Su T.Bakučioniu susitikome prie Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčios barokinio stiliaus vargonų, įrengtų praėjusių metų gruodį. Nors vargonai nedideli, tik 15 balsų, pasižymi ryškiu skambesiu ir šiuolaikiniuose instrumentuose nebepasitaikančia barokinio derinimo sistema „Werckmeister III“.
Vargonus 1982 m. bendrovė „Gebr. Van Vulpen“ pastatė Arnhemo (Nyderlandai) evangelikų liuteronų bažnyčioje, o 2018-aisiais juos įsigijo Šv.Jono kongregacijos Vilniaus vienuolynas (permontavimo darbus atliko prancūzų meistrai Christopheˊas Cailleux ir Michelis Gaillardˊas).
T.Bakučionis pasidžiaugė bažnyčios rektoriaus Tėvo Jurgio iniciatyva įsigyti vargonus ir galimybe gėrėtis instrumento skambesiu ne tik per mišias – antradieniais, po vakarinių apeigų, Išganytojo bažnyčios bendruomenė kviečiama į vargonų muzikos koncertus.
Pasirinkimų kryžkelės
– Jūsų muzikinės biografijos pradžia – Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Bet tikriausiai būta ir ankstesnių sąsajų su muzika?
– Dar labai ankstyvoje vaikystėje pasižymėjau skardžiu balsu ir labai gera klausa, tad traukdavau septintojo dešimtmečio pabaigoje per radiją skambėdavusius šlagerius. Kai su tėvais vasarodavome prie Siesarčio ežero, nuo dainų aidėdavo visas vandens telkinys.
Mano tėvai teisininkai, tačiau mama mokėsi Šiauliuose dainininko Jono Byros įkurtoje muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Tuo jos muzikiniai mokslai ir užsibaigė, tačiau ilgus metus mūsų namuose susirinkdavusiems svečiams mama antikvariniu tarpukario laikotarpio Berlyno manufaktūros pianinu skambindavo F.Chopino Valsą e-moll.
Iš pradžių tėveliai svarstė, ar mane leisti į tuometę Vilniaus pirmąją vaikų muzikos mokyklą (dabar – Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), ar į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tačiau logistiniais sumetimais, kad bendras ir muzikinis mokymas vyktų vienoje vietoje, įstojau į pastarąją.
Čia penkerius metus mokiausi fortepijono specialybės pas Edmundą Gedgaudą, vėliau pasukusį į muzikologiją. Per jo pamokas sėdėdavau išsižiojęs, nes gaudavau milžinišką informacijos kiekį. Man, pradinukui, tai atrodė neišsemiamas žinių kosmosas. E.Gedgaudas – be galo gilus žmogus, tikras muzikos filosofas.
– Vėliau treji metai Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje...
– Tikriausiai neskyriau per daug dėmesio grojimui, tad perėjau į šią mokyklą. Čia įvyko tam tikras lūžis, nusprendžiau, kad noriu įgyti muzikinį vidurinio mokslo diplomą ir įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija).
Tais laikais Kelpšoje vyravo bohemiška atmosfera. Vienu metu mama dėl manęs kiek nerimavo, nes būdavo nemažai vaikščiojimų po kavines. Senamiestis, gyvenimas verda, pagundų daug…
Mokiausi Virginijos Domeikaitės klasėje, ji – buvusi Balio Dvariono ir Aldonos Dvarionienės mokinė. Mano dėstytoja nuo pat pirmo kurso stengėsi mane nuteikti rimtai mokytis.
Dalyvaudavau Lietuvos jaunųjų pianistų konkursuose, esu laimėjęs prizinių vietų, ir tai buvo tarsi įrodymas, kad privalau žengti muzikos keliu. Nors, pamenu, konkuravimas man buvo svetimas dalykas, per daug varžė ir ribojo. Norėjosi groti kūrinius ne tik pagal programą.
– Mokyklos baigimas – vienas sunkiausių pasirinkimo laikotarpių, kurį dažnai lydi klausimas „O kas toliau?“ Ar buvote tvirtai apsisprendęs studijuoti konkrečią specialybę?
