Sukurtų filmų skaičius anaiptol ne visada lemia režisieriaus įtaką ir didybę. Koks nors Jonaitis, Petraitis ar Antanaitis gali turėti savo filmografijoje dešimtis ir net šimtus juostų, bet kam reikalingos jos ir jų autoriai?
V.Menšovas filmavo retai ir, jei atmestume trumpametražius filmus, siužetus satyriniam žurnalui „Fitil“ („Dagtis“) ir nebaigtus darbus, liktų neįtikėtinai mažai jo filmų – viso labo penki.
Tai – „Išdaiga“ („Rozygryš“), „Meilė ir balandžiai“ („Liubov i golubi“), „Širli-mirli“, „Dievų pavydas“ („Zavist bogov“), „Maskva netiki ašaromis“ („Moskva slezam ne verit“).
Kiekvienas jų tapo įvykiu, kiekvienas turi ištikimų gerbėjų, kiekvieno frazės yra cituojamos.
Ir neatsitiktinai V.Menšovas gavo pagrindinį kino prizą – „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba „Maskva netiki ašaromis“: jis kaip niekas mokėjo jausti auditoriją ir kurti vadinamąjį žiūrovišką kiną. Žiūrovai jam už tai mokėjo tikra meile.
Antai „Meilė ir balandžiai“ Rusijoje pripažintas populiariausiu sovietiniu filmu: nuo to laiko, kai buvo įkeltas į „Mosfilm“ „YouTube“ kanalą, jis peržiūrėtas daugiau kaip 20 mln. kartų.
Prieš porą metų Rusijos kino dienos proga surengta TV žiūrovų apklausa ir garsiausiu sparnuotu posakiu pavadinti žodžiai iš filmo „Maskva netiki ašaromis“: „Nemokyk manęs gyventi, geriau padėk materialiai“, pats filmas išrinktas geriausia melodrama.
Filmai sukurti ne vakar, tačiau dabartiniai žiūrovai juos mini tarp mėgstamiausių. Paklaustas, kaip tai vertina, režisierius atsakė: „Kaip aš galiu tai vertinti? Kaip šventę, kaip džiaugsmą.
Akimirksnio triumfas – labai neblogai. Bet kai jis trunka ilgai, tai ir parodo tikrąją sėkmę.
Žinau, kad tuomet, kai mano filmus rodo per televizorių, žmonės, jau šimtą kartų juos matę, tiesiog prilimpa prie ekranų. Ką čia bepridursi? Toks požiūris – man dovana.“
Režisierius, aktorius, scenaristas, prodiuseris V.Menšovas gimė 1939-ųjų rugsėjo 17-ąją Baku (Azerbaidžanas). Jo tėvas buvo jūreivis, vėliau tarnavo NKVD, motina – namų šeimininkė.
Šeštajame dešimtmetyje šeima persikėlė į Astrachanę, kur Vladimiras baigė mokyklą sidabro medaliu.
Nepaisydamas tėvo valios išvyko į Maskvą studijuoti vaidybos. Tačiau iš pirmo karto įstoti į Valstybinį kinematografijos institutą nepavyko.
Grįžęs namo dirbo tekintoju, po metų įstojo į Astrachanės dramos teatro pagalbinę trupę. 1961-aisiais vėl atvyko į Maskvą ir įstojo į Dailės teatro mokyklą-studiją, vėliau Valstybiniame kinematografijos institute baigė režisūrą Michailo Romo klasėje.
Debiutinė V.Menšovo juosta „Išdaiga“ turėjo didelį pasisekimą. Suvaidinęs filme plaukimo trenerį jis pradėjo tradiciją epizodiškai pasirodyti savo filmuose.
Vis dėlto garsiausias V.Menšovo filmas „Maskva netiki ašaromis“, ekranuose pasirodęs 1980-ųjų vasario 11-ąją.
Kaip prisiminė V.Menšovas savo knygoje „Amžiaus autografas“, šio filmo sėkme niekas per daug netikėjo.
