(Vilniaus apylinkės prokuratūra trečiadienį nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės
simbolių išniekinimo Dainiaus Liškevičiaus videoperformanse. Kaip pranešė prokuratūra, tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties, – BNS inf.)
simbolių išniekinimo Dainiaus Liškevičiaus videoperformanse. Kaip pranešė prokuratūra, tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties, – BNS inf.)
Atsisakyti neapykantos skatinantį D.Liškevičiaus kūrinį, kuriame tuomet dar jaunas menininkas trispalve šluostosi šokoladu išteptą veidą, iki šiol mažai kas žinojo, nors šis videoperformansas prieš kelerius metus sukosi net garsiojoje Venecijos bienalėje Italijoje. Nors ir tuomet – 2015-aisiais – dėl kūrinio Lietuvoje buvo kilęs šioks toks triukšmas, jis greitai išsikvėpė.
D.Liškevičiaus pavardė vėl garsiai nuskambėjo, kai šių metų vasarį dėmesį į videoperformansą atkreipė Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjunga.
Žiemą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Baudžiamojo kodekso 127-ojo straipsnio – Valstybės simbolių išniekinimo – įsibėgėjo, kai „Kliakso/Restarto“ ištraukas Vingio parke parodė Didžiojo šeimos gynimo maršo organizatoriai.
Šio maršo dalyviai teisėsaugą užvertė naujais skundais. Už valstybės simbolio išniekinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų.
51 metų menininkas tapo įtariamuoju, nors pats stebisi, kad tyrimas dėl jo kūrinio apskritai pradėtas, mat videoperformanso legalumą galima nesunkiai pagrįsti.
– Ką norėjote papasakoti videoperformansu „Kliaksas/Restartas“? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Liškevičiaus.
– Kūrinys kalba apie tautinę tapatybę, homofobiją, patriotizmo ribas, kai jos peržengiamos ir tampa nacionalizmu.
Performansas kurtas 2000 metais ir buvo nukreiptas į ateitį – klausta, ar Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą jos piliečių mąstymas keisis? Ar Lietuva taps valstybe, paremta ne tautiniu, o pilietiniu pagrindu, kurioje galės gyventi visi piliečiai, nepaisant jų tautybės, rasės, įsitikinimų ir seksualinės orientacijos?
Aš tuo tvirtai tikėjau ir savo kūriniu klausiau, ar suspėsime pasikeisti, kad Lietuva galėtų toliau gyvuoti kaip normali demokratinė valstybė.
– Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo dar mažai kalbama apie homofobiją, tautinę ir rasinę neapykantą. Kas tuo metu jus įkvėpė sukurti šį performansą?
– Išsilaisvinę iš okupacijos ir komunistinio režimo mes statėme naujus politinius ir kultūrinius pamatus, o aš, kaip menininkas, bandžiau nuspėti ateitį.
Tas kūrinys turėjo tapti švyturiu tautai, kad privalome keisti savo mąstymą, nes nauja politinė sistema keičia gyvenimą ir kultūrą, o mes turime būti tam pasirengę ar bent jau apie tai galvoti.
– Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą, kad sugebėjote žvelgti į priekį?
– Esu lūžio kartos menininkas, 20 metų gyvenęs sovietinėje sistemoje, vėliau matęs, kaip susigrąžinome Nepriklausomybę.
Tikėjau, kad sunkiai iškovota laisvė turi būti skirta visiems Lietuvos piliečiams, nors gyventi laisvam irgi nėra lengva.
Nūdienos aktualijos aiškiai rodo, kad dalis visuomenės dar jaučia sovietinės sistemos traumų padarinius ir nesiorientuoja situacijoje.
Kai kūriau šį performansą, buvau optimistas.
Net minties neturėjau, kad po 20 metų vyks tokie dalykai, kokie vyksta dabar, – mūsų visuomenę regėjau daug šviesesnę.