– Taip, jau buvau apsisprendęs. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, studijavau fortepijoną prof. Kęstučio Grybausko, kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno mokinio, klasėje. Pagrečiui lankiau vargonų fakultatyvą Virginijos Survilaitės klasėje, o būdamas trečiame kurse įstojau į prof. Leopoldo Digrio vargonų klasę.
Kartu lankiau ir klavesino fakultatyvą pas prof. Virginiją Dapkutę-Palšauskienę. Šiuo instrumentu susidomėjau dar paauglystėje, nes namų fonotekoje turėjome nemažą klasikinės muzikos vinilinių plokštelių kolekciją, o joje buvo klavesinu atliekamos baroko muzikos, kurios labai mėgdavau klausytis.
Vienas draugas papasakojo, kad iš fortepijono labai lengvai galima pasidaryti klavesiną, reikia tik į plaktukus vadinamąsias knopkutes įsegti. Skambėjo gal ir panašiai kaip klavesinas, bet mama vaikščiojo susiėmusi už galvos manydama, kad sugadinau instrumentą.
Antrame kurse grodavau vien J.S.Bacho muziką (pusę rečitalio). Po vieno iš koncertų į užkulisius atėjo E.Gedgaudas ir sako: „Žinai, tu labai klavesiniškai groji fortepijonu.“
Nuo tada pradėjau rimčiau lankyti klavesino pamokas. Mano fortepijono profesorius K.Grybauskas toleravo ir net skatino mokymąsi groti kitais instrumentais.
Po penkerių studijų metų įgijau fortepijono, dar po dvejų – ir vargonų specialybės diplomą.
Su malonumu prisimenu savo studijų bendramokslius – vargonininkę Dianą Sokolovą-Encienę, kuri taip pat baigė prof. L.Digrio vargonų klasę, džiazo pianistą Egidijų Buožį, studijavusį prof. K.Grybausko klasėje.
– Kodėl dar tęsėte studijas Vokietijoje?
– Per tuos kelerius metus Štutgarto valstybinėje aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje išmokau to, ko negalėjau išmokti Lietuvoje, – kalbu apie baroko klavyrinę muziką.
Tuo metu, paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, Lietuvoje tik pradėta domėtis barokinio atlikimo interpretacijomis, o Vokietijoje jau buvo susiformavusios senosios muzikos atlikimo tradicijos.
Autentiško klavyrinės muzikos interpretavimo mokiausi prof. Ludgerio Lohmanno vargonų ir prof. Jono Laukviko klavesino klasėse. Štutgarte įgijau klavesino meno magistro laipsnį.
Vokietijoje išgyvenau tam tikrą virsmą, išsilaisvinau iš kultūrinių gniaužtų, kuriuos patyrėme okupacijos laikotarpiu. Nemažai žymių Lietuvos pedagogų buvo vienaip ar kitaip susiję su studijomis Maskvos konservatorijoje, tad norint susipažinti su kitomis atlikimo mokyklomis geriausias variantas buvo stažuotis Čekijoje arba Vokietijoje.
Apmaudu, kad Lietuvoje neturėjome vakarietiškos barokinių instrumentų bazės, vieninteliai originalūs barokiniai Šv.Dvasios bažnyčios vargonai pastatyti XVIII a. antroje pusėje Adamo Gottlobo Casparini (iki šiol nesutvarkyti).
Dar paminėčiau Vilniaus evangelikų liuteronų bei Šv.Jonų bažnyčių barokinius ir neobarokinius vargonus, geri neobarokinio stiliaus instrumentai yra Vilniaus arkikatedroje bei Šv.Kazimiero bažnyčioje.
Tačiau tokie vargonai, kokius, pavyzdžiui, turi Prancūzija, mums yra nepasiekiamas kosmosas.
Beje, save laikyčiau frankofilu, labai mėgstu prancūzų kompozitorių muziką. Kalbu ne tik apie mums gerai pažįstamus C.Debussy, M.Ravelį ar O.Messiaeną, bet ir baroko kompozitorių kūrybą. Deja, bet atlikti prancūzų baroko muziką Lietuvoje sudėtinga – mūsų vargonai neturi tinkamų liežuvėlių registrų ir balsų dispozicijos.
