Ryšių su Lietuva niekada nenutraukęs R.Pletkauskas mirė eidamas 69-uosius. Liepos viduryje jis dar sielojosi dėl savo bendražygio, Klaipėdos valstybinio dramos teatro kūrėjo, ilgamečio meno vadovo ir režisieriaus Povilo Gaidžio, su kuriuo daugelį metų darbavosi petis į petį, mirties.
„P.Gaidys buvo didelis menininkas ir kūrėjas. Daug naktų iki paryčių kartu ieškodavome išeičių iš padėties, ginčydavomės, pykdavomės, taikydavomės, mano maksimalizmas jį varė iš proto. Ir viskas dėl to teatro. Laikai buvo nelengvi – rekonstruotą teatrą atidarėme per blokadą dviem premjeromis. Kultūros ministerijos dotacijos vėlavo, visų atlyginimai buvo maži, spektakliams pinigų ieškojome iš šono“, – iš Ispanijos rašė R.Pletkauskas.
Sunkmečiu Klaipėdos dramos teatro direktoriaus pareigas ėjęs R.Pletkauskas prisiminė jį ir P.Gaidį slėgusius rūpesčius: „Reikėjo prisiimti atsakomybę už tvarką, repertuarą, kai signataro Kazimiero Uokos tarnyba ko ne visų Lietuvos teatrų vadovus apšaukė vagimis. Bet mes įrodėme, kad taip nėra. Stebėjausi Povilu – kiek kultūros ministrų, merų per pusšimtį metų jis pergyveno. Balansuodamas tarp biurokratų kaitos ir aktorių neapykantos, išsaugojo ir kėlė teatrą. To Lietuvoje niekas nesugebėjo padaryti, man jis – tikra legenda“.
Tąkart legendiniam uostamiesčio režisieriui palinkėjęs „amžinojo poilsio kitame pasaulyje, į kurį anksčiau ar vėliau nukeliaus visi“, R.Pletkauskas nepagalvojo, kad netrukus ir pats žengs Anapilin įkandin P.Gaidžio.
Palikęs Klaipėdos dramos teatrą R.Pletkauskas vėliau kūrė įvairius kultūros projektus, Klaipėdos universitete vadovavo Audiovizualinių menų laboratorijai. Jo rūpesčiu ir pastangomis įsteigta tarpukario lietuvių estrados grando Antano Šabaniausko premija, įamžintas šio dainininko atminimas Jurbarke, Kaune.
„Lietuvoje tikrai daug iškilių asmenybių, reikšmingų kultūros paveldo objektų, kurie dabar užmirštami greičiau nei galėtume pamanyti. Mums derėtų kurti garbių žmonių metraštį, ne probėgšmiais tik per jubiliejus juos prisiminti žodžiais pagerbiant jų atminimą“, – kalbėjo nemenką videoarchyvą sukaupęs R.Pletkauskas.
R.Pletkausko autorinės kūrybos palikimas – dokumentinių filmų ciklas „Asmenybės“ apie šviesuolius: prezidentą Valdą Adamkų, Telšių vyskupą Antaną Vaičių, Klaipėdos miesto vadovą, Kovo 11-osios Akto signatarą Alfonsą Žalį, ryškų dailininką, kaligrafijos meno Lietuvoje puoselėtoją Algį Kliševičių, estrados dainininką Adolfą Jarulį, Akmenų muziejaus kūrėją žemaitį gydytoją Vaclovą Intą.
Pats tapęs savo juostų operatoriumi ir režisieriumi R.Pletkauskas sukūrė dviejų dalių dokumentinį filmą „Spalio metamorfozės“. Jame autentiškais kadrais įamžinta audringoji Sąjūdžio epocha, prakalbinti iškiliausi to meto veikėjai.
R.Pletkauskas atidavė duoklę ir savo gimtinei Švėkšnai – dokumentiniame filme „100 metų šviesos“ nušvinta tenykštės unikalios architektūros bažnyčios praeitis ir šiandiena, miestelio žmonės.
Nenuilstantis kultūros propaguotojas R.Pletkauskas svajojo sukurti dokumentikos ciklą apie žymiausius Klaipėdos dramos teatro aktorius Balį Barauską, Vytautą Kanclerį, Mariją Černiauskaitę, Nijolę Sabulytę, Jūratę Jankauskaitę, Vytautą Paukštę, Algirdą Venckūną, Vytautą Anužį, su kuriais bendraudavo, gerai juos pažinojo.
R.Pletkauskas buvo Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos narys, vadovavo Prodiuserių gildijai. Jis persikėlė su šeima į Ispaniją užvaldytas naujos kūrybinės idėjos – norėjo įkurti teatrą Malagos apylinkėse.
