Šventiniame minėjime Abiejų Tautų apdovanojimo laureatai rėžė kalbas

Šventinio renginio dalyvius sveikino Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elzbieta Witek ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kalbas sakė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris tuo metu lankėsi Lenkijos parlamente, ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda.

Renginyje taip pat pasveikinti 2021 m. Abiejų Tautų apdovanojimo laureatai: rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir vertėjas Eduardas Piurko (Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos asamblėjoje sprendimu) bei Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų centro vadovas Janas Malickis ir Seinuose įsikūrusio Menų, kultūrų, tautų paribio centro direktorius Krzysztofas Czyżewskis (Lenkijos Seimo ir Senato delegacijos asamblėjoje sprendimu).

Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjoje vadovas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas pabrėžė, kad Kristina Sabaliauskaitė per pastaruosius metus itin prisidėjo prie gerų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos stiprinimo bei dvišalio kultūrinio ir visuomeninio, mokslinio bei politinio bendradarbiavimo projektų įgyvendinimo.

„2015 m. lenkų kalba išleistas Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ I tomas buvo itin palankiai įvertintas lenkų literatūros kritikų, meno ir literatūros istorikų, lenkų istorikų ir skaitytojų bei pateko į vieno svarbiausių Rytų ir Vidurio Europos literatūros apdovanojimų „Angelus“ finalą. Puikiai sutikti buvo ir 2018 m. išleistas romano „Silva rerum“ II tomas bei 2021 m. pasirodęs romano III tomas.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė yra kviečiama į svarbiausius Lenkijoje literatūros ir meno festivalius, radiją ir televiziją, kuriuose pristato ne tik savo, bet ir kitų Lietuvos rašytojų bei menininkų kūrybą, pasakoja apie Lietuvos istoriją, kultūrą ir svarbiausias Lietuvos asmenybes, tuo prisidėdama prie Lietuvos kultūros ir meno sklaidos Lenkijoje“, – pristatydamas laureatę sakė P. Saudargas.

Sveikindamas 2021 m. laureatą, lenkų kalbos vertėją Eduardą Piurko Seimo Pirmininko pavaduotojas P. Saudargas atkreipė dėmesį, kad laureatas, nuo 1991 metų dirbdamas Seime lenkų kalbos vertėju, vertė visus Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos prezidentų konsultacinio komiteto bei Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos vyriausybių tarybos posėdžius. Pasak P. Saudargo, nuo 1991 m. jis verčia ne tik Lietuvos Respublikos Seimui, bet ir prezidentūrai, Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Užsienio reikalų ir kitoms ministerijoms bei įstaigoms, institucijoms bei Lietuvos nacionalinei televizijai.

„Svarbu pažymėti itin aukštą Eduardo Piurko vertimų kokybę – tiek verčiant sinchroniškai, tiek raštu. Jis yra pripažintas savo profesinės bendruomenės. Eduardas yra ilgametis Lietuvos vertėjų asociacijos valdybos narys.

„Būdamas aktyvus pilietis, nuo 1988 metų E. Piurko įsitraukė į Lietuvos tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos veiklą, vėliau daugelį metų dalyvavo Tautybių tarybos prie Tautybių departamento veikloje kaip Lietuvos lenkų kultūros fondo atstovas. Lemtingomis 1991 m. Sausio dienomis Eduardas budėjo prie parlamento ir išdalijo susirinkusiems kelis tūkstančius proginių atvirukų su Vyčio ir Baltojo aro simboliais bei užrašu dviem kalbomis „Už Jūsų ir mūsų laisvę!“

E. Piurko išvertė ne vieną Lietuvos ir Lenkijos kultūriniams ryšiams svarbų veikalą: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994“, „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a.“, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos konstitucinių teismų bendrų konferencijų medžiagą, taip pat ne vieną knygą, o 2008 m. pirmą kartą išvertė į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų raštus“, ? sakė Seimo delegacijos parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas.

Abiejų Tautų apdovanojimas skiriamas asmenims ar jų grupėms, kurių veikla ir darbai reikšmingai prisidėjo kuriant ir gilinant abiejų tautų bendradarbiavimą. Šis apdovanojimas anksčiau skirtas tokioms garsioms asmenybės, kaip Česlovui Milošui, Tomui Venclovai, Alfredui Bumblauskui ir kt. Pirmą kartą jis buvo skirtas 1999 m.

