Per savo trumpą karjerą Deanas sukūrė vaidmenis vos trijuose vaidybiniuose filmuose, o iš jų visų spėjo pamatyti tik patį pirmąjį – „Į rytus nuo rojaus“ („East of Eden“, 1955). Aistringas lenktynių ir automobilių mėgėjas 1955 m. rugsėjo 30 d. žuvo autoavarijoje, būdamas vos 24-erių ir taip visam laikui prisiklijuodamas maištininko etiketę. „Maištininkas be priežasties“ kino teatruose pasirodė netrukus po jo mirties.
„Maištininke“ Deanas suvaidino karštakošį paauglį Džimą Starką, už girtavimą viešumoje atsiduriantį policijos nuovadoje. Ten jis sutinka Džiudi. Norėdamas pritapti naujoje mokykloje ir sužavėti nuovadoje sutiktą merginą, Džimas įsivelia į konfliktą su jos vaikinu ir pasiryžta pavojingoms mašinų lenktynėms.
„Maištininkas be priežasties“ atspindi Amerikos paauglių nuotaikas po Antrojo pasaulinio karo – vienatvę, nusivylimą ir pyktį, tad greitai jaunuolių buvo pamėgtas ir tapo jų kartos balsu. Ryškiaspalviai filmo kadrai simbolizuoja pritvinkusias emocijas, puikus pavyzdys – žymusis Deano vilkėtas raudonas švarkelis.
„Holivudo perfekcionistu vadintas režisierius Nicholasas Ray’us ilgai tyrinėjo su policija reikalų turėjusį anuometį jaunimą ir stengėsi suprasti jo maištingų poelgių motyvus. Centrinė pašėlusių lenktynių automobiliais bedugnės link scena tapo šio maišto be priežasties ir idealų simboliu“, – rašo kino kritikas Gediminas Jankauskas.
Filmas sukurtas pagal 1944 metais pasirodžiusį Roberto Lindnerio kūrinį. Režisierius, kurį patį galima vadinti maištautoju, scenarijų rašė kartu su Irvingu Shulmanu ir Stewartu Sternu.
„Ray’aus filmai paprastai nagrinėja konformizmo ir nesugebėjimo bei nenoro prisitaikyti prie aplinkos klausimus. Tai atspindi paties režisieriaus, palaikiusio autorinio kino teoriją, poziciją Holivudo atžvilgiu – dėl savo aršaus, kartais nepamatuoto elgesio, praėjus dešimtmečiui po „Maištininko“, Ray’us jau buvo sudeginęs visus turėtus tiltus ir dirbo tik prie keleto mažesnių, eksperimentinių filmų.
Kita vertus, dinamika bei plastiškumas juntami ne tik skaitant apie režisieriaus kūrybos užkulisius, bet ir žiūrint pačią kūrybą – kai Ray'us pradėjo kurti spalvinį kiną, jo filmai atrodė be galo ryškūs, juose dažnai balansuojama ant smurto, agresijos ribos. Jean-Luc’as Godard’as ne be reikalo yra pasakęs, kad Ray’aus kinas tai teatras, tapyba, muzika, poezija ir šokis viename“, – teigė kino kritikas, kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas.
Per savo karjerą, trukusią iki 1979-ųjų, N. Ray’us sukūrė ne vieną įsimintiną filmą. „In a Lonely Place“ (1950), „Johnny Guitar“ (1954), „Bigger Than Life“ (1956) – žinomiausi jo darbai.
Rugpjūčio 15 d. filmą „Maištininkas be priežasties“ pristatys kino istorikas Audrius Dambrauskas, rugpjūčio 22 d. – kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