Tačiau vargonų padėtis Lietuvoje 1990-aisiais, kai baigiau studijas, ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Net baigiamojo valstybinio egzamino programą grojome tuometėje Mažojoje baroko salėje (dabar – Vilniaus Šv.Kryžiaus bažnyčia) – ten stovėjo čekų firmos „Rieger-Kloss“ dviejų manualų aštuoniolikos registrų vargonai (dabar jie yra rotušėje, tragiškos būklės).
– Kaip sekėsi?
– Žvelgiant į bendrą europinį kontekstą tai buvo absoliutus skurdas. Jei kolegoms vokiečiams papasakodavome apie šį egzaminą, jie suglumę klausdavo: „Kaip? Kas? Kodėl?“
– Kokie buvo studijų metų tikslai, svajonės?
– Baigiantis studijoms, paskatinti kamerinio ansamblio dėstytojo kompozitorius Juliaus Andrejevo, akademijoje su draugais susibūrėme į barokinį repertuarą atliekantį kamerinį ansamblį „Atrium“.
Šviesaus atminimo J.Andrejevas buvo puikus pianistas, bet nepriekaištingai valdė ir klavesiną, jaunystėje juo skambino Lietuvos nacionalinės filharmonijos kameriniame ansamblyje „Musica humana“. Dėstytojas paliko gražiausius prisiminimus, iš jo gavau daug naudingų kamerinio muzikavimo pradmenų.
Mūsų suburtą ansamblį „Atrium“ sudarė fleita, smuikas, basso continuo (klavesinas, violončelė). Nelygu repertuaras, kartais prisidėdavo obojus, fagotas, antra fleita ar smuikas.
„Atrium“ buvo šaunių muzikantų grupė, gyvavusi apie 10 metų. Visus mielai prisimenu: Darių Gedvilą, Šarūną Kačiūną, Gintarą Lukoševičių, Ingridą Kaunaitę, Ievą Sipaitytę, Vaidą Paukštienę, Vidą Lubauską, Vytenį Giknių, Zbignevą Levickį, Eugeniją Budzilo.
Labai gaila, bet vėliau gyvenimas įvedė savų korekcijų – kolegos dirbo orkestruose, tad nelabai likdavo laiko koncertinei veiklai su kameriniu ansambliu.
2000–2001 metais surengiau nemažai klavesino rečitalių. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atlikau J.S.Bacho Goldbergo variacijas, bendradarbiavau su Lietuvos kameriniu orkestru – teko skambinti ir basso continuo, ir solines klavesino bei vargonų partijas.
2002-aisiais su smuikininke Ingrida Armonaite pagrojome visas šešias J.S.Bacho sonatas smuikui ir klavesinui. Paskui buvo dar keletas mano solinių vargonų koncertų Šv.Kazimiero bažnyčioje ir koncertų turnė su Šv.Kristoforo orkestru.
– Ar galima teigti, kad js kaip atlikėją labiausiai domina senoji muzika?
– Tikrai taip. Joje randu ir dar tikrai rasiu nepaprastai daug dalykų, nes tai yra kosminio dydžio repertuaras. Esu įsitikinęs, kad vargonų prigimtį ir instrumento koncepciją geriausiai atskleidžia būtent baroko muzika.
Neteigiu, kad kitose epochose nebuvo sukurta vertingos muzikos. Labai mėgstu didžiuosius prancūzų vargonų „simfonistus“ Ch.M.Widorą, L.Vierneˊą. Jų muzika – fantastiška, nuostabi vargonų repertuaro dalis.
Romantizmo epochoje keitėsi instrumentai, jų dispozicijos, taigi natūralu, kad orkestrinio simfonizmo principus buvo stengiamasi perkelti ir į vargonus.
XX a. ir šiuolaikiniame repertuare taip pat randu labai įdomios muzikos, tačiau esame šiek tiek ribojami asociacijos LATGA apmokestinimo. Suprantu, kad kūrinių autoriai privalo gauti atlygį už viešą jų kūrinių atlikimą, tai visiškai normalu ir civilizuota, tačiau kol mūsų kultūros finansavimas yra toks, koks yra, ir kol Kultūros taryba finansuoja taip, o ne kitaip, esame priversti ieškoti kompromisinių variantų ir atlikti senesnių epochų repertuarą.
Pridurčiau, kad repertuaras taikomas ir prie konkrečių vargonų. Visada prisimenu prof. L.Digrio pasakytą frazę: „Vargonininkas yra prizmė tarp vargonų, kompozitoriaus ir kompozitoriaus epochos stilistinių bei estetinių vertybių. Tuos tris spindulius vargonininkas turi sugerti ir „perlaužti“ – interpretuoti.“
Manau, kad čia ir slypi visa vargonų atlikimo meno kvintesencija.
Vargonai ir religija
– Ar bažnyčiose skambančių kūrinių repertuarui turi įtakos dažnu atveju gerokai konservatyvių pažiūrų kunigai?
– Kunigai šiuo požiūriu labai skirtingi. Žinoma, yra tam tikrų „cenzūros“ dalykų, visada pageidautina liturgijai artima arba religinio-filosofinio plano muzika.
Baroko muzika susijusi su bažnyčia, tad vos su keliomis išimtimis yra visiškai toleruojama.
Galiu pasidžiaugti, kad brolių joanitų bendruomenė į šiuolaikinės muzikos atlikimą žiūri labai teigiamai. Rektorius Tėvas Jurgis man ne kartą yra pabrėžęs, kad bendruomenės interesas – plati kultūrinė veikla Vilniaus Išganytojo bažnyčioje ir aplink Šv.Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyną. Taigi man šios bažnyčios erdvė, ši brolija ir bendruomenė yra labai gražus atradimas.
– Ar nuodėmė vargonininkui netikėti Dievu ir nepripažinti religinių dogmų?
– Santykis su Dievu, mano supratimu, yra individualus dalykas. Tikėjimas pasireiškia labai įvairiomis formomis.
Vienas kunigas man yra sakęs: „Bažnyčioje yra dvi šventos vietos – altorius ir vargonai.“ Tad jeigu groji šiuo instrumentu, manau, negali būti abejingas tikėjimui.
– Tačiau yra vargonininkų, kurie užsiima vien koncertine veikla.
– Nemanau, kad koncertuojantis vargonininkas yra labai nuo religijos nutolusi asmenybė. Mano nuomone, griežimas vargonais sukuria ryšį su tuo, kas yra Tenai.
Neseniai radijo laidoje mūsų žymus vargonininkas Bernardas Vasiliauskas pasakojo apie savo potyrį: „Vargonuodamas tuščioje bažnyčioje vakare, sutemus, pajunti tikrąją jos atmosferą. Tuomet ir vargonai skamba visiškai kitaip.“
Galiu patvirtinti – tai tikrai ypatingas jausmas, jį patyriau vakarais grodamas Išganytojo bažnyčioje. Tada susilieji su visa bažnyčios aplinka, atrodo, galėtum visą naktį praleisti prie vargonų.
– Ar bažnyčios vargonininko pareigas galima vadinti darbu? Neretas teigia, kad tai meditacija, poilsis, auka Dievui.
– Tai yra darbas. Bažnyčios vargonininkui būtina gerai išmanyti liturgiją, jis turi turėti bent minimalius vokalo pagrindus, nuolat treniruoti balsą, paisyti bendruomenės tradicijų.
– Kuris iš trijų įvaldytų instrumentų jums artimiausias?
– Vargonai. Gausesnis repertuaras, daugiau galimybių, iššūkių. Neatmetu ir klavesino, bet pas mus nėra tiek daug progų juo praktikuotis, ruošti programas. Priešingu atveju prioritetas gal ir pasikeistų.
Šiaip jau abu instrumentai visuomet greta, nes klavesinas – mažasis vargonų brolis, baroko laikais pedalinę klaviatūrą turintis klavesinas tarnaudavo kaip vargonininkų „treniruoklis“.
– Kodėl vargonai vadinami instrumentų karaliumi?
– Turbūt todėl, kad tarnauja Bažnyčiai, tikėjimui, yra arčiausiai Dievo. Be to, instrumentas pasižymi plačiausiomis spalvų, dinamikos, tembrų galimybėmis.