Gerbiamieji!

Giliu sovietmečiu, dar iki Solidarumo ir Sąjūdžio gimimo, nagrinėjant Adomo Mickevičiaus kūrybą, mokytoja rekomendavo perskaityti jo mažai tuo metu žinomą kūrinį „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų raštai“. Mane tada tas kūrinys tiesiog sukrėtė. Sukrėtė tuo, kad ten buvo parašyta TIESA. Todėl vėliau, po kelių dešimtmečių, labai apsidžiaugiau dėl Lietuvos ir Lenkijos Seimų iniciatyvos išleisti šį kūrinį trimis kalbomis – lenkų, lietuvių ir anglų kalba. Tuomet sakiau, kad tai mano gyvenimo darbas, kad nieko reikšmingiausio jau nepadarysiu. Juk tai buvo veikalas, kuriame Poetas išpranašavo Europos Sąjungos gimimą. Tik paklausykite: „Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta, Lietuva, susivienijo su Lenkija kaip vyras su žmona, dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę. Bet vėliau bus.

Nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santuoka ženklina būsimą visų krikščioniškųjų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės.“

Taip sutapo, kad ši knyga išdalinta mūsų Seimo nariams A. Mickevičiaus gimimo metinių išvakarėse, 2008 m gruodžio 23 d.

Dar po kelių metų 2010 m. balandžio 10 d. šiurpi žinia iš Smolensko – Lenkijos Prezidento lėktuvo katastrofa! Perskaičiau šiuolaikinio lenkų poeto Juliuszo Erazmo Boleko parašytą eilėraštį. Iškart sėdau ir išverčiau jį, prašau paklausyti:

Kodėl taip nutiko

kodėl taip nutiko

kodėl taip

kodėl taip

kodėl

kodėl

ko dėl

ko

kas per rožančius

kas per malda

kodėl taip nutiko

t o d ė l

dėl To

Katynės

prakeiksmo

rodyklė

apsisuko

tartum išmušė valanda

negalėjęs

gausti

A I D A S

s u d r a s k ė

tylą

dar viena kovotojų estafetė

žuvo kovos fronte

kančioje

už Atmintį

kančioje

už Tiesą

kančioje

už Ateitį

iškovojo

p e r g a l ę

aukščiausia kaina

yra kitaip

visiškai kitaip

aukų suvienyta

Lenkų Tauta

dvyliktą sustaugė

raudom sirenos

ir sustingo Lenkija

susimąstė

ir susivienijo Lenkija

savo amžinojoje

dramoje

mirtis pagimdo viltį

jau niekas

ir nieko

už mus

jau viską mes patys

suvienišėję

tiktai mes

ateičiai

svajonėms

Tada supratau, kad niekad nebūna svarbiausių darbų...

Rudenį į mane kreipėsi Lenkijos instituto direktorius su klausimu, ar neapsiimčiau išversti Solidarumo ir Sąjūdžio laikų lenkų miuziklo „Naktinis kelėdojimas“ dainų tekstus. Pagalvojau, o gal tai bus mano gyvenimo darbas? Dėl pandemijos projektas nebuvo realizuotas, bet pabaigai norėčiau Jums perskaityti labai jausmingą vienos dainos tekstą, kuris, mano manymu, niekad nenustoja būti aktualus:

 Psalmė apie drąsą

Pakilkit, nebijokite

Žvaigždė jau žiba danguje

Pakilkit, nebijokite,

Ugnis liepsnoja širdyse.

 

 Stokit ir sau į akis pažvelkit,

Išvydę tiesą, nuoširdžiai verkit,

Ir stokit ir pabandykit

Teisybę pasakyti.

 

 Pakilkit, išsitieskite,

Tegul sau aidi jūsų gaida,

Pakilkit, nebijokite,

Kai spindi žvaigždė danguje.

 

  Stokit ir sau į akis pažvelkit,

Išvydę tiesą, nuoširdžiai verkit,

Ir stokit, iš naujo bandykit

Teisybę pasakyti...

 

 Tesaugo Dievas Lietuvą ir Lenkiją!   

