Su tremtimi susidūrė asmeniškai
Gedulo ir vilties diena ansamblio narei Birutei primena jos šeimos istoriją.
„Mano promočiutę ir penkis jos vaikus (iš viso turėjo septynis) ištrėmė į Sibirą 1952 m. pavasarį. Vieno vaiko –mano močiutės – neišvežė. Trėmė todėl, nes vienas iš sūnų išėjo pas partizanus dirbti metraštininku.
Vytukas buvo jaunas, mokėsi gimnazijoje ir labai gerai rašė. Kai ištrėmė promočiutę su vaikais, stribai suėmė mano senelį ir kankino, klausinėjo apie metraštininką Vytuką. Po 3 dienų paleido visą sumuštą. Senelis mane augino, tačiau iki pat mirties neprasitarė nė žodžiu apie šituos kankinimus.
Kaip šiandien prisimenu, senelio svajonė buvo sulaukti nepriklausomos Lietuvos. Ir kaip jis verkė, kai to sulaukė. Atsiklaupė ir verkė, aš kartu su juo, nors tada dar nelabai supratau jo ašarų svarbos.“
„Lietuvos“ orkestro atlikėjas Žilvinas prisimena kitą senelio lūpomis pasakotą istoriją.
„Ištremtas buvo mano senelis kartu su šeima, jam tuo metu tebuvo 12 metų. Juos ištrėmė už tai, kad senelio tėtis (mano prosenelis) slėpė ginklus aviliuose ir padėjo partizanams.
Kaip pasakojo mano senelis, per tuos metus tremtyje jis kabinosi į gyvenimą, kaip tik buvo tuo laiku įmanoma. Iš pradžių padėjo vietos gyventojai, o palaipsniui – ir traktorių vairavo, kolūkyje dirbo. Sugrįžę į Lietuvą, jie nieko, ką palikę, nerado – nei namų, nei pažįstamų...Teko viską pradėti iš naujo.“
Priblokš stipriomis emocijomis
„Lux Aeterna“ programos sumanytojas, „Lietuvos“ orkestro vadovas ir dirigentas dr. Egidijus Kaveckas įsitikinęs – laukia emociškai stiprus koncertas.
„Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją. Tam tikra prasme jos rezonuoja su minima data, prisimenant netektis. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Vaclovo Augustino „Lux Aeterna“ – muzikos garsais vaizduojama, kaip mirties akimirką žmogaus siela palieka kūną, kaip priešinasi materialaus pasaulio traukai ir galiausiai ją įveikia.
Kitas kompozitorius Giovanni Battistos Pergolesi kūrinį „Stabat Mater“ parašė būdamas labai jaunas, vos 26-erių, deja, tuo metu jau sirgo sunkia liga, dėl kurios netrukus ir mirė. Jo religinėje kantatoje Marija išgyvena skausmą, matydama savo sūnaus Jėzaus kančias. Paradoksalu, bet abiejų kūrinių muzika šviesi, viltinga – kaip ta amžinoji šviesa. Bus jautru ir gyva“, – žadėjo E.Kaveckas.
Koncerto pavadinimas „Lux Aeterna“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia amžinąją šviesą. Šioje programoje ji skirta žuvusiems tremtyje, kartu simbolizuojant viltį, jog tokie istoriniai įvykiai nebesugrįš.
Išgyvena ir atlikėjai
Viena iš sakralinės programos solisčių D.Kazonaitė sakė, kad atlikti tokius kūrinius, ypač siejant su istoriniais įvykiais, – tarsi pačiam tai išjausti: „Ši programa man yra nuolatiniai kūno šiurpuliai, kylantys nuo muzikos grožio ir gilumos. Klausantis ir atliekant tokią muziką, susiejant ją su tokia skausminga data, siela išgyvena tikrą emocijų audrą.
V.Augustino kūrinys – tarsi sielos išvalymas, kiekvienąkart repetuojant, ji persikelia į transcendentinę erdvę. Jei žiūrovai nori pajusti kažką dieviško, švento, turi būtinai ateiti.“
„Labai džiugu stebėti, kaip ansamblis evoliucionuoja, ieško naujovių, siekdamas pritraukti klausytoją ir taip perduoti žinutę ar tiesiog priminti apie Lietuvos praeitį. Smagu, kad pagaliau, po ilgo laukimo, atsirado galimybė atlikti šią naujovišką, gan neįprastą, tačiau magišką programą gyvai. Didžiuojuosi būdama ansamblio dalimi“, – atviravo kita solistė A.Benkauskaitė.
Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – visa šalis minės tremties į Sibirą pradžios 80-ąsias metines.
