Tris dienas siautęs festivalis dovanojo daug įsimintinų akimirkų žiūrovams. Įsitraukę į gatvės komediantų ir muzikantų sukeltą šurmulį ir jie patys tapo nuotaikingos šventės atvirose miesto erdvėse dalyviai. Spalvingiausi spektakliai rodyti Neringoje ir Šventojoje.
Didieji spektakliai – prie vandens
Pats seniausias, daugiausiai žiūrovų sutraukiantis tarptautinis festivalis „Šermukšnis“, organizuojamas Klaipėdos savivaldybės Žvejų kultūros rūmų centro, persikėlė į naują vietą – rekonstruotą Bastionų kompleksą prie pat vandens – ten vyko didieji pasirodymai.
Gatvės teatro prigimtis – glaudus atlikėjų ir publikos santykiai. Festivaliuose žiūrovai, ypač vaikai, ir patys tampa interaktyvių veiksmų dalyviai. Organizatoriai pradžioje apgailestavo, kad dėl pandemijos atsisakyta kai kurių planuotų projektų, o kitus teko koreguoti.
Kamerinių spektaklių atlikėjai prisistatė tradicinėje vietoje – nedideliame, bet jaukiame Klaipėdos lėlių teatro kiemelyje.
Kaip ir kituose festivaliuose dauguma spektaklių buvo kartojami – rodyti kelis kartus, kad daugiau miestiečių, kurortuose vasarojančių poilsiautojųjuos pamatytų.
Lietus pasveikino tik kartą
Nubangavus XXI „Šermukšnio“ festivaliui, rengėjai ir dalyviai džiaugėsi atradę naujas, puikias erdves spektakliams – Jono salos aikštę ir kitą nė kiek ne prastesnę šalia Kultūros fabriko. Amfiteatro formos tribūnose įsitaisę žiūrovai galėjo patogiai stebėti spektaklius.
Tradicinis festivalis rengtas sudėtingomis karantino sąlygomis, kai niekas dar nežinojo ar spektakliai galės vykti miesto erdvėse po atviru dangumi.
„Juodi scenarijai nepasitvirtino. Iš Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Italijos, Portugalijos atvykusius artistus sužavėjo gatvės teatrui neabejinga publika. Visi liko patenkinti naujomis pramogų arenomis“, – džiaugėsi Žvejų kultūros centro vadybininkas Arūnas Peštenis.
Vienintelis akibrokštas – paskutiniąją dieną dalyvius ir žiūrovus išprausęs smarkus lietus, privertęs trumpam atidėti garsųjį Krokuvos teatro („Teatr KTO“) kaukių spektaklį „Peregrinus“ (režisierius Jerzy Zoń), rodytą Niujorke, Monrealyje, Londone, Seule, Sankt Peterburge.
Valdžiažmogiams – ne pyragai
Lenkijos artistai, pasitelkę patrauklią choreografiją ir groteską, žiūrovų akį glostančia malonia vizualine forma kalbėjo apie sudėtingą šiuolaikinį pasaulį, įvairias pinkles, į kurias neapgalvotai įsipainioję individai blaškosi, blanksta, vysta, praranda savo tapatybę.
Sprendžiant iš personažų veidus dengusių vienodų kaukių, Jono saloje veikiausiai šėlo valdžiažmogiai – jų gyvenimo būdas visur bevik yra toks pat. Akylesniems žiūrovams jie priminė Lietuvos politikus, Briuselio biurokratus. Lenkai visų kortų neatskleidė – sakė kūrę apibendrintus personažus.
Gyvenimas apkarsta ir valdžios žmonėms – kai intrigos nusibosta, jie bėga nuo savęs, išsinėrę iš kostiumų mėgina ištirpti minioje. Spektaklio pabaigoje nelaimingi, viskuo nusivylę elito atstovai skausmingai ieškojo išeities – prišokę prie tribūnų, žiūrovus kvietė su jais linksmintis aikštėje.
Thomo Sternso Elioto poezijos įkvėptas spektaklis „Peregrinus“- apie tai, kaip žmonės griauna savo vidinį pasaulį. Pusšimtį festivalių apkeliavęs „Teatr KTO“ kūrinys parodytas ir Šventojoje.
Senutę pažadino žmonių meilė
Svečių iš Portugalijos („Teatro SÓ“) spektaklis Sorriso“ („Šypsokis“) – lyrinė sakmė apie vienos senjorų poros gyvenimą, meilę, nesibaigiančią net tada, kai vienas jų palieka šį pasaulį.
Jono saloje pasirodžiusi senutė, tarsi Bertholdo Brechto pjesės herojė motušė Kuraž, ritina savo varganą balionais papuoštą vežimėlį su skurdžia manta. Sutuoktinis jausdamas, jog artėja žmonos gyvenimo saulėlydis, nori praskaidrinti jos paskutiniąsias dienas – kreipiasi žiūrovus.
Senolio paprašyti vaikai vežimėlyje užmigusiai sutuoktinei atneša gėlę, įsijungia ir suaugusieji. Senutė nušvinta, bendrauja su ja prisiminusiais žmonėmis, širdingai dėkoja už dėmesį.
Veiksmo pabaigoje senutė pakyla iš vežimėlio, pasikeičia palaidinę. Atkutusi pora aikštėje mėto kamuolį, moja žiūrovams
Susitiks gražesniame pasaulyje
Jausmingas spektaklis apie meilę, ištikimybę, atjautą vyresniojo amžiaus ne vieną žiūrovą privertė nubraukti ašarą. Buvo ir tokių, kurie jį stebėjo antrą kartą, iš anksto pasirūpino gėlėmis aktoriams.