Tokią, kuri po dviejų dešimtmečių žiūrėdama į šį kūrinį sakytų: „Matote, mes išvengėme tam tikrų dėmių, mes esame jėga, mes suvokiame, kas tokie esame ir kas yra patriotizmas.“
– Po naujų skundų dėl jūsų kūrinio buvote apklaustas kaip įtariamasis. Kuo domėjosi prokurorai?
– Kol kas tik susipažinau su medžiaga ir pasakiau, kad man reikia advokato, nes jaučiau, kad niekas jau nekalba apie meną, o tai yra politika. Ji susijusi su Didžiuoju šeimos gynimo maršu, kurio dalyviai yra prisidengę lozungais ir patriotinėmis kaukėmis.
Manau, kad pareigūnams tai turėjo įtakos ir jie patyrė savotišką politinį spaudimą.
Kitaip sunku paaiškinti, kad kone pusmetį vyksta tyrimas, kurio taikiklyje – ir MO muziejus, kuriame rodomas pats meno kūrinys, ir jo kūrėjas, nes aš esu oficialų statusą turintis menininkas. Čia viskas legalu, nesuprantu, prie ko čia galima prikibti.
Reikėjo tik paklausti Kultūros ministerijos, Vilniaus dailės akademijos ir Nacionalinės dailės galerijos, kad būtų aišku, jog čia net nėra ko tirti.
– Ar tuomet, kai 2000 metais pristatėte šį kūrinį, nebuvo kilę aistrų dėl trispalvės išniekinimo?
– Tada net nustebau, kad apskritai nebuvo jokios reakcijos.
Visuomenė tada tuo nesidomėjo, menas irgi nerūpėjo – žmonės rūpinosi tik savo gerove.
Pati valstybė labiau rūpinosi ekonominiais dalykais, pavyzdžiui, kaip asfaltuoti gatves.
– 2015 metais videoperformansas su kitais jūsų kūriniais pristatytas Venecijos bienalėje kaip projekto „Muziejus“ dalis. Kodėl „Kliaksą/Restartą“ vėl ištraukėte po 15 metų?
– Projektas „Muziejus“ 2015 metų Venecijos bienalėje atstovavo Lietuvai. Tai – daugiabriaunis kūrinys, kuriame kalbama apie Lietuvą, mūsų šalies institucijas, sovietmečio laikotarpį ir šiandienę mūsų valstybę.
Aš kūriau savo „Muziejų“, kuris kalba apie praeitį ir ateitį.
Tą projektą sudaro apie 200 kūrinių, kurie kuria vientisą pasakojimą. Jo ašis – kūrėjas ir kūrėjo laisvė.
Didelė projekto dalis skirta protesto menui ir apskritai protestui kaip meninei formai. Tą videoperformansą su daug kitų darbų įtraukiau į dalį apie patriotizmą.
Būtent tada politikai jau sureagavo. Įvairios partijos – ir kairiosios, ir dešiniosios – aiškino, kad tai ne menas, kad mano kūriniu turi susidomėti teisėsauga, bet tuo viskas ir baigėsi.
„Muziejus“ su vėliava ir jos performansu 2012 metais buvo pristatytas Nacionalinėje dailės galerijoje, daug kartų rodytas užsienyje – Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, bet per tą laiką Lietuvoje jo beveik niekas taip ir nepažiūrėjo.
Dabar atsiradus naujam judėjimui kūrinys staiga vėl buvo ištrauktas, juo manipuliuojama ir kiršinama visuomenė.
Manyčiau, kad teisėsauga turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiamasi su tuo kūriniu. Juk jis pavogtas iš MO muziejaus svetainės ir rodomas tam neturint jokių teisių. Pažeistos ir mano, ir muziejaus autoriaus teisės.
– Ar dėl to nepateikėte skundo teisėsaugai?
– Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija kreipėsi į policiją, kad būtų atliktas tyrimas dėl autoriaus teisių pažeidimo.
