Gardžiausia festivalio uoga – Italijos sceninių formų akademijos „Teatro Tascabile di Bergamo“ spektaklis „Valsas“ (režisierius Renzo Vescovi). Puošniomis suknelėmis ir frakais apsirengę artistai pribloškė Jono saloje susirinkusią publiką – visą valandą šoko ant kojūkų.
Spektakliai dideliems ir mažiems
Lietuvos pajūryje vėl šurmuliuoja gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ – uostamiestį garsinantis, žiūrovų pamėgtas tradicinis vasaros renginys. Šį kartą jis dar plačiau išskleidė sparnus – dalis programos rodoma Neringoje ir Šventojoje. Visi festivalio renginiai nemokami.
Klaipėdos savivaldybės Žvejų rūmų kultūros centro kas dveji metai atvirose erdvėse rengiamas gatvės teatrų festivalis – seniausias. Į šurmulį įsitraukia dideli ir maži – suaugę žmonės virsta vaikais, o pastarieji niekuo nesiskiria nuo brandaus amžiaus žiūrovų.
„Šermukšnis“ miestiečius ir svečius jau trečią dieną vilioja įspūdingais renginiais, spektakliais apie tai, kas žmones jaudina nuo seniausių laikų – meilė, draugystė, aistros, gyvenimo nesėkmės, džiaugsmingi atradimai. Artistai pašiepia ir nedorybes, įvairias ydas.
Teatro magija atvirose erdvėse
Festivalis pristato šiuolaikinį Europos ir pasaulio regionų teatrą, siekia parodyti įvairių kultūrų, jų tarpusavio sąveiką neaukštinant vienos kartos kūrėjų ar žanrų. Tradiciniai spektakliai ir projektai neužgožia muzikos, cirko, pantomimos, klounados.
„Ieškome nepanašių į kitus artistų, gebančių peržengti kasdienybės ribas, perprasti žmogiškosios egzistencijos džiaugsmus ir paslaptis. Festivalio dvasią atskleidžia fantasmagorija, garsai, išmonė“, – kalbėjo vienas „Šermukšnio“ organizatorių Arūnas Peštenis.
Tikroji gatvės festivalių esmė – ne žiūrėti pavienius pasirodymus, o stebėti, suvokti ir žavėtis dinamiška jų visuma, sugerti visus garsus ir spalvas. Tada jie tampa mistika atvirose erdvėse.
Dauguma „Šermukšnio“ spektaklių kartojami – rodomi po du kartus, kad kuo daugiau klaipėdiečių, uostamiesčio svečių, kurortuose vasarojančių poilsiautojų juos pamatytų.
Pagrindinė arena – Jono sala
Festivalio rengėjai ir dalyviai deklaruoja siekį vaduotis iš pandemijos sukeltos atskirties gniaužtų, grąžinti meną ir kultūrą į gyvenimą, skleisti vilties ir laisvės emocijas net ir sudėtingomis sąlygomis – dalyviams, ypač iš užsienio, tenka laikytis pasikeitusių reikalavimų.
Dėl karantino ir kitokių aplinkybių „Šermukšnis“ iš Klaipėdos piliavietės persikėlė į Bastionų kompleksą – Jono kalnelio salą ir aikštę prie Kultūros fabriko. Dar viena erdvė – Lėlių teatro kiemelis.
Festivalį atidaręs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas išreiškė viltį, kad Bastionų kompleksas taps nauja, spalvinga ir nė kiek ne prastesne erdve tradicinių gatvės festivalių dalyviams, svečiams, kitiems šventiniams renginiams po atviru dangumi.
Mimų ir klounų staigmenos
Lietuvoje pantomima dar nemirusi – tai įrodo klaipėdiečio Alekso Mažono sukurto ir vadovaujamo teatro „A“ aktorių nuotaikingi pasirodymai. Atsibeldę iš praeities į jiems „keistą“ XXI amžių jaunieji mimai žiūrovus įtraukė žaidimą „Iškasenos“.
Neįprasto mimanso Jono salos scenoje atmosferą paryškino teatrališki dailininkės Ainos Zinčiukaitės kostiumai, projekto „Perk-Unija“ atlikėjų būgnų garsai.
Interaktyvų muzikinį spektaklį-paradą vaikams ir suaugusiems „Let‘s Jazz!“ rodo klounų teatro studija „Dulidu“ – atlikėjams talkina Klaipėdos džiazo orkestro muzikantai.
Tarptautinis duetas „Dansk Rakkerpak“ (Danija – Italija), pristatantis viltingą muzikinę bufonadą „Life is Good!“ („Gyvenimas puikus!“), į šiandienos rūbą spraudžia Romeo ir Džuljetos meilės istoriją, persunktą kruvina Kapulečių ir Montekių klanų nesantaika.
Tribūnose atrado sužadėtinę
Taragiškos meilės Veronoje istoriją išgirdęs spektaklio herojus Tonis pasijuto vienišas, užguitas, nereikalingas, bandė žudytis, tačiau publika jį atkalbėjo. Spektaklio pabaigoje jo gyvenimas pasikečia – tarp žiūrovų susirado netgi sužadėtinę.
Kelis į sceną išbėgusius mažuosius bičiulius artistai apdovanojo žaislais, kepurėmis – Tonis buvo pasirengęs juos įsivaikinti.
