Filmas „Tylus balsas“ balandį ir gegužę turėjo būti rodomas autorinio dokumentinio kino festivalyje „Artdocfest“, vykstančiame Maskvoje, Sankt Peterburge ir Rygoje. Tačiau jį išvydo tik Latvijos žiūrovai.
Rusijoje dėl įvairių trukdžių jo parodyti nepavyko: Maskvoje visi bilietai į du „Tylaus balso“ seansus buvo išpirkti ir apmokėti viena banko kortele, bet jokie žiūrovai kino salėje nepasirodė, Sankt Peterburge festivalis apskritai buvo sužlugdytas, kai Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnyba neva dėl karantino taisyklių pažeidimo užantspaudavo sales. Tai buvo padaryta reaguojant į „kovotojo su gėjais“ Timūro Bulatovo skundą.
50 minučių trunkantis „Tylus balsas“ sukurtas Prancūzijoje. Jo autorius – Rekos Valeriko vardu prisistatantis režisierius, išeivis iš Čečėnijos.
Žiūrovai beveik nemato pagrindinio herojaus – 26 metų Chavažo – veido, o balso negirdi. Ekrane tik jo nugara, neryškus atvaizdas aprasojusiame veidrodyje, Europos mieste naktį žingsniuojanti vieniša figūra.
Briuselyje vyrukas atsidūrė gelbėdamasis nuo vyresniojo brolio: sužinojęs apie Chavažo homoseksualumą, šis prisiekė jį nužudyti. Iš emocinio sukrėtimo vaikinas neteko balso.
Chavažas vaikšto į planetariumą, stebi žvaigždes ir pats tarsi paniręs į šaltuosius atmosferos sluoksnius. Jis lankosi sporto salėje, bet daugiausia guli ant lovos ir autoatsakiklyje klausosi motinos balso iš Grozno. Ji skundžiasi, kad sunku be sūnaus finansinės paramos, kad teko parduoti jo sportinius trofėjus.
Broliui Chavažas nebeegzistuoja. Jis draudžia motinai žiūrėti nuotraukas, net vaikystės, kuriose jis dar „švarus“. Tam tikru metu nelaiminga moteris išsižada sūnaus. Ji įsitikinusi: Vakaruose jo „liga“ dar pasunkės, ten jam niekas nepadės tapti „normaliam“.
„TV antenos“ skaitytojams siūlome ištraukas iš Rusijos interneto portalo „Meduza“ bendradarbių pokalbio su filmo režisieriumi Reka Valeriku. Jis papasakojo, kodėl net Vakarų Europoje gėjai iš Čečėnijos negali jaustis laisvi ir saugūs.
– Kaip susipažinote su Chavažu? Kodėl būtent jis tapo jūsų filmo herojumi?
– Norėjau sukurti filmą apie tai, kas atsitinka žmonėms, pabėgusiems iš Čečėnijos. Herojų ieškojau visur: važinėjau į Maskvą, lankiausi padedančios pabėgti iš Čečėnijos organizacijos būstinėje – ten žmonės slėpėsi laukdami dokumentų ir vizų. Buvau pačioje Čečėnijoje.
Galiausiai suradau keturis skirtingus herojus ir jau per juos susisiekiau su Chavažu. Tai buvo prieš trejus metus.
Netradicinės lytinės orientacijos žmonės Čečėnijoje išties tampa aukomis. Beje, daugumai jų net nepavyko pabėgti į Europą.
Tie, kurių gyvybei gresia realus pavojus, negali mėnesius gyventi Maskvoje ir laukti, kol bus atliktos visos procedūros. Neįmanoma gyventi jaučiant tokią baimę. Keli tokie žmonės išvyko į Argentiną, nes ten nereikia vizos.
Chavažas buvo vienas tų, kuris negalėjo laukti. Jis atvyko į Belgiją beveik be Maskvos organizacijos pagalbos, savarankiškai.
– Kaip jam tai pavyko?
– Jei neklystu, jis skrido į šalį, kurioje Rusijos pasą turinčiam žmogui nereikia vizos, bet persėsdamas Belgijoje išėjo iš oro uosto, pasidavė valdžiai ir paprašė politinio prieglobsčio.