„Šiaip, buitinė melodrama... – rašė režisierius. – Tačiau bent kartą gyvenime turi tai atsitikti: beprotiškos pajamos, nominavimas „Oskarui“, komercinės premjeros dešimtyse įvairiausių šalių. Jis buvo parduotas 102 šalims!
Suveikė sarafanų radijas: pirmą dieną salė buvo puspilnė. O jau kitą dieną visuose miestuose – kilometrinės eilės. O juk filme nevaidino jokių žvaigždžių, išskyrus Aleksejų Batalovą, bet ir jo, kaip žvaigždės, galiojimo laikas tuo metu jau buvo pasibaigęs.
Ko tik kritikai nekalbėjo apie šį filmą. Šnekėjo, kad tuo filmu aš kažką lakuoju... O išties viskas buvo labai paprasta: socialinis optimizmas ne tik nebuvo madingas – apskritai laikytas prastu skoniu. Visi rodė, kaip blogai gyventi šioje šalyje. Ir staiga išlindau aš...
Suprantate, „Maskva netiki ašaromis“ – tai, ką norėjau nufilmuoti. Aš tik tuo metu perpratau laiko dvasią – gal net spontaniškai, nesąmoningai.
Filme parodytas visas mano gyvenimas. Ir nors pagrindinė herojė – moteris, filmas apie mane. Įsigilinkite į pavadinimą: „Maskva netiki ašaromis“ – ir iškart viską suprasite. Čia visas mano gyvenimo patyrimas: ir darbininkų bendrabutis, kuriame gyvenau, ir mano dėdės bei tetos iš paprastų šeimų. Net mano tėvas ten yra, ir draugai, ir mano požiūris į gyvenimą. Laimei, optimistinis.“
Kaip aiškėja iš archyvinių „Mosfilm“ dokumentų, pagrindiniam – Katerinos – vaidmenui siūlyta aktorė Tamara Siomina. Liudmilos (ją galiausiai suvaidino Irina Muravjova) – Valentina Titova, Žana Bolotova ir Liudmila Saveljeva, Antoninos – (vaidmuo teko Raisai Riazanovai) – Liudmila Zaiceva ir Galina Polskich, budėtojos – Zoja Fiodorova.
Didžiąją dalį rekomenduotų atlikėjų V.Menšovas persijojo per kino bandymų sietą, bet nė vienas jo netenkino. Išimtis – tik Z.Fiodorova, kurią režisierius beveik iškart patvirtino bendrabučio budėtojos vaidmeniui.
Kino bandymai truko tris mėnesius. Pats V.Menšovas norėjo, kad Kateriną vaidintų Irina Kupčenko, bet aktorė pasakė, kad šis darbas jos visai nedomina.
Tuomet režisierius daugiau iš nevilties pasiūlė pabandyti savo žmonai Verai Alentovai.
„Vera, perskaičiusi scenarijų, pasakė: „Na, ir niekalas“, – prisipažino V.Menšovas. – Tačiau į kino bandymus vis dėlto atėjo ir sėkmingai juose pasirodė.“
Filmavimo metu V.Alentovai buvo 36 metai, jai reikėjo vaidinti savo heroję jaunystėje, o po to jau brandaus amžiaus, po dviejų dešimtmečių.
Gamybinės scenos buvo filmuojamos gamybos susivienijimo „Chimvolokno“ cechuose Kline (mieste Maskvos srityje) – V.Alentova vaidino gamyklos direktorę. Gal pamenate – gamyklos pasitarimuose buvo samprotaujama apie pėdkelnių svarbą šiuolaikinių moterų gyvenime.
Per filmavimus įmonė nebuvo stabdoma, filmavimo grupė fiksavo visą gamybos procesą. Juostos premjera, kurioje dalyvavo V.Menšovas ir V.Alentova, taip pat įvyko Kline, Maidanovo gyvenvietės gamyklos klube.
Filmas „Maskva netiki ašaromis“ 1981 metais buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. V.Menšovui tuo metu nebuvo leidžiama išvykti į užsienį – KGB gulėjo net keli pranešimai prieš jį.