„Gyvenimas puikus“ – teatralizuotas pasakojimas su marionečių teatro elementais ir muzika apie optimizmą, apie tai, kad žmogui niekada nereikia prarasti vilties, reikia kapanotis iš sudėtingiausių situacijų.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse pirmąkart pasirodžiusi Italijos Scenos menų akademijos trupė „Teatro Tascabile di Bergamo“ rodo tai, ko niekas dar neregėjo, – cirką primenantį spektaklį „Valsas“.
Pribloškianti šokėjų ištvermė
Iš pradžių italai ramiai vaikštinėjo ant kojūkų, lankstėsi, siuntė oro bučinius, o paskui pašėlo: vyrai ėmė kautis špagomis, moteris žaidė vėduoklėmis, strikinėjo užrištomis akimis. Susikibusios rankomis šokėjų poros valso ritmu sukosi lyg Vienos pokylyje.
„Valso“ dramaturgijoje persipina socialinės kultūros mitai, istorija, kosmologija ir antropologija (dangiškųjų sferų sukiniai, dervišų šokiai). Spektaklis apkeliavo daugybę šalių, jau ketvirtį amžiaus yra vienas geidžiamiausių tarptautiniuose gatvės teatro festivaliuose.
Italijos šokėjų ištvermė pribloškianti – žirglioję ant kojūkų ko ne visą valandą, spektaklio pabaigoje raitė tokius sukinius, kad žiūrovai į juos žiūrėjo užgniaužę kvapą. Tik viena moteris pasijuto blogai – pradėjo svyruoti, klupti.
Džentelmenams nespėjus pribėgti, nukrito ant betono, bet pakelta už parankių vėl sukosi šypsodamasi. Veikiausiai tai buvo režisieriaus R.Vescovi ir artistų sumanyta inscenizacija.
Klerkų maištas – išvarto stalus
Tarptautinis scenos meno ansamblis „antagon theaterAKTion“ (Vokietija) pristato spektaklį „Package“ („Paketas“) – teatro ir Japonijos režisieriaus bei choreografo Shusaku Takeuchi projektą apie biurų kasdienybę – monotoniją, priekabes, žiaurią kova dėl karjeros.
Šis Frankhurto prie Maino trupės darbas kupinas estetiškų vaizdų, netikėtų situacijų, atspindi klerkų santykius, jų pasaulį. Galiausiai viskas virsta chaosu – idealus praradę žmonės susipeša, išvarto savo darbo stalus, palieka suplėšytais popieriais nuklotą sceną.
Krokuvos „Teatr KTO“ trupė pristato Thomo Sternso Elioto poezijos įkvėptą kaukių spektaklį „Peregrinus“ (režisierius. Jerzy Zoń), rodytą Niujorke, Monrealyje, Londone, Seule, Sankt Peterburge).
Pasitelkę patrauklią choreografiją ir groteską, lenkai kalba apie sudėtingą šiuolaikinį pasaulį, pinkles, į kurias įsipainioję individai blaškosi, blanksta, vysta, praranda savo išskirtinę tapatybę.
Žydai vėl atranda Lietuvą
Svečių iš Portugalijos („Teatro SÓ“) spektaklis „Sorriso“ („Šypsokis“) – lyrinis pasakojimas apie vienos senjorų poros gyvenimą, meilę, nesibaigiančią net tada, kai vienas jų palieka šį pasaulį.
Tai jausminga odė gyvenimo grožiui, paprastiems, bet svarbiems dalykams, įtaigi sakmė apie kultūrų susidūrimą, draugystę, naują pradžią ir viltį.
Lietuviškoje programoje Vilniaus „Senųjų menų studija“ pristato ispano Adriano Schvarzstein‘o muzikinį gatvės spektaklį „Gekumen“ („Sugrįžo“), šiemet jau rodytąs internete kaip Vasario 16-ąjai sukurtą ir Klaipėdai adaptuotą projektą „Signatarai eina fotografuotis“.
„Gekumen“ atgaivina žydų bendruomenės gyvenimą tarpukariu, kai Šiaurės Jaruzale vadintas Vilnius buvo itin svarbus Rytų Europos žydų litvakų kultūros ir pasaulio judaistikos centras.
„Šermukšnio“ scenoje išsiskleidė Agnijos Šeiko šokio teatras – rodoma prancūzo choreografo Alban‘o Richard‘o ir spektaklio „Pareiškiu – Brandir“ naujoji versija atviroms erdvėms.
Sausos gyslos, drėgnos žarnos
Festivalyje pirmą kartą dalyvauja jauniausio Lietuvoje teatro žanro – šiuolaikinio cirko atstovai. Kęstas Matusevičius siurrealistiniame monospektaklyje „Aš, drabužiai ir kas jie?“ rodo, kaip apdarai kvėpuoja, mistiškai atgimsta – susipina komedija, klounada, daiktų manipuliacijos.
Tarptautinis duetas Džiugas Kunsmanas (Lietuva) ir Adrianas Carlo Bibiano (Meksika) spektaklyje „Ryšio beieškant“ analizuoja neverbalinių kontaktų problematiką.
Klaipėdietis aktorius, režisierius ir performansininkas Benas Šarka pristato savo naujausią darbą „Sausos gyslos, drėgnos žarnos“. Teatro šamanui talkina šokėjais Rūta Butkus ir Marius Pinigis.
Suomijos atlikėja Aino Mäkipää rodo, kaip žongliruojant, šokant išlaisvinamas žmogaus kūnas ir daiktai – kamuoliukai.