Besišypsanti miela senutė su balionais išėjo į kitą pasaulį, bet jos siela laimina likusį gyventi sutuoktinį. Šios nuostabios poros laukia kiti susitikimai jau metafizinėje erdvėje.
Vienatvė – dažna „Teatro Só“ pastatymų tema, bet jų veikėjai nepasiduoda nevilčiai. Spektaklio „Soriso“ pabaigoje artistai nusimetę kaukes šypsojosi, spinduliavo viltimi ir energija.
Puikų spektaklį „Ryšio beieškant“, analizuojantį neverbalinius kontaktus parodė tarptautinis duetas Džiugas Kunsmanas (Lietuva) ir Adrianas Carlo Bibiano (Meksika), įtraukę į šokius žiūrovus.
Kūrėjus inspiravo koronaviruso pandemija, kai daugelis žmonių buvo priversti kiurksoti namuose, atsiriboję vienas nuo kito.
Šamano akys nukreiptos į dangų
„Šermukšnio“ rengėjai skelbia, jog žmogus privalo pasodinti medį, pastatyti namą, išauginti vaikus ir pamatyti nors vieną aktoriaus, režisieriaus, performansininko Beno Šarkos spektaklį.
Pagarsėjęs teatro provokatorius ir intrigantas su šokėjais (Rūta Butkus ir Mariumi Pinigiu ir Urte Laukaityte jaukiame Lėlių teatro kieme pristatė naują savo kūrinį – performansą „Sausos gyslos, drėgnos žarnos“.
Klimato kaita, epidemijos, kariniai ir etniniai konfliktai, per valstybių sienas plūstančios pabėgėlių bangos, globalinės ir regioninės problemos B.Šarką vis dažniau skatina ieškoti išeities atsigręžus į anapusinį pasaulį.
Šventosios smiltys – iš čebatų
Taip buvo ir šį kartą – kiemelyje pasirodžiusį šamaną lydėjo partneriai, žeme vilkę paklotą – žmogiškųjų bėdų, negandų, nuodėmių, dvasinių nuopolių, paklydimų, šiurpių ekologinių katastrofų simbolį.
Personažų kūnų spalva priminė Australijos aborigenų naudojamus pigmentus. Iš pradžių šamanas tik sukinėjosi, dūmais smilkė publiką. Paskui pasidėjęs ant žemės rūkstančios žolės gniužulą, įpūtė šventąją ugnį.
Išvynioję stebuklingąjį kilimą šokėjai dar energingiau bandė užmegzti telepatinį ryšį su Visatos sutvėrėjais. Bet prieš tai dar reikėjo įsiteikti gamtos jėgoms, įtikinti, kad jos išklausytų maldas ir prašymus.
Magiškojo ritualo dalyviai leido į orą džoivintų kiaulpienių pūkus. Paskui iš guminių čebatų aulų ėmė purtyt, košti per sietą šventąsias smiltis – paklotą ant žolės padengė mįslingi ochros spalvos ratilai.
Kraujo praliejimo išvengta
Palaipsniui šokėjai įžengė į mintis ir kūną išlaisvinančio transo būseną - blaškėsi kiemelyje meditavo, meldėsi, atnašavo, šaukėsi dvasių pagalbos.
Didysis raganius prašė jų gelbėti pasaulį ir civilizaciją, kol piktavaliai žmonės dar galutinai neužnuodijo visų upių ir ežerų ir jūrų, neiškirto miškų, nesunaikino visko, kas gyva.
Skambant ritminei muzikai, ieško taryšio kitais pasauliais trepsint, strikinėjant, prigludus prie žemės, plėšant ir mėtant į laužą nuodėmių suterštus popierius. Būta kvapą ir gniaužiančio ekstrimo.
Silpnesnių nervų žiūrovus pribloškė B.Šarkos ir M.Pinigio triukai ant vejos – įsikandę, o paskui įrėmę vienas kitam į krūtinę mačetes, žiūrovų akivaizdoje suko magiškus ratelius.
Dar neregėtas vyrų šokis priminė japonų samurajų apeigas, kiemelyje kurį laiką sklandė „sepuku“ – ritualinės savižudybės kilniais tikslais – dvasia. Kraujo praliejimo išvengta.
Naudoja ekologiškas žaliavas
Publika sveikino smilkstančio, rūkstančio, žaižaruojančio performanso „Sausos gyslos, šlapios žarnos“ sumanytoją ir atlikėjus. Stebėtina jų kūno plastika, dvasios energija įtikino, jog maldos išgirstos.
Tiesa, buvo ir abejojančių šiuolaikinio konceptualaus gatvės teatro magija, netgi skeptikų, pasodinusių ne vieną medį, bet panašių B.Šarkos pristatymų viešosiose erdvėse tikriausiai neregėjusių.
Pastarieji domėjosi, kokia žolė deginta, įtarinėjo, kad dūmai, ugnis, pelenai, ant žolės barstomi kalio salietrą primenantys milteliai galėjo kažkaip paveikti šio performanso dalyvių sąmonę.
Metafizines galias aukštinantis B. Šarka – „Šermukšnio“ senbuvis, praleidęs tik vieną festivalį, kai vienoje aikštėje žongliruodamas su fakelais ir fejerverkais smarkiai apdegė kūną.
Kūrėjas patikino spektakliuose naudojantis tik ekologiškas augalinės kilmės žaliavas, audinius, natūralius dažus. Teatro šamanas ir kitiems pataria taip elgtis - gerbti ir mylėti gamtą.
Gatvės teatrų festivalį pajūryje vainikavo rengėjų ir dalyvių sueiga Jono saloje. Išsisklaidžius debesims, į orą kilo ir balionai, jiems sprogus, iš dangaus pliūptelėjo konfeti liūtis.