Tačiau sovietinė valdžia ne tik neišleido į užsienį režisieriaus, bet ir pamanė, kad nėra ko švaistyti pinigų išvykoms į „Oskaro“ ceremoniją.
V.Menšovui skirta statulėlė buvo perduota „Mosfilm“ vadovybei. Režisierius tik po dešimties metų galėjo ją pasiimti.
Su V.Menšovo pavarde susiję ir keli Rusijos kino pasaulio skandalai.
Štai 2007 m. balandžio 19-ąją jis, pakviestas į TV kompanijos „MTV Rosija“ kino apdovanojimų ceremoniją, atsisakė teikti prizą filmui „Niekšai“ („Svoloči“).
V.Menšovas sviedė voką su balsavimo rezultatais ant grindų ir pareiškė: „Tikėjausi, kad apeis šonu. Neapėjo. Įteikti geriausio filmo prizą šiai juostai, gana niekšiškai ir juodinančiai mano šalį, būčiau paprašęs Pamelos Anderson. Aš, deja, to nedarysiu. Iki pasimatymo“.
Kuo V.Menšovui neįtiko režisieriaus Aleksandro Atanesiano filmas „Niekšai“? Tai tikrais įvykiais pagrįsta istorija, nufilmuota Vladimiro Kunino knygos „Mika ir Alfredas“ motyvais.
Juostos veiksmas vyksta 1943 metais. Buvęs sportininkas ir alpinistas papulkininkis Višneveckis išleidžiamas iš kalėjimo dėl svarbios užduoties: sukurti ir parengti benamių paauglių, nuteistų mirties bausme už sunkius nusikaltimus, diversinę grupę ir pasiųsti ją į Karpatus sunaikinti vokiečių elitinio dalinio „Edelweiss“ degalų sandėlio. Jie patys turi žūti, nes tie, kurie turi ypač slaptos informacijos, negali likti gyvi.
2011-aisiais V.Menšovas, kaip Rusijos „Oskaro“ komiteto pirmininkas, atsisakė pasirašyti protokolą, kad „Oskaro“ premijai nuo Rusijos siūlomas Nikitos Michalkovo filmas „Saulės nualinti II: citadelė“. Filmas vis tiek buvo pasiūlytas, bet režisierių santykiai pašlijo.
Su savo žmona aktore V.Alentova V.Menšovas susipažino mokydamasis Maskvos dailės teatro mokykloje-studijoje. Tačiau po vestuvių ir studijų jiems teko išsiskirti: Vladimiras išvyko į Stavropolio krašto dramos teatrą, Vera įsidarbino Maskvos A.Puškino teatre.
Nors netrukus gimė duktė, šeima subyrėjo. Pagyvenę kelerius metus atskirai sutuoktiniai vėl suėjo kartu.
Duktė Julija Menšova, TV laidų vedėja ir aktorė, viename interviu prisiminė sudėtingus santykius su tėvais: „Aš gyvenau tik savo tėvų gyvenimą, kasdien atsidurdavau jų santykių aiškinimosi epicentre, buvau verčiama palaikyti tai vieną, tai kitą pusę.
Kasdien namuose virė „itališkai gruziniškos“ aistros – visada atsirasdavo pretekstas susiginčyti. O aš buvau tarsi trečiųjų teismo teisėja.
Ir staiga supratau, kad šalia manęs nieko neatsiras, jeigu aš ir toliau taip uoliai prisidėsiu prie motinos ir tėvo santykių aiškinimosi. Puikiai prisimenu tą momentą ir tai, kad šiuo savo sprendimu juos labai įskaudinau.
Vieną kartą jie, kaip visada, atidarė mano kambario duris ir tarė: „Julia, prašom pasakyti, kaip tu manai, štai tokia mūsų situacija. Kas teisus?“
Aš pasakiau: „Mielieji, daugiau aš į šiuos reikalus nebesikišiu. Uždarykite duris iš anos pusės, patys išsiaiškinsite.“ Jie sutriko. Bet tai buvo labai teisingas žingsnis.“
Parengė Matilda Aleksandravičė
