Naktiniais pasivažinėjimais, šokiais, jūra ir pirmąja meile alsuojantis filmas nukelia į 9-ojo dešimtmečio nostalgiją. Apie jaunystę, muziką ir filmo siužetą papasakojo režisierius F.Ozonas.
– Filmas „Vasara ‘85“ pastatytas pagal jūsų jaunystėje skaitytą knygą – A.Chamberso romaną „Pašok ant mano kapo“ („Dance on my Grave“).
– Aš perskaičiau knygą 1985-aisiais, kai man buvo 17 m. Ji tapo asmeniškai labai artima.
Romanas žaismingas ir išradingas. Jame yra piešinių, laikraščių iškarpų, besikeičiantys požiūrio taškai...
Man taip patiko knyga, kad pradėjęs režisuoti trumpametražius filmus, pamaniau: „Jeigu vieną dieną sukursiu ilgametražį filmą, mano pirmasis bus šio romano adaptacija.“
– Ir po 35-erių metų…
– Man iki dabar nekilo mintis kurti šio filmo, nes iš tiesų norėjau jį labiau pamatyti kaip žiūrovas. Tikėjau, kad koks amerikiečių režisierius būtinai jį adaptuos. Tačiau, mano nuostabai, tai niekada neįvyko.
Baigęs priešpaskutinį savo filmą „Ačiū Dievui“, iš smalsumo perskaičiau knygą iš naujo. Buvau nustebęs, kiek jos temų jau esu nufilmavęs: persirenginėjimą (angl. cross-dressing) „Vasaros suknelėje“ ar „Nauja draugė“, sceną morge „Po smėliu“, santykius su profesoriumi „Name“, kapines „France“... Ši knyga kurstė mano vaizduotę, tačiau niekada to nesupratau.
Buvau pamiršęs kinematografišką romano stilių. Kai būdamas 18-os pirmą kartą su draugu parašiau scenarijaus juodraštį, visą dėmesį skyriau meilės istorijai ir išbraukiau antraeilius dalykus kaip santykius su tėvais, skirtingomis kartomis, judaizmą ir prisiminimus. Galbūt tuo metu nemokėjau dirbti su tiek skirtingų elementų.
Filmai yra kuriami, kada jiems ateina laikas. Man reikėjo subręsti, kad galėčiau papasakoti šią istoriją. Galų gale išlikau ištikimas romano struktūrai.
Knygos foną pritaikiau Prancūzijai ir perkėliau veiksmą į tą metą, kai pirmą kartą perskaičiau knygą. Filmas apima knygos tikrovę ir mano prisiminus, kaip jaučiausi pirmą kartą perskaitęs romaną.
– Kodėl pakeitėte pavadinimą?
– Prancūziškas knygos pavadinimas „Gegutės šokis“ nebetiko filmui, nes pagrindinei scenai pakeitėme dainą. Originalus knygos pavadinimas „Pašok ant mano kapo“ yra labai gražus, tačiau per daug atskleidžia filmo siužetą, kuriame, skirtingai nei knygoje, iš pat pradžių nežinoma, kas nutiko.
Todėl naujam pavadinimui sujungiau dvi datas: kada pirmą kartą perskaičiau knygą ir pasirodė „The Cure“ daina „In Between Days“, kuri skamba filmo pradžioje. Ji tikrai paženklina devintojo dešimtmečio širdį ir yra nesenstanti.
Nors daina skamba žaismingai, iš esmės ji yra melancholiška. Ji susisieja su veikėjo Aleksio nauju atrastu gyvenimu ir taip pat jo tamsiąja puse.
– „Vasara ‘85“ pirmiausia yra meilės istorija nei filmas apie gėjų meilę?
– Buvau ištikimas knygai, kuri niekada to neiškėlė kaip problemos. Tai labai gražu ir modernu tam metui. Aleksis ir Deividas myli vienas kitą, o tai, kad jie yra du vaikinai, visiškai nesvarbu.
Štai kodėl būdamas paauglys norėjau šį filmą pamatyti kino teatre. Homoseksualų vaizdavimas kine dar prieš AIDS buvo labai tamsus ir skausmingas. Man buvo svarbu sekti paauglių filmų žanro taisykles. Meilę tarp vaikinų pavaizdavau labai klasikiniu būdu. Norėjau, kad tai taptų universalia meilės istorija.
– Devintasis dešimtmetis atkurtas labai realistiškai. Kartais atrodo, kad žiūrime filmą, sukurtą tuo laiku.
– Peizažas yra realistiškas, bet šis metas yra kiek idealizuotas, ypač kalbant apie drabužius. Su komanda buvome labai įkvėpti amerikietiškų filmų, kurių folklorą norėjau atkartoti. Kurdamas galvojau, koks buvau žiūrovas ir kokį filmą būčiau norėjęs pamatyti tuo metu.
– Kaip ieškojote aktorių Aleksio ir Deivido vaidmenims, kurie fiziškai atrodo labai skirtingi?
– Aktorių ieškoti pradėjau dar prieš užbaigdamas scenarijų. Jeigu nebūčiau jų radęs, nebūčiau režisavęs filmo.
Labai greitai sutikau Félixą Lefebvre. Iškart supratau, kad jis yra Aleksis. Jo apvalus veidas, vaikiška šypsena ir gyvybingumas buvo tai, ko ieškojau. Jo melancholiškas žvilgsnis primena aktorių Riverą Phoenixą ir puikiai atliepia tą laikotarpį.
Felixas yra protingas ir greitai reaguojantis aktorius. Tai buvo labai svarbu šiam vaidmeniui. Mes turime patikėti jo intelektu ir gebėjimu tapti rašytoju.
Tuomet turėjau surasti Deividą. Jųdviejų kontrastas buvo itin svarbus. Norėjau, kad Deividas fiziškai dominuotų, jaustų pusiausvyrą ir laisvai elgtųsi. Jis kažkiek primena laukinį gyvūną, o Aleksis yra ėriukas, kuris elgiasi nerangiai.
Benjaminas Voisinas atrankoje dalyvavo Aleksio vaidmeniui. Bet kai pamačiau jį vaidinant, nujaučiau, kad jis galėtų būti Deividas. Nors ieškojau fiziškai tvirtesnio aktoriaus, iš Aleksio perspektyvos jis būtent taip ir atrodo. Jau po pirmų bandymų tarp jųdviejų užsimezgė artimas ryšys, tarsi dviejų giminingų sielų.
François Ozono filmas „Vasara ’85“ kinuose nuo gegužės 14 d.