Be to, maršo rengėjai mano kūrinį rodė Vingio parke daugiatūkstantinei miniai ir ragino su manimi susidoroti. Tai yra neapykantos kurstymas, net, sakyčiau, viešas smurtavimas. Iš tiesų pasijutau nesaugus.
– Ar sulaukėte tiesioginių grasinimų?
– Internete pilna įvairių ir tikrai ne gražiausiais žodžiais išsakytų komentarų. Per Motinos dieną gavau ir asmeninę žinutę. Man atrodė, kad tai buvo grasinimas, nors policija teigia, jog tai – tik garbės ir orumo įžeidimas.
– Esate teigęs, kad puolimą dėl jūsų performanso vertinate kaip politikavimą. Kiek jūs pats kaip menininkas esate politiškas?
– Negali nevertinti to, kas dabar Lietuvoje vyksta, nes neįmanoma nuo to pasislėpti. Net nesidomint politika tave ji neišvengiamai įtraukia ir turi pasirinkti kokią nors poziciją – už LGBT arba esą už tradicinę šeimą.
Vis dėlto nemanau, kad mūsų visuomenė taip baisiai susiskirsčiusi, kaip gali pasirodyti.
Manau, kad taip elgiasi dalis traumuotos visuomenės, o politinių planų turintys žmonės ta visuomene manipuliuoja, ją kiršina, buria savo rinkėjus žarstydami populistinius pažadus apie šviesų rytojų.
Šeimos gynimo maršas – geriausias to pavyzdys.
Baisiausia, kai koks nors veikėjas pasako, kad čia – ne menas, MO muziejus – ne muziejus. Netrukus sakys, kad čia – ne Lietuva, ir visi jam pritars.
O to maršo dalyviai geriau eitų prie Lietuvos sienos su Baltarusija, stotų į gyvą grandinę ir taip atliktų naudingą darbą padėdami pasieniečiams atremti migrantų antplūdį.
– Ar esate pristatęs daugiau kūrinių, kuriuose naudojate valstybės simbolius?
– Taip akivaizdžiai – ne. Yra toks senas mano kūrinys „Vėjarodė“. Irgi performansas.
Ten stovėjau ant Kauno pilies bokšto ir vaidinau vėjarodę. Šiuo kūriniu kalbėjau, kad Lietuva ir mūsų visuomenė turėtų orientuotis į Vakarus, o ne į Rytus. Buvau užlipęs ant Kauno pilies, bet tam turėjau leidimą.
Mato grėsmę ir raiškos laisvei
Dalis Lietuvos kultūros institucijų ir organizacijų kreipėsi į valstybės vadovus, teisėsaugą dėl grėsmės kultūros institucijų veikimui ir raiškos laisvei.
„Pareiškiame, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo meno kūrinyje kelia grėsmę Konstitucijoje įtvirtintam raiškos laisvės principui ir kultūros institucijų veikimui Lietuvoje“, – teigiama vakar išplatintame viešame laiške prezidentui, Seimui, prokuratūrai ir policijai.
Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Kinematografininkų sąjungos, MO muziejaus, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir kitų viešą laišką paskatino pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prieš 21 metus menininko D.Liškevičiaus sukurto videoperformanso, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą.
„Šiuo meno kūriniu prieš 21 metus autorius iškėlė klausimą, kokia bus Lietuvos valstybė ateityje, ar ji sugebės priimti piliečių tautinę, rasinę ir kitokią įvairovę. Jis ne išniekina valstybinę vėliavą, ne ją sutepa, o nusivalo veidą kaip Poncijaus Piloto kankinamas Kristus nusivalė veidą Turino drobule. Tikėtina, kad menininką apskundę Šeimos maršo rengėjai šio personažo figūroje atpažino save. Tačiau svarbiausia, kad kūrinyje menininkas vaizduoja fiktyvią tikrovę taip pat, kaip ją vaizduoja kino filmai ar teatro spektakliai“, – tvirtinama laiške.
