Gimęs Ukrainoje, dirbęs įvairiuose Ukrainos, Rusijos teatruose, vadovaujantis kūrybos laboratorijoms Italijoje, Mongolijoje, Vietname, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, šį rudenį režisierius studentus pasitiks Vilniuje įsikūrusiame Europos humanitariniame universitete. Čia pirmą kartą renkami net du Teatro meno raiškos ir vaidybos programos studentų kursai.
– Neseniai Lietuvos rusų dramos teatre įvyko jūsų režisuoto spektaklio „Valia“ premjera. Ar išleidęs spektaklį jau spėjote atsipūsti?
– Pergalė ar pralaimėjimas – ne tau spręsti. (Niūniuoja.) Pasaulyje pilna vietų, kuriose žmonės ilsisi, – po akmeniu, medžiu, žeme. Ten kiekvienas būsime, ten ir pailsėsime.
O kol kas mano gyvenime ir darbe egzistuoja tam tikros praktikos ir ritualai, padedantys nugalėti piko jausmą. Premjeros vakarą, pavyzdžiui, visada kolegoms skaitau naują pjesę, kuri taps spektakliu. Uždanga nusileidžia, susirenkame kambarėlyje ir skaitome.
Dieną po premjeros pravartu užsiversti darbais. Esu iš tų žmonių, kurie supranta, kad gyvenimas – trumpas, reikia išnaudoti kiekvieną progą, akimirką.
– Esate parengęs daugybę aktorių, nemažai jų yra laimėję garsiausius teatro apdovanojimus. Jei paprašyčiau nutapyti aktoriaus portretą, kokius dažus jam rinktumėte?
– XVIII amžiuje aktorius turėjo mokėti idealiai imituoti. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje jis buvo nardinamas į jausmų vandenyną. XX amžiaus viduryje iš aktorių buvo reikalaujama intelektualaus pasaulio suvokimo.
Šiandien gyvename itin sudėtingu laiku, kai aktorius tampa temos nešiku. Man tai labai patinka, beje.
Tapytojas Salvadoras Dali, paklaustas, kas jam svarbiau – kaip ar apie ką, – atsakė: svarbiausia – kas. Tas KAS priklauso nuo asmenybės, nuo to, ar ji serga idėja, kuria jį užkrėtė literatūra ir režisierius. Geras aktorius turėtų stengtis išreikšti viso pasaulio idėjas, vieną dieną jis – Buda, kitą – Mahometas, o trečią – Kristus. Tuščias indas ir socialiai atsakingas pilietis vienu metu.
Klausimas KAS yra labai stiprus. Aktorius turi būti matomas ir girdimas, jam turi būti aiškios technologijos, jo kūnas turi būti gerai treniruotas, o kalba – raiški. Gal kam nors reikia prastai dainuojančio aktoriaus, kitam – švepluojančio, gali būti, netgi atsiras gerbėjų, kurie juos dievins, bet tegu tai vyksta jų pačių virtuvėse.
Būti asmenybe ir kartu tapti teatro komandos dalimi – nėra lengva užduotis. Bet kuriam artistui, jei jo asmeninės ambicijos yra svarbesnės už kolektyvines, teatre bus sunku.
Teatras yra vieta, kur privalai peržengti ribas, savanoriškai priimti diktatūrą ir besąlygiškai pasitikėti tuo, kuris imasi rūpintis tavo kūrybiniu likimu. Teatro sąjungoje retai įvyksta vedybos iš meilės, tačiau iš tokių santuokų randasi nuostabios šeimos – spektakliai.
– Tai – išmintis, rodos, kalba jūsų metai ir jūsų patirtis...
– Visai su jumis nesutinku! Mano gyvenime nėra praėjusios dienos, patirtis – tai kvailių protas. Mūsų užduotis – gyventi ateities nuojautomis. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau į ją reikia nekreipti dėmesio, atsisakyti jos.
Savo žinias pradėjęs kaupti 17–18 metų, anksčiau ar vėliau sulauki momento, kai labiausiai už viską norisi savo žinias sunaikinti. Kūrybos žmogui svarbu pamiršti, kas buvo vakar, jei jis nori sėkmės šiandien.
– Tada mėginsiu paklausti kitaip – ką jūs manėte apie aktorystę, kai jums buvo 17 metų?
– Aktorius man visada buvo ne žavingai besišypsantis, nors, tiesa, tai irgi netrukdo, tikrai, ne ugningo temperamento įkūnytojas, bet žmogus, turintis galimybę patekti į situacijas, į kurias aš paprastai nepatenku. Žmogus, galintis man įrodyti, kad šalia manosios tiesos egzistuoja ir kita – lygiai tokia pat tiesa.
Šiandien aš žinau, kad artistai turi sugebėjimų kituose išplėsti pažinimo ribas, paskleisti gydančią teatro jėgą. Juk jei salėje juokiasi vienas, būtinai nusijuoks ir kitas, jei kas nors išsitraukia nosinaitę ašaroms nusišluostyti, ir šalia sėdintis trauks nosinę iš kišenės. Labai svarbus tas bendrystės ir nevienišumo jausmas.
Ar pastebėjote, kad po gero spektaklio žmonės iš salės eina lėtai ir kažkaip nevalingai glaudžiasi vienas prie kito. Net rengiasi rūbinėje jie penkis kartus lėčiau, nei nusirengia prieš spektaklį. Kaip kūrėjams teatre sukurti tą bendrystės jausmą? Tą stebuklingą, vienijančią emociją? Aktorius tai gali padaryti.
Labiausiai šioje profesijoje pribloškia galimybė išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų, juos perleisti per save, pajusti. Ar ne todėl menininkai yra tokie tolerantiški? Kaip galiu tave kaltinti, jei tave vaidinu scenoje?!