Manau, kad karaliaus titulas vargonams priskirtas romantizmo laikais, kai atsirado milžiniškų instrumentų, turinčių po 4–5 manualus, iki 100 balsų dispozicijas ir pan. Beje, esu girdėjęs versiją, kad fortepijonas yra karalius, o vargonai – imperatorius.
Pedagoginiai iššūkiai
– Dirbote koncertmeisteriu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, fortepijono mokytoju Trakų meno mokykloje, dabar vedate bendrojo fortepijono pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ar pedagoginė veikla – jūsų pašaukimas?
– Tai ir pašaukimas, ir būdas duonai, nors ir be sviesto, užsidirbti. Man patinka pedagoginis darbas, žavu stebėti, kaip auga žmogus.
Kai pas tave į pirmą klasę atkeliauja mokinukas ir jį paleidi dvyliktoje, o paskui dar susitinki festivaliuose, koncertuose – tai labai stiprus emocinis dalykas, smagu, kad prisidėjai prie naujo menininko augimo.
Beje, mokiniai, turintys bendrojo fortepijono pamokų, pasižymi didesne motyvacija groti. Nesyk esu girdėjęs, kaip pradinių klasių mokinys pareiškia, kad jis nenori griežti fleita ar smuiku, jam geriau būtų skambinti fortepijonu. Toks noras, matyt, atsiranda dėl to, kad iš pradžių bet kuriuo soliniu instrumentu sunkiau mokytis groti negu fortepijonu.
– Dažnai sakoma, kad ne tik pedagogas kitus moko, bet ir pats mokosi iš savo mokinių. Kokios jūsų patirtys?
– Vienas mano buvusių mokytojų yra įspėjęs: „Tik pradėjęs dirbti sugadinsi tris mokinius, o ketvirtas jau bus profesionalas.“
Išties, su kiekvienu mokiniu sužinome tokių profesinių paslapčių, kokių neišmokys nė viena muzikos akademija. Sunkiausia pradėti mokyti pirmokus, nes ilgą laiką vyksta pratinimasis vienas prie kito. Taip pat nemenkas iššūkis, kai mokinys ekstravertas – jis nori visko iškart, čia ir dabar. Tokiu atveju ieškau specialių mokymo metodų, kurie stipriai susieti su pedagogikos psichologija.
Muzikologijos teritorijoje
– Dar viena jūsų veiklos sritis – muzikos kritika.
– Man visada patiko recenzijos žanras. Dar mokyklos laikais, klausydamasis koncerto, mėgdavau jį analizuoti.
J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje muzikos literatūros dėstytoja Veronika Lapėnienė liepdavo mums lankyti koncertus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir į sąsiuvinį rašyti įspūdžius.
1995 ar 1996 m. pirmą kartą parašiau koncerto recenziją ir ją atidaviau „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ redakcijai. Nuo to karto jie pradėjo spausdinti mano darbus.
Iš pradžių pasirašydavau slapyvardžiu, nes jaučiausi nesmagiai recenzuodamas koncertus, kai pats esu atlikėjas. Galų gale skaitytojai išsiaiškino, kas slepiasi po slapyvardžiu, ir mane pakvietė bendradarbiauti žurnalo „Muzikos barai“ redaktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
Nuo to laiko ir sukuosi žurnalo orbitoje. Anksčiau rašydavau dažnai, dabar jau kiek rečiau. Ilgainiui rašymas nuvargina, išsisemia idėjos. Pajunti, kad pradedi kartotis, neberandi įdomesnės teksto išraiškos. Tuomet kuriam laikui tenka padaryti pauzę.
– Kas muzikos kritikoje jus domina labiausiai?
– Tuo laiku, kai intensyviai rašydavau recenzijas, altininkė prof. Audronė Pšibilskienė labai dėkojo už vieną jos koncerto recenziją: „Jūsų pastabos labai taiklios. Apmąsčiusi pamėginau į jas atsižvelgti ir rezultatas patiko.“
Žinoma, toks atvejis – išimtis, mat Lietuva yra specifinis kraštas, kuriame visi esame pažįstami, tad daugeliui baugu kritikuoti draugus. Šiuo požiūriu žanras nėra paprastas.
