„Teatras liko mano vidinė bažnyčia, o visa kita gyvenime pasikeitė“, – ištarė per socialinius tinklus surasta A.Buzaitė.
Vilniuje dabar ji būna retai. Artistė gyvena Karmėlavoje, dviese su vyru Rimantu didžiuliame nuosavame name. 330 kvadratinių metrų sodybą supa išpuoselėti želdynai.
„Visus augalus pasodinau savo rankomis, su vyru susivežėme akmenis alpinariumams. Darbo prie namų užtenka visą sezoną, dar prižiūrime mano mamos sodą“, – mielą širdžiai veiklą vardijo menininkė. Sodininkystė – senas jos pomėgis. Į nuosavą namą Karmėlavoje su vyru verslininku Alma įsikėlė prieš 20 metų, tad spėjo susikurti aplinką pagal savo skonį.
„Aš gyvenu ne tik čia – kartais išvažiuoju iš Lietuvos. Dabar galiu sau leisti daug ką. Mama man sakydavo, kad iki 50-ies turiu apsirūpinti viskuo, nes po to nepavyks, taigi dabar leidžiu tai, ką užsidirbau koncertuodama. Džiaugiuosi gyvenimu“, – kalbėjo dainininkė.
Muzikuoja su draugais ir vaikais
Dabar A.Buzaitė muzikuoja dažniausiai savo draugų rate. Kol nebuvo uždrausta bendrauti dėl pandemijos, ji rengdavo nedidelius koncertus namuose – kas atsinešdavo gitarą, kas smuiką, o pati skambindavo fortepijonu ir dainuodavo.
„Gaila, dabar padainuojame jau tik telefonu“, – pasiguodė artistė.
Nulipusi nuo scenos ji suartėjo su savo vyro draugais ir susirado naujų.
„Galiu gatvėje užkalbinti patinkantį žmogų, ir dažnai paaiškėja, kad mes – bendraminčiai. Teatre artimesnių draugų neturėjau, nors niekada su niekuo ir nesipykau, – mes šypsodavomės vieni kitiems per atstumą. Nebevažiuoju ir į spektaklius Vilniuje po paskutinio nusivylimo. Aš reikalauju labai daug ir iš savęs, ir iš kitų“, – atviravo moteris.
Savo patirtį ji yra bandžiusi perteikti bičiuliams ir vaikams: mokė groti ir dainuoti gydytojus, advokatus, o su Karmėlavos moksleiviais sukūrė muzikinį spektaklį pagal Engelberto Humperdincko operą „Jonukas ir Grytutė“, kurioje pati kadaise dainavo.
„Kai kurie vaikai per pusę metų išmoko net groti. Mes iki šiol bendraujame“, – džiaugėsi Alma.
Ji buvo sumaniusi įsilieti ir į vietos chorą, bet pandemija nukėlė šiuos planus ir privertė apsiriboti muzikos klausymu namuose. Almos vyras namo rūsyje yra įrengęs muzikos studiją, kuri džiugina ne tik sutuoktinius, bet ir jų kaimynus, pageidaujančius muzikinio fono geru oru.
„Mes leidžiame ne tik klasiką – žmonės nuo jos pavargtų. Rimantas yra didelis roko aistruolis. Mane taip pat „veža“ geras rokas, Vangelis. Už mūsų tvoros yra bažnyčia, jos klebonas – taip pat didelis melomanas“, – pasakojo A.Buzaitė.
Prisiminimai kelia ilgesį
Teatrą artistė paliko 2011-aisiais būdama 48-erių. „Mano vyrui tai buvo palaima, nes 20 metų gyvenome atskirai: jis – Kaune, aš – Vilniuje, iš pradžių pas žmones, vėliau – savo bute. Buvau visiškai atsidavusi darbui – teatras buvo mano bažnyčia.
Turėjau gyventi viena, kad galėčiau ramiai dirbti, susitelkti į vaidmenis. Rimantas su viskuo sutiko. Pažįstu jį nuo aštuntos klasės. Mes neturime vaikų, skyrėme savo gyvenimą saviugdai, o dabar bandome gyventi kartu“, – atvirai dėstė menininkė.
Daugiau kaip du dešimtmečius jos vyras visą savo energiją atidavė individualiai įmonei, o Alma – vaidmenims teatre ir koncertams.
„Ko tik aš nedainavau – nežinau, ar dar kas nors turėjo tokį didelį repertuarą. Buvau išėjusi gerą vokalo mokyklą – nuo vienuoliktos klasės važinėdavau į pamokas pas Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) docentę Eleną Dirsienę, po to baigiau jos solinio dainavimo klasę, savarankiškai važinėjau į stažuotes Austrijoje, kur pažinau kitokį gyvenimą.
Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą atėjau iš karto po studijų – ko gero, buvau paskutinė, priimta į šį teatrą konkurso būdu, vėliau solistai čia patekdavo įvairiai“, – dalijosi prisiminimais A.Buzaitė.
Artistės namų interjerą iki šiol puošia per pirmąsias gastroles Ispanijoje gerbėjo padovanota vėduoklė, iš įrėmintos nuotraukos nuo sienos žvelgia jos guvi Rozina iš operos „Sevilijos kirpėjas“ – tai vienas mėgstamiausių Almos vaidmenų.
„Komiško atspalvio amplua, energingi, leidžiantys pasiausti scenoje personažai man ypač patiko. Tada mano akys žibėdavo“, – ilgesingai kalbėjo A.Buzaitė.
Toks buvo ir paskutinis jos sukurtas personažas – valkirija Valtrautė Eimunto Nekrošiaus režisuotoje „Valkirijoje“. Kaip vienus įsimintiniausių savo darbų Alma prisimena ir Liučiją di Lamermur to paties pavadinimo operoje bei Doną Aną „Don Žuano“ premjeriniuose spektakliuose, kuriuos dirigavo maestro Jonas Aleksa.
„Mes labai gerai sutarėme su J.Aleksa – pasikalbėdavome susėdę, jis dovanodavo man plokštelių. Mylėjau ir dirigentus Rimą Geniušą, Vytautą Viržonį. Kai ši senoji teatralų karta išėjo, ją pakeitė kitokių prioritetų turintys žmonės. Teatre užvirė kova už būvį, daug gerų žmonių pagadino pinigai.
Neištverdavau ilgai Vilniuje – važiuodavau į Kauną. Niekada nelikdavau vakarėliