Vienuoliktą kartą rengiamam vienam svarbiausių Saulės miesto renginių koją bandė kišti ir pandemija, ir finansai, ir kitos organizacinės kliūtys. Bet nepavyko: „Šiaulių naktys“ įvyks, ir su tokiu trenksmu, kad jį tikrai išgirs visa Lietuva.
Apie tai kalbėjomės su R.Ruokiu.
„Kultūros vakcina“ iš penkių segmentų
– Kokiais rūpesčiais ir kūrybinėmis idėjomis gyvenate?
– Pirmiausia, – padaryti viską taip, kad nesibaigianti pandemija nesužlugdytų kultūros, kuri ir taip tapo atpirkimo ožiu. Juk per karantiną bene visi – statybininkai, kelininkai, vairuotojai, mokytojai, politikai, prekybininkai ir t. t. – dirbo, išskyrus tuos, kurie atstovauja kultūros ir paslaugų sferoms, kurios buvo uždarytos. Tiesa, jų likimas šiek tiek skiriasi, nes su kultūra ir iki pandemijos buvo nesiskaitoma: ji buvo ir liko podukros vietoje.
Pernai pavyko įveikti visus iššūkius ir išgelbėti Šiaulių miesto šventę. Šiais metais ir vėl tenka kūrybą nukreipti ne tik į renginius, bet ir į saugumo užtikrinimą, finansavimo paieškas, perteklinių biurokratinių procesų barjerus.
Bet kaip sakoma, kas mūsų nesužlugdo – padaro stipresnius. Sutelkę jėgas, šių metų rugpjūčio 20–29 d. žadame daug kultūrinio vyksmo ir tikimės, kad ši dešimties dienų kokybiškų, įvairių ir originalių renginių dozė bus tarsi vakcina, sustiprinanti taip svarbų kultūros imunitetą visuomenėje.
– Jei ne paslaptis, kokia numatyta šios „kultūros vakcinos“ sudėtis?
– Galima sakyti, kad ją sudaro penki svarbūs segmentai. Pagrindas – rugpjūčio 23 d. atidaromos tradicinės „Šiaulių naktys“, kurios tęsis septynias dienas. Jas papildys rugpjūčio 22–27 d. rengiamos jau ketvirtosios socialinės menininkų dirbtuvės „Kilowac“. Rugpjūčio 25 d. nusilenksime asociacijos LATGA ir Šiaulių miesto premijomis apdovanotiems alternatyvios muzikos kūrėjams jau tradiciniu tapusiame konkurse „Rumshk“, o rugpjūčio 27–28 d. fokusas kryps į XX tarptautinį džiazo festivalį „Šiauliai Jazz“.
Dar vienas įdomus segmentas numatytas pabaigoje, tai – rugpjūčio 28–29 d. vyksiančios dronų skraidymo varžybos „DronaHell“ bei visai naujas alternatyvių ir džiazo grupių albumų pristatymo turas „SKELK savo muziką“, vyksiantis ir Šiauliuose bei kituose miestuose.
Postapokaliptiniai Šiauliai ir kodas 11.11
– Šios „Šiaulių naktys“ su jas lydinčiomis dirbtuvėmis, konkursu, festivaliu ir varžybomis jau vienuoliktosios. O prisimenate, kokios buvo pirmosios „Šiaulių naktys“ ir kiek jos per šį laiką pasikeitė?
– Pirmais metais jos įvyko tiesiog dykumoje – tuščioje, lygioje vietoje, praktiškai be jokio finansavimo. Dabar mes jau turime tam tikrą įdirbį, tad galime prognozuoti ir planuoti, kiek pandemijos iššūkiai leidžia, – platesnę programą, kviesti kolektyvus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Jei reikėtų vaizdžiai palyginti, tai čia beveik tas pats, kaip toje buvusioje dykumoje užauginti vaismedžių sodą, kuris duoda derlių, tenkinantį įvairių skonių vaisių mėgėjus. Beje, toje dykumoje neatsiranda vietos prekeiviams ir mugei – miestiečiai ir svečiai kultūrą patys nusiraško.
Neslėpsiu, auginti ir puoselėti sodą dykumoje nėra lengva: susiduriame su įvairiomis projektinio finansavimo intrigomis, kai laiku neskiriamas finansavimas, delsiama iki paskutinės minutės pranešti rezultatus ir pan. Bet ar verta apie tai kalbėti? Man atrodo, kad svarbiausia, jog turime visuomenės ir verslo pasitikėjimą, mus remia pats miestas ir tai skatina eiti į priekį.