Vietos imigracijos pareigūnai perdavė jį tarnybai, kuri padeda į tokią padėtį pakliuvusiems žmonėms. Tačiau politinio prieglobsčio gavimo procedūra užtruko.
– Filmo pradžioje sužinome, kad Chavažas, neturėdamas pabėgėlio statuso, Belgijoje išbuvo daugiau negu metus. Kaip jis tuomet gyveno?
– Organizacija, kuri Chavažui padėjo Belgijoje, saugumo sumetimais sudarė jam tokias sąlygas, kokios sudaromos pagal liudininkų apsaugos programą. Mat Belgijoje labai didelė čečėnų bendruomenė ir Chavažui tai kėlė pavojų.
Chavažas yra mišriųjų kovos menų kovotojas, turėjo paskyrą „Instagram“ tinkle, jį galėjo atpažinti.
Dėl saugumo jam teko nuolat keisti gyvenamąją vietą. Dieną jis iš esmės niekur neidavo, tik kartais – naktį.
Kai susipažinome, jis buvo tokios pusiau sapno būsenos, visą laiką norėjo būti kambaryje, miegoti ir neprabusti. Jis tikėjosi, kad išsimiegos ir viskas praeis – toks tikrovės neigimas.
Taip būna, kai patiriate psichologinį, emocinį šoką. Taip, tai depresija.
– Ar Chavažas jums papasakojo, kodėl turėjo bėgti iš Čečėnijos?
– Filme tai lieka už kadro. Galiu pasakyti, kad žmogų, su kuriuo jis susitikinėjo, sulaikė ir kankino. To žmogaus telefone buvo Chavažo žinučių, taip paaiškėjo, kad jis – vienas jų.
Mišrieji kovos menai Čečėnijoje – populiariausia sporto šaka. Šioje šalyje, jei atsižvelgtume ne į melagingą oficialią statistiką, bet į tikrovę, – didžiulis nedarbas. Ir didžiulis gimstamumas, labai daug jaunimo, berniukų. Vienintelis socialinis keltuvas – sportas.
Valdžia su prezidentu priešakyje pirmenybę teikia sportui, įvairiems reginiams. Todėl čečėnų vaikinas turi būti stiprus ir sportiškas, tuomet jis galės laimėti apdovanojimų, gauti pinigų, butą, automobilį ir pan.
Kitos perspektyvos Čečėnijoje nėra: arba iš ten išvyksti, arba, jei esi vyrukas, sportuoji, kad tave pastebėtų. Todėl netradicinės lytinės orientacijos žmogus, kultivuojantis mišriuosius kovos menus, yra pačiame režimo dėmesio centre.
– Belgijoje Chavažas negali dalyvauti mišriųjų kovos menų varžybose, nes visi vietos klubai priklauso čečėnams. Filme parodyta, kaip skaudžiai jis dėl to išgyvena. Kas, jūsų požiūriu, Chavažui buvo sunkiausia emigracijoje?
– Man atrodo, klausytis motinos žinučių. Ir integracijos procesas, ir politinio prieglobsčio laukimas jam buvo antraplaniai dalykai. O štai nutrūkę ryšiai su šeima – tragedija. Jis labai myli motiną, buvo prie jos labai prisirišęs.
O čia net negalėjo jai atsiliepti, nes buvo praradęs balsą. Be to, jam sakė, kad tai pavojinga, nes gali jį aptikti.
Ir išties buvo keli atvejai, kai motiną panaudodavo kaip masalą. Kai lankiausi name-slėptuvėje Maskvoje, man papasakojo apie 18–19 metų vaikiną, kuris taip pat niekada nebuvo išvykęs iš Čečėnijos.
Maskvoje jis laukė vizos, motina visą laiką su juo bendravo, rašė: „Viskas bus gerai, grįžk, viskas bus kaip anksčiau, mes viską supratome ir tave mylime.“
Jis gavo vizą, bet į užsienį taip ir neišvyko, grįžo į Čečėniją, nes negalėjo nutraukti ryšių su motina. Ir dingo be žinios.