Įdomus ir smagus atradimas buvo dviejų kritikų dialogo-diskusijos žanras, jį išbandėme su muzikos kritikėmis Daiva Tamošaityte ir Laima Slepkovaite. Pamenu, kai muzikologas E.Gedgaudas rengdavo apskritojo stalo diskusijas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, kokių dabar reta.
– Kaip žiūrite į jauno recenzento kritiką jau vardą turinčiam atlikėjui?
– Na, ir ką? Turime nustoti bijoti kritikos. Nematau jokios problemos, kiekvienas dirbame savo darbą.
Jeigu susvyravo atlikėjo forma, tai jam labai svarbu atsižvelgti į kritiko pastabas. Bet vėlgi – viską lemia maža mūsų meno ir kultūros rinka.
Beje, labai gaila, kad mūsų medijose nunyko tiriamosios žurnalistikos žanras. O kas gi yra muzikos kritika, recenzavimas? Taip pat tam tikros srities tiriamoji žurnalistika. Tačiau kai didžiojoje žiniasklaidoje žurnalistika tampa viešaisiais ryšiais arba kieno nors knakcijimu pagal politinį užsakymą, natūralu, kad tai pereina ir į meno sritį. Atlikėjams linkiu, kad kūrybinis vanduo neužsistovėtų.
– Ar dabar rinktumėtės studijuoti muzikologiją?
– Vakaruose taip, bet ne Lietuvoje. Mūsų dėdžių, tetų ir draugų krašte nesi laisvas, turi kam nors atidirbinėti ir tarnauti – čia prisiminčiau Lietuvos kultūros tarybos pinigų skirstymą. Neteigiu, kad Vakaruose nėra tokių dalykų, bet jų visuomenė laisvesnė, sukuria daugiau prielaidų laisvai kūrybai ir menininko, recenzento nepriklausomumui.
Profesinis posūkis
– Baigėte studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir štai Mykolo Romerio universitete jau studijuojate teisę... Svajojote ir apie šią specialybę?
– Soliniai koncertai ir projektai su kitais muzikantais paskatino padėti instrumentus į šalį – trylikai metų. Supratau, kad investuoju labai daug, o už koncertą sumokama vos 200 litų.
Lėmė ne tik piniginiai dalykai – pajutau, kad nebegaliu realizuoti savęs. Studijuoti teisę paskatino ir mama, sakydama, kad esu raštingas, tad kodėl nepabaigus teisės mokslų?
Taigi baigiau M.Romerio universitetą ir 2006-aisiais pradėjau dirbti advokato padėjėju.
Į teisę pasukau norėdamas susikurti veiklos alternatyvą. Paskui natūraliai, įgydamas naujų kompetencijų, profesinės patirties, pradėjau veikti ir kultūros politikos srityje.
– Ir tikrosios politikos – buvote Lietuvos socialdemokratų sąjungos kandidatas į Seimo narius. Kuo jums artima ši politinė ideologija?
– Lietuvos socialdemokratų sąjunga veikė kaip neparlamentinė partija, ji savo egzistenciją baigė 2014 metais. Tai buvo nepatogi organizacija didžiajai socialdemokratų partijai.
Man, kaip ir mano buvusiems politiniams bendražygiams, didžiausias autoritetas buvo ir yra Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, tikras demokratas Lietuvos prezidentas Kazys Grinius ir tarpukario Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis (artimas Stepono Kairio bendražygis, šviesaus atminimo dirigento Sauliaus Sondeckio tėvas).
J.Sondeckis dažnai didesnę savo burmistro algos dalį aukodavo vargšams šelpti, o S.Kairys kadaise yra pasakęs labai taiklią frazę: „Pasiskelbti socialdemokratu labai lengva, daug sunkiau juo iš tiesų būti.“
Šiandien tai taikytina ne tik socialdemokratijai, bet ir kitoms ideologijoms, nes dabar viešojoje politikoje vyksta visiška jų permaiša. Besiskelbiantys liberalais priiminėja autoritarinius sprendimus, konservatoriai ir socialdemokratai nukrypsta į visišką liberalizmą ir pan., tad sunku kritiškai nevertinti viešosios politikos...