Jūsų ekscelencijos, gerbiami ponai ir ponios,   leiskite kreiptis į Jus buvusia Abiejų Tautų Respublikos abipusio bendravimo kalba.

Man, visą savo sąmoningą gyvenimą paskyrusiai Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldo tyrinėjimui ir sklaidai, šioji Abiejų Tautų premija yra labai reikšminga. Nuo pat mano sovietinės vaikystės būtent mūsų buvusios bendros valstybės paveldas man pirmiausiai intuityviai bylojo estetiniu grožiu: Vilniaus Baroku, Krokuvos Renesansu. Vėliau turėjau galimybę studijuoti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat ir Lenkijoje, ir suprasti, kaip smarkiai ši epocha Lietuvos pavergimo laikotarpiais buvo trinama iš lietuvių tautinės sąmonės. Taip kilo sumanymas pasidalinti savo žiniomis apie Abiejų Tautų Respublikos kultūrą literatūrine forma. Taip gimė „Silva rerum“ romanų ciklas, išgarsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, kur buvau skaitytojų priimta kaip sava, o kritikai ir žurnalistai mane titulavo „Abiejų Tautų rašytoja“ ir tai, neslėpsiu, man buvo didelis komplimentas, kadangi manau, jog menas ir literatūra privalo jungti žmones, tautas, kultūras. O mūsų – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiatautės kultūros buvo ir ryškiai regioninės, ir tuo pačiu bendros. Unija mums atnešė didelės galios Europoje, o kartu iš abiejų pusių išsaugojome savo identitetą ? nieko neuzurpuojant ir neprimetant, o tampant tarsi Europos Sąjungos idealų prototipu. Ta buvusi simbiozė yra man didžiausias Abiejų Tautų Respublikoje vyravusios laisvės dvasios liudijimas.

Šiandien švenčiame Gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną. Konstitucijos, kuri buvo antroji pasaulyje po amerikietiškosios, ir pirmoji Europoje. Tai buvo progresyvus ir kilnus dokumentas, liudijęs lenkų ir lietuvių meilę laisvės dvasiai ir demokratijai. Deja, šis progresyvus laisvės daigas krito į gana nederlingą, ilgų dešimtmečių nesutarimų erozijos suskaidytą mūsų tuometinės gana stagnavusios ir trumparegės visuomenės dirvą, nebepajėgusią susivienyti užsienio pavojų akivaizdoje ir įgyvendinti būtinų reformų bei realizuoti Gegužės 3-iosios Konstitucijos. Šiandien mūsų šalyse ir visuomenėse matome panašius pavojus: vietoje artimo meilės ir evangelizavimo – kartais matome neapykantos kalba ir inkvizicinėmis užmačiomis trykštantį religinį fanatizmą, regime taip pat populizmą ir trumparegystę, negebėjimą matyti platesnį geopolitinį paveikslą ir mūsų ateitį jame. Dar matome dideles, mums nuolat tarptautinę nešlovę užtraukiančias problemas žmogaus teisių srityje, visų pirma – užtikrinant žmogaus ir pilietines teises LGBT žmonėms bei moterų teisę į savo pačių kūną. Imdami pavyzdį iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos, švęsdami šią datą, visuomet turime prisiminti tai, ką Konstitucija davė: ji pripažino laisves ir teises tiems, kurie jų iki tol neturėjo, o būtent – įpilietino valstiečius ir miestiečius, pripažino juos lygiateisiais valstybės gyvenimo dalyviais ir žmogiškosios laisvės objektais.  Vienas iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos teiginių yra: „Lietuvis yra tas, kas myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą“. Meilė laisvei ir pagarba teisės viršenybei. Tegul ir šiandien mus įkvepia šie žodžiai. Mylėkime laisvę ir gerbkime žmogaus teises, kurių samprata užgimė būtent Gegužės 3-iosios Konstitucijos laikais, Apšvietos epochoje. Kaip giedame šiandieniniame Lietuvos himne: tegul meilė (o ne neapykanta kitam ir kitokiam) dega mūsų širdyse, ir šviesa (o ne tamsa, atsilikimas ir fanatizmas), ir tiesa (bet ne melas ir manipuliacijos) mus žingsnius telydi.

Dar sykį dėkoju Jums už šią garbingą Abiejų Tautų premiją.