– „Šiaulių naktys“ visada išsiskiria originalia tematika. Štai prieš kelerius metus pasirinkote temą „Pietinia kronikas“ ir taip išpopuliarinote rašytojo Rimanto Kmitos šiaulietiška tarme parašytą romaną. Pernai juokėtės iš Šiauliuose užsitęsusių statybų (kurios, beje, apėmė ir sostinę, ir pajūrį, ir kitas šalies vietas) ir „Šiaulių naktų“ renginius vadinote „Statybininkų švente“. O kokia tematika bus šiemet?
– Reikia pasakyti, kad „Šiaulių naktys“ nėra šiaip koks nors festivalis ar miesto šventė, tai – reiškinys, atsiradęs kaip socialinių akcijų visuma, į kurią kviečiama įsitraukti ir įsitraukia visa miesto bendruomenė bei atitinkamai plėtoja veiklas pagal teminę liniją, – kad viskas būtų stiliuje.
Šių metų temą padiktavo esama situacija: pandemija, karantinas, ribojimai, griuvę verslai ir netgi kai kurių žmonių gyvenimai. Tai juk apokalipsė – didžiulio masto katastrofa, civilizacijos griūtis, kurią sukėlė kažkoks virusas. Regis, mes kaip kokie veikėjai romane ar filme ją jau išgyvenome, dabar mėginame susitvarkyti su pasekmėmis ir padariniais. Tad ir tema tokia: „Postapokaliptiniai Šiauliai“.
Renginiai juk vyks jau po didžiosios pandeminės katastrofos kultūros lauke, tad skirsime dėmesį tiek įvairių kultūros žanrų alkstančiai visuomenei, tiek išgyvenusių kultūrininkų būklei, bandymui išsaugoti tą įvairialypį kultūros lauką ir būti drauge kaip vienas kumštis, sudarant galimybes miesto centre įsikūrusiems verslams taip pat tinkamai prisistatyti tame žanre, nes stambieji verslai juk pusryčiauja, užsikąsdami smulkiaisiais.
Beje, paminėdami vienuoliktąsias „Šiaulių naktis“, į kai kuriuos ribotą vietų skaičių turinčius renginius, platinsime bilietus su koduota kaina – 11,11€. Tokia skaičių kombonacija yra laikoma atsibudimo signalu, į gyvenimą atnešančiu daugiau tvarkos ir sinchroniškumo. To kultūrai dabar labai reikia.
Žada daug pirmų kartų
– Kokiais išskirtiniais reginiais lepinsite šiauliečius ir miesto svečius?
– Laukia absoliuti žanrų įvairovė: nuo performansų iki kino po atviru dangumi, nuo ekskursijų iki išskirtinių parodų, nuo šokio iki muzikos koncertų ir t.t. Tad kiekvienas galės sau rasti tinkamų kultūros bei meno veiklų ir turiningai praleisti laiką.
Į „Šiaulių naktis“ nepatenka neįdomūs renginiai, todėl labai sunku ką nors išskirti iš visumos ir pasakyti, kad jie bus geresni už kitus. Bet taip, čia tikrai bus visko ir daug pirmų kartų. Planuojama, kad vienas geriausių gidų sostinėje (tiesa, šiaulietis) Donatas Jokūbaitis ves originalias, labai netikėtas ekskursijas.
Bus atidaryta fotomenininko, dainininko Ričardo Dailidės gyvenimo paroda džiazo tema, o taip pat išpuoselėta ir labai šiaulietiška dailininko Andriaus Makarevičiaus „marozų“ tapybos paroda, atsiras teminis postapokaliptinis graffiti.
Ypatingą programą, pavadintą „Metų laikai“, atsiveža ir Šeiko šokio teatras. Atvyksta legendinė pora – Orestas ir Džilda Vaigauskai (aktoriai Aistis Mickevičius ir Ineta Stasiulytė), kurie dalyvaus specialiai „Šiaulių naktims“ paruoštoje programoje „Sarkazmo tyrimai-3“.
Vyks visiškai naujo žanro renginys, kuriame organizuojamos dviejų rašytojų scenaristų – Aleksandro Makejevo ir Edmundo Malūko – tarpusavio kautynės su gyva muzika, kurią atliks Nika Ganga. Šie paminėti renginiai mums išties kelia daug iššūkių, kurių pagrindinis – kaip sutalpinti visus norinčiuosius juos pamatyti.
– Beje, didelė dalis renginių atkreips dėmesį ir į sportą.
