Liepos 21-ąją muzikas atgulė Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Jo išlydėti susirinko daugybė bendražygių, draugų ir kolegų.
Kompozitorius, muzikos atlikėjas ir kritikas, pedagogas, daugelio kolektyvų ir festivalių meno vadovas A.Klova išėjo iš gyvenimo liepos 16-ąją staiga, sustreikavus širdžiai. Dar šį mėnesį lrytas.lt publikavo jo recenziją apie šveicarų džiazo pianisto Niko Bärtscho koncertą Vilniuje.
Visą gyvenimą sukęsis muzikos įvykių sūkuryje, kūręs ir puoselėjęs kultūros tradicijas, būręs žmones, A.Klova ir prieš paskutinę kelionę sukėlė aplink save visai ne liūdną šurmulį.
„Man atrodo, Algis norėtų, kad draugai susirinkę linksmai dainuotų, juokautų. Tikimės, danguje dar padainuosime kartu“, – kalbėjo prie urnos su velionio pelenais gitarą paėmęs kompozitoriaus bendražygis iš kantri muzikos klubo.
Lietuvos kantri muzikos žiedą atsisveikinti su bičiuliu į Vilnių atlydėjęs šiauliškis kantri dainininkas Virgis Stakėnas atsivežė ir Algio jam padovanotą stovą natoms. „Važiuodamas galvojau – tai primins, kad tu visą laiką esi čia. Šiandien susirinkome pasidalinti tuo, kas yra Algirdas Klova, o ne kas buvo. Jis mus šiandien girdi ir mato“, – kalbėjo A.Stakėnas.
Atlikęs kartu su bičiuliu ne sykį dainuotą dainą „Kelias bėga greitai“, kantri klasikas pažadėjo, kad šiemet visos dainos Visagino kantri festivalyje, kuris buvo neįsivaizduojamas be A.Klovos, skambės jam vienam. „O mes pasimatysime gal ne rytoj, ne poryt, bet tikrai kartu dar sugrosime“, – neabejojo A.Stakėnas.
Atsisveikinimo vakare muzikavo ir „Ratilio“ bei „Vydragos“ folkloro ansamblių dainininkai, kantri muzikos pradininkas šalyje Simas Babravičius, kiti įvairių A.Klovos gyvenimo etapų bendražygiai. Net mirties motyvai vakare skambėjo ne gedulingai, o šviesiai.
Pasak Z.Kelmickaitės, bendravusieji su A.Klova, nepamiršdavo jo kūrybingumo ir geranoriškumo. „Jis niekada nebuvo uždaras, kaip daugelis folkloristų. Visada buvo smalsus, ir tas smalsumas jį nuvedė labai plačiais gyvenimo takais. Labai tavęs trūks“, – kalbėjo Z.Kelmickaitė.
„Vydragos“ ansamblio dainininkė prisiminė, kaip nuostabiai kolektyvas leisdavo laiką su vadovu net tada, kai jis nutarė dirbti tik su instrumentine grupe. „Visi žmonės ir liko sukibę – iki šiol bendraudavome, kartu švęsdavome. Susitikimų laiką pradėdavome derinti nuo Algio. Jis suteikdavo dvasingumo tiems „debošams“ – taip vadinome savo šventes.
Kažkaip dainuosime toliau ir visada girdėsime sodrų Algio balsą, kuriuo jis užlygindavo visas „duobutes“, girdėsime nepakartojamą jo smuikelio vinguriavimą. Turėsime jį kaip jūs visi, nes esame jo šeima. Šis žmogus turėjo be galo didelę šeimą, kuri neapsiribojo Lietuva“, – dalijosi mintimis A.Klovos bendražygė.