– Kaip politikos ir teisės išmanymas jums padeda siekti pokyčių muzikiniame gyvenime?
– Išmanymas padeda, bet vienas lauke – ne karys, reikia aktyvios bendruomenės.
Nerimauju dėl Lietuvos muzikų sąjungos, nes dauguma jos narių viską stebi iš šalies, o keli žmonės kovoja dėl visos bendruomenės gerovės. Stinga visuotinio sujudimo.
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad fotografą Joną Staselį išrinkus Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentu vyksta daug gerų pokyčių visame meno kūrėjų organizacijų lauke.
– Kokioms organizacijoms priklausote jūs?
– Seniausia organizacija, kuriai priklausau, – Lietuvos muzikų sąjunga. Buvau aktyviau įsitraukęs į Antakalniečių bendruomenės veiklą, vieną kadenciją buvau ir jos pirmininku.
Nuo 2017 m. esu Nacionalinės vargonininkų asociacijos narys, nuo 2019 m. – Lietuvos teisininkų draugijos narys, tais pačiais metais su kolegomis įsteigėme Lietuvos advokatų padėjėjų asociaciją. Šalyje turime išties didelį būrį advokatų padėjėjų – apie 900.
– Kuo skiriasi advokato ir advokato padėjėjo pareigos?
– Geras klausimas. Pats pavadinimas „advokato padėjėjas“ pagal veiklos turinį yra visiškai netikslus ir ydingas, nes tarsi suponuoja pavaldumą advokatui. O juk padėjėjas vykdo iš esmės tas pačias funkcijas kaip ir advokatas, tik neturi advokato licencijos.
Advokato padėjėjo profesinės veiklos esmė – konsultuoti, atstovauti fiziniam asmeniui ar įmonei teisiniuose reikaluose, teismuose. Darbas įdomus tuo, kad turiu galimybę pasijausti reikalingas ir naudingas žmonėms. Tačiau problema ta, kad mūsų visuomenės teisinė kultūra, deja, yra žemo lygio. Dažnai žmonės ateina pas teisininką, kai parašas jau būna kur nors padėtas. Lieka tik paklausti, o kur jūs buvote anksčiau?
– Man atrodo, kad apie teisę kalbate emocionaliau negu apie muziką...
– Labai įdomus jūsų pastebėjimas. Gal todėl, kad per teisinę prizmę matau daugiau negatyvių, skaudžių reiškinių. Tačiau be teisės aš galėčiau gyventi, be muzikos – ne.
Smalsumo skiltelė
– Muzika, teisė, politika… O laisvalaikio pomėgiai?
– Kalnų slidinėjimas, nuo 15-os metų. Čia tariu ačiū J.Tallat-Kelpšos mokyklos fortepijono dėstytojai Izolinai Zdanavičienei, kuri 1980-ųjų žiemą grupę mūsų, pirmakursių, išsivežė į Karpatų kalnus slidinėti. Nuo tada ir užsikrėčiau kalnų slidinėjimo liga.
– Kokia drąsi dėstytoja!
– Išties! Jeigu šiais laikais kas nors išvystų tokį vaizdelį, turbūt gautų šoką. Anuomet nebuvo nei tokio saugumo, nei geros įrangos, nei išlygintų trasų. Bet įspūdžiai liko visam gyvenimui...
– Kaip suderinate racionalųjį protą su jausmais? Klausimas kyla turint galvoje Jūsų profesijas ir veiklas.
– Sunkiai, bet tenka. Ta proga prisiminiau žydišką anekdotą: „Ну, как жизнь, Абрам?“ –
„Да как теве сказать, Изя. Жизнь как на корабле – тошнит, но плывёшь.“ („Na, kaip gyveni, Abramai?“ – „Kaip čia tau pasakius, Izia. Gyvenu kaip laive – pykina, bet plauki.“)
„Да как теве сказать, Изя. Жизнь как на корабле – тошнит, но плывёшь.“ („Na, kaip gyveni, Abramai?“ – „Kaip čia tau pasakius, Izia. Gyvenu kaip laive – pykina, bet plauki.“)
