Kompozitoriaus G.Kuprevičiaus vokalinis ciklas „Aštuoni metafiziniai romansai“, nors parašytas 1986–1991 metais, išsiskiria šiuolaikiniu skambesiu ir kalba apie amžinuosius būties klausimus. Kaip vokalinę simfoniją, parašytą šių romansų pagrindu, ciklą atliko tik operos solistė Sabina Martinaitytė 2003 metais.
„Tuomet, kai visų mūsų sielose noko naujų laikų dvasia ir visi savaip ieškojome tos sielos balsių bei priebalsių, Antano Maceinos, Henriko Radausko, Antano Miškinio, Leonardo Andriekaus, Jono Juškaičio ir Almio Grybausko poetinės gelmės viliojo savo paslaptimis ir jų atodangomis.
Aštuoni romansai man tapo tyli ir nuosekli grumtis su savimi senajame ir naujajame laikuose. Romansuose nėra politikos lygiai kaip aukštosios poezijos nėra jokioje politikoje. Taigi, pirmasis mano ramstis buvo ne socialinė tikrovė, bet prigimtinė lietuviškoji metafizika, kuri, deja, nyksta kaip rūkas…“ – sakė kompozitorius G.Kuprevičius.
Koncertuose taip pat skambės ir pjesės iš Anatolijaus Šenderovo pjesių ciklo fortepijonui „M.K.Čiurlionio eskizai“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros etiudai“ ir Stasio Vainiūno pjesės iš ciklo „Aštuonios nuotaikos“, Op. 43.
Italų pianistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantas V.de Martino, ruošdamasis atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius fortepijonui, išskiria, kad lietuvių muzika yra labai įvairi ir suteikianti daug erdvės atlikėjui.
„Nuo tada, kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 2015 metais ir pradėjau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, lietuvių muzika tapo prasminga mano repertuaro dalimi. Iš pianistinės pusės ji yra neįtikėtinai įvairi ir rafinuota: visada atskleidžia daug detalių ir spalvų, taip atveria unikalią eksperimentinę erdvę atlikėjui.
Mane sužavėjo S.Vainiūno rafinuotas pianistiškumas, toks, kokio galima tikėtis iš didesnių XX amžiaus fortepijono meistrų – Sergejaus Prokofjevo, Belos Bartoko ir kt. Gaila, kad jo muzika yra mažai atliekama ne Lietuvoje.
A.Šenderovo „M.K.Čiurlionio eskizai“ yra vienas mano naujesnių atradimų: kiekviena iš šių miniatiūrų išsiskiria ekspresyvumu, tembro, dinamikos, faktūros įvairove. Įspūdingas jose itin ekspansyvus laiko pojūtis, kuris suteikia nemažai laisvės atlikėjui ir unikalią garso patirtį klausytojui“, – sakė pianistas V.de Martino.
Operos dainininkė, buvusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė-stažuotoja G.Kiršatė, koncerte atliksianti kūrinį „Aštuoni metafiziniai romansai“, sako ilgai ieškojusi vietų, kuriose lietuvių muzika galėtų atsiskleisti ryškiausiomis savo spalvomis, o išskirtinė erdvė sukurtų neeilinę koncertų patirtį.
„Manau, kad mūsų lietuviškoji tapatybė yra neatsiejama nuo gamtos ir oro, o metafiziškiems kūriniams, turintiems ryškių gamtos motyvų, skleistis reikalinga ir atitinkama erdvė, priartinanti prie šių kūrinių turinio.
Įprastoje ir gana ribotoje bei greižtoje koncertinėje aplinkoje daugelis šių lietuviškų kūrinių prarastų dalį polėkio, o ir publikai tai puiki galimybė laisvai ir atsipalaidavus mėgautis muzika ir pasinerti į vandens ir oro kuriamą gyvą ir gaivališką pasaulį.
Sakrali ir pagoniška Bernardinų sodo erdvė tobulai atliepia pirminius būties principus ir visa savo atmosfera kalba apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, visatą, Dievo buvimą.
Urbanistinė Liubarto tilto estrada arba Patiltė yra visiems prieinama erdvė, sujungianti miesto mechaniškumą ir vandens melancholiją. Ji charakteringa, nepretenzinga ir savita lietuviškajai miestietiškajai metafizikai skleistis“, – sakė operos dainininkė G.Kiršaitė.