– Ne atsitiktinai – šiais metais minimas Šiaulių sporto šimtmetis. Tikriausiai ne daug kas žino, kad 1921 m. vasarą žinomas miesto pramonininkas Chaimas Frenkelis įkūrė sporto klubo „Makabi“ Šiaulių skyrių, įrengė aikšteles ir ten organizavo įvairias varžybas.
Šį įvykį planuojame pažymėti įvairiomis naktinėmis varžybomis. Tikrai vyks jau pasiteisinęs ir vienintelis toks pasaulyje naktinis tinklinis, kuris žaidžiamas visiškoje tamsoje su šviečiančiu kamuoliu ir todėl yra labai interaktyvus. Miesto centre vyks batutų „postapokalipsė“.
Dėl kitų sporto šakų kol kas dar deramės – turime idėjų, kad naktį galėtų vykti ir badmintono, stalo teniso, krepšinio varžybos, o taip pat ir visiškai šiaulietiškas futbolo mačas, kuriame galbūt susitiktų mėgėjai bachūriukai ir panikės iš Šiaulių moterų futbolo komandos.
Nė nesvarbu kaip šios derybos pasibaigs – sporto mėgėjams vis tiek galime pažadėti nemažai gražių reginių ir ypač išskirtines, techninių sporto šakų žanrui priskiriamas tarptautines dronų varžybas „DronaHell“. Jose bus ir parodomųjų rungčių, kur dronai skraido kaip ferariai – beveik 200 km/h greičiu.
Kultūra pasieks ir tuos, kurie nepasiekia kultūros
– Ar tradiciškai atsigręšite į pažeidžiamiausias visuomenės grupes?
– Mes visada apie tai galvojame ir jau suformavome tradiciją kaip į „Šiaulių naktis“ įtraukti vyresnio amžiaus žmones. Nes juk dažniausiai Lietuvoje vykstantys renginiai skirti vidutinio amžiaus arba jauniems žmonėms, o tiems, kurie brandesni, telieka mugės ir kapelų festivaliai. Tai kur jiems dėtis?
Mūsų tradicija – bulvare veikianti, vaišintis ir linksmintis kviečianti Šiaulių „Bočių“ ir jų draugų palapinė – yra labai keistas ir unikalus namų blyninės fenomenas, kur bočiai vaišina miestiečius savo namuose keptais blyneliais su uogiene.
Jie turi tokį užtaisą, kad per kiekvienas „Šiaulių naktis“ čia rikiuojasi eilės iki paryčių, visi mokosi dainuoti liaudies dainas ir šokti. Jie jau turi savo atskirus rėmėjus, kaip kokie reperiai rengia muzikinius vakarus su kitų miestų bočiais, o už vaišes rinkdami simbolines aukas, jas skyrė pačiai geriausiai investicijai – įrašė ir išleido savo dainų albumą.
Aš net nežinau, ar tai pažeidžiamiausia visuomenės grupė, nes jie laužo stereotipus ir turi tiek parako, kad priverčia ir mus judėti į priekį. Jie yra pavyzdys visiems senjorams Lietuvoje, kaip galima nepasiduoti metams ir „išlikti ant bangos“. Tiesa, šiais metais bočiai organizuoja saugesnį koncertą po atviru dangumi, kitais metais grįšime prie įprastų tradicijų.
– Bet rugpjūčio 22–27 d. rengiamos socialinės menininkų dirbtuvės „Kilowac“ yra tikrai skirtos pažeidžiamiausiai visuomenės grupei, kuri nė negali atvykti į renginius.
– Taip, tai visiškai rimta menininkų socialinė akcija ir ji vyks jau ketvirtą kartą. Jos esmė – kurti meną tiems, kurie negali pas mus atvykti, nes kūriniai po tų dirbtuvių išvyksta į socialines įstaigas – ligonines, globos namus ir pan. – visoje Lietuvoje.
Dovanodami visus kūrinius šioms įstaigoms, mes plečiame kultūros pažinimą, kad ten dirbantys, besigydantys, gyvenantys, ateinantys pabūti žmonės lygiai taip pat galėtų patirti kultūrą, mėgautis ja ir būti lygiaverte mūsų visuomenės dalimi.
Beje, šiais metais dirbtuves kuruos Evelina Liaugaudaitė, o jose dalyvaus, galima sakyti, meno pasaulio elitas: Aurelija Maknytė, Aušra Kleizaitė, Birutė Zokaitytė, Dainius Trumpis, Vaiva Kovieraitė Trumpė, Eglė Vertelkaitė, Ričardas Grinius, Ričardas Peleckas, Linas Taraškevičius, Žaneta Jasaitytė ir Žilvinas Jagėla.
