ji kas vakarą megzdavo gražias servetėles ir staltieses, po to vis dovanodavo jas mums. Pora tų rankdarbių iki šiol puošia mano butą Turine“, – pasakojo Ūla.
Neieško lengvų kelių
Altas dėl jos naujosios aistros nė kiek nenukentėjo.
„Kartais pakeliu į dangų akis ir padėkoju, kad sunkųjį laikotarpį buvome užsiėmę orkestre: dalyvavome garso įrašuose, grojome koncertuose televizijai be publikos. Repetavome net karantino metu“, – pasakojo Ūla.
Tačiau jos rečitalis Lietuvoje nukeltas jau du kartus ir planuojamas tik kitą pavasarį.
Ū.Žebriūnaitė netapo, kaip daugelis jos draugių, šeimos žmogumi.
„Pasirinkau muziką, altą. Vertinu nepriklausomą gyvenimą. Jis leidžia nenukrypti į ekonominius, praktiškus poreikius, visur orientuotis ne į kiekybę, o į kokybę, pabėgti nuo rutinos.
Stengiuosi visur ieškoti prasmės. Perėmiau tai iš tėvų ir esu jiems labai dėkinga, nors kartais taip gyventi nelengva“, – prisipažino Ū.Žebriūnaitė.