– Chavažo motina pasakojo, kad vyresnysis brolis sudegino visas jo nuotraukas. Kodėl pakako tik to fakto, jog Chavažas gėjus, kad imtų jo nekęsti?
– Manyčiau, pirmiausia tai susiję su mentalitetu, religija, laikančia homoseksualumą mirtina nuodėme.
Tačiau svarbiausia, kad visai šeimai, visai giminei gėda: Chavažo šeimos negerbs, jo brolio negerbs, niekas už brolio netekės.
Ir vienintelis dalykas, jų požiūriu, galintis nuplauti šią dėmę, – atsikratyti to žmogaus, Chavažo.
Čečėnijos visuomenė labai klaninė – gyventojų ten tik milijonas, daugelis vienas kitą pažįsta arba yra tolimi giminės. Tai ne Maskva, kur galite ištirpti.
Žinoma, Chavažo brolį ištiko šokas, kad turi pakelti ranką prieš jaunesnįjį brolį, kurį visą gyvenimą gynė.
Chavažą atvežė namo naktį, perdavė broliui ir pasakė, kad užbaigtų darbą, padarytų taip, kad Chavažo neliktų.
Brolis nežinojo, ką daryti. Kai pas jus ateina uniformuoti žmonės, patikėkite, tai labai baisu. Kartą aš su tokiu buvau susidūręs ir mane apima paniška baimė vien apie tai pagalvojus.
Susidaro labai sunki padėtis, kai tave spaudžia visuomenė, spaudžia režimas, kad tai padarytum. Kita vertus, tai tavo brolis ir tu negali suprasti, kas tas homoseksualumas, kaip taip gali būti.
Juk tai tavo brolis, kurį pažįsti nuo vaikystės, ir nė neįtarei, kad jis gėjus, tu manai, jog tai netiesa, ieškai jam pateisinimo. Brolis nepajėgė Chavažo nužudyti, tik primušė ir leido dingti.
– Kaip dabar gyvena Chavažo šeima?
– Jo motina ir brolis iki šiol Čečėnijoje. Motina labai suseno. Ji prarado vyrą per Čečėnijos karą ir viena užaugino du sūnus, sėdėjo su jais rūsiuose, kai vyko bombardavimai, pastatė juos ant kojų, atidavė jiems visą gyvenimą.
Ji labai didžiavosi, kad užaugino tokius puikius berniukus, kad Chavažas – sportininkas, gerbiamas vaikinas. Ji buvo tokia išdidi, tiesios laikysenos.
Dabar susikūprino, bijo kitų žmonių žvilgsnių. Kad ir ką ji sugalvoja, visi žino, kas įvyko.
Žino, kad Chavažas negavo jokios stipendijos studijuoti užsienyje. Ji stengėsi sugalvoti įvairių istorijų ir pateisinimų, bet kai visa visuomenė į ją žiūri ir ji negali su niekuo pasikalbėti, tai žudo.
Ji nežinojo, ką tai reiškia būti gėjumi. Manė, kad gal tai jos kaltė, gal ji kažką ne taip padarė. Teiravosi muftijaus, kaip tai išgydyti.
Vėliau pati pradėjo skaityti spaudą, ieškoti informacijos, kur tokie žmonės kaip Chavažas išvyksta.
Vienu metu nutarė, kad Chavažas Kanadoje, nes Čečėnijos prezidentas viename interviu pasakė: „Pasiimkite juos į savo Kanadą.“
Ėmė ieškoti, kur yra Kanada, suprato, kad kitame žemyne, labai toli ir ten šalta. Susimąstė: „Dieve, kas jam virs valgį, kaip jis rengsis, ar jam ten nešalta?“
Pamačiusi, kad tarp Čečėnijos ir Kanados didelis laiko skirtumas, pradėjo siųsti žinutes tada, kai Kanadoje diena.
Dabar ji tuo ir gyvena, kad siunčia Chavažui žinutes, ir tikisi, kad sūnus su ja susisieks.