Užpernai dirbtuvėse sukurti kūriniai svečiavosi Trakų Vokės rūmuose ir po to iškeliavo į socialines įstaigas. Pernai kūrinių ekspozicija pusę metų puošė Radviliškio kultūros centro langus, o vėliau dalis jų išvažiavo į Šiauliuose, Vilniuje, Tauragėje esančias įstaigas.
Šiais metais sukurtų kūrinių likimas bus toks pat, tik dar nežinome, į kurį miestą ar konkrečias įstaigas jie keliaus. Bet faktas yra toks, kad tai yra bendra menininkų, rėmėjų ir visos kultūringos visuomenės dovana tiems, kuriems sudėtingiau atvykti į renginius ir stebėti bei vartoti meną.
Kokia bus kultūra – tokie būsime ir mes
– Remigijau, bet iš kur pas jus tiek idėjų?
– Tai – tik fantazijos reikalas ir aš to mokau savo studentus VilniusTech ir SMK. Nėra blogų idėjų, yra tik blogas jų paruošimas, įgyvendinimas ir valdymas.
Kiekvienas mūsų turime daug svajonių, bet sugebame jas išmesti į šiukšlyną galvodami, kad įgyvendinti jų nepavyks. O tereikia jas užsirašyti kur nors į juodraštį ir jį kartais peržiūrėti. Nes kiekviena gera idėja po kelių metų gali tapti nepaprasta.
Taip atsitiko su naktiniu tinkliniu, performansais, naktinėmis ekskursijomis, akcijomis ir kitais dalykais. Aš pats suradau metodą, kaip tas idėjas tvarkyti, susigyventi su jomis, tapti varžteliu jose. Ir puikiai žinau, kas yra idėjų vagystės.
Mano juodraštyje guli daugybė idėjų net nuo 2002 metų, ir generuoti jas tikrai labai lengva. Su metais įgyji ir patirties – tai padeda ir leidžia nesunkiai sugalvoti kaip tas beprotiškas idėjas ir įgyvendinti.
– Vadinasi, šiais metais galime sulaukti ir beveik tradicija tapusių jūsų paties performansų, tokių kaip kalbantis paminklas ar šaudykla?
– Dar nevėlu – gal šaus į galvą kokia mintis ar atsiversiu tinkamą juodraščio puslapį (juokiasi – red.). Bet taip, aš kiekvienais metais dovanoju kokį siurprizą ir nuo savęs, įtraukdamas ir garbius Šiaulių dramos teatro aktorius. Lenkiu galvą ne tik prieš juos, bet ir prieš visą aktorių bendruomenę, kuri palaiko visas netikėtas ir socialias idėjas.
Tik taip gimė ir ta kalbančio paminklo socialinė idėja, ir tris dienas veikusi šaudykla su ginklais, naktinio matymo prietaisais, gyvūnų iškamšomis ir balsais. Ji, beje, dabar yra modifikuota ir gali važiuoti į bet kurį Lietuvos miestą kaip performansas, kuriame žmonės gali suvokti, ką reiškia būti medžiotoju ir įsitikinti, ar jiems tikrai to reikia.
– Kiek svarbu tai, ką darote, Šiauliams ir visai Lietuvai?
– Jau dešimt metų „Šiaulių naktys“ su visa didele kultūros doze nebėra tik šiauliečiams skirtas renginys – čia atvyksta daugelis iš kitų miestų tiesiog pasisemti įkvėpimo.
Čia yra tikras kultūrinis adrenalinas, čia visada rasi kažko netikėto ir naujo daugybėje miesto vietų, tarp kurių – ir Zubovų rūmai, ir Fotografijos muziejaus terasa, ir Višinskio aikštė, ir Prisikėlimo aikštė, Šiaulių dramos teatro ir Šiaulių kultūros centro salės, „Verpsto“ gamyklos kiemas, miesto centras pėsčiųjų alėjoje, ir dar daugelis kitų.
Šį pavasarį girdėjau labai gražią vieno kunigo mintį apie tai, kad mylėti Lietuvą reiškia gydyti jos žaizdas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, „Šiaulių naktys“ svarbios Šiauliams ir visai Lietuvai tuo, kad padės gydyti kultūros žaizdas – srityje, kurioje susilieja viskas: ir politinė valstybės valia, ir socialinė verslo atsakomybė, ir mūsų visų santykiai. Juk kokia bus kultūra, tokie būsime ir mes.