Atvirkščiai – turiu tave išteisinti, paaiškinti tavo elgesio motyvus. Artisto gyvenimo filosofija ir moralė yra labai skirtingi dalykai. Štai kodėl savo studentams cituoju Bibliją, nors esu Toros žmogus: „Jei jau atėjai, mesk viską ir eik paskui mane.“ Kartais užtenka pusmečio, kad suprastum, kaip toli esi nuėjęs į priekį.
– Daugeliui jaunų žmonių aktoriaus profesija atrodo svajonių profesija, galinti padėti žvaigždes pasiekti. Kokių studentų jūs laukiate?
– Man reikia žmonių, kurie nenori tiesiog šiaip sau nugyventi savo gyvenimo. Viskas. Daugiau man niekas neįdomu – kūną ištreniruosime, turinio vidun įpūsime, emocijų sukelsime ir suteiksime galimybę jas paskleisti.
Man atrodo, kad galimybė kiekvieną akimirką išgyventi vis kitą gyvenimą yra neaprėpiama, didžiulė.
– O gal – tragedija?
– Tragedija yra tada, kai netenki galimybės imtis veiklos, kurią mėgsti. Pažįstu tiek aktorių ir režisierių buvusioje Sovietų Sąjungoje, kurie tiesiog neteko teisės į savo profesiją.
Man šiandien spektaklio eskizas yra svarbiau nei gyvenimas ten, už lango. Manasis ledo ritulys gatvėje seniai baigėsi, tai, ko reikia, turiu, o švarkui – užsidirbsiu.
Šiandien, pavyzdžiui, vieno vyresnio teatro aktoriaus akyse pamačiau tragiško romantizmo jausmą. Jis man pašnabždėjo apie ežiuką rūke – kai norų daug, o laiko nebėra. Taigi kursiu vyresniosios kartos spektaklį „Ežiukas rūke“.
– Užsiminėte apie kolegas, kurie neteko teisės kurti, ką nori. Ne taip seniai jūsų režisuotas spektaklis su Lietuvoje gyvenančiais ir iš Baltarusijos atvykusiais aktoriais apie jų autentiškas patirtis gimtojoje šalyje buvo įvertintas Boriso Dauguviečio auskaru. Tarp jūsų studentų taip pat bus baltarusių. Ką mėginsite jiems pasakyti per studijų metus?
– Kuo žmogus laisvesnis, kuo daugiau jo jausmų ir meninių poreikių, tuo labiau jis supranta aplinką, kurioje gyvena.
Kaimyninėje Baltarusijoje turime klasikinį pavyzdį valdovo, negalinčio nieko savo žmonės pasiūlyti, išskyrus praeitį. Jis nuo pat pradžių žmonėms neleido apie ją galvoti, o vėliau išvis pasakė, kad ateities nėra ir kalbėti apie ateitį – draudžiama.
Išgirdusi tai senoji karta netgi apsidžiaugė – juk taip gera gyventi praeitimi: visos legendos žinomos, dainos girdėtos, atradimų daryti nereikia.
Tačiau jauni žmonės mato melą, netiesą ir neapykantą, jie tiki, kad ateis diena, melas apgaubs patį diktatorių, kai jis bus pakabintas ant vienos kojos.
Atleiskite, tačiau šiuo atveju negaliu vadovautis krikščionių morale ir kito skruosto neatsuksiu, – blogis turi būti nugalėtas ir nubaustas.
Menininkams privalu matyti ateitį, ją suvokti ir ja tikėti. Tik su tokiais žmonėmis galima dirbti, rinktis kryptį ir judėti teisinga linkme. Visa tai yra teatro tyrimų objektas, audžiamas iš šios dienos. Ir lengvas, ir sunkus buvo tas audimas, juk vietoj siūlų mes naudojome gyvą aktorių nervą ir kraują, ėjome ne svetimomis, o savomis pėdomis.
– Užsiminėte, kad išgyvename nelengvus laikus, kuriuose trūksta asmenybių. Iš kur jų gauti?
– Niekas nežino. Asmenybės neįmanoma gauti, įsigyti, galima ją pamatyti, pastebėti, atrasti. Neabejoju, kad pasaulis pilnas genijų, tik mes turime leisti jiems vystytis, o ne prašyti, kad paimtų pieštuką iš kairės į dešinę ir pieštų brūkšnelius, užuot piešęs apskritimus. Nereikia filtruoti jų savo liniuotėmis, tegu jie daro, ką nori, kol tai nėra pavojinga, o paskui pažiūrėsime, kas iš jų išeis.
Esu tikras, kad Aleksandras Puškinas savo karinio rengimo rikiuotėje nepataikydavo koja į koją. Josifas Brodskis buvo baisuoklis, ne mažesnis baisuoklis už jį buvo Galileo Galilei ir Issacas Newtonas. Ir ką geriau prisimenate – Einsteino formulę ar jo ševeliūrą ir iškištą liežuvį nuotraukoje? Tokie tie taisyklių laužytojai...
– Vadinasi, ieškote genijų savo teatrui?
– Nėra tokios frazės – nuosavas teatras. Visi mes, teatras – taip pat, esame laikini šioje žemėje.
Neabejoju, kad patekę į mūsų kursą jauni žmonės taps kitokiais žmonėmis, asmenybėmis. Mes rengsime kūrėjus, kurie kitaip matys pasaulį, jaus meno, etikos, estetikos ir moralės įstatymus. Kuriems atsivers kitas, daug geresnis, daug įdomesnis gyvenimas, nei jį gyvena kiti.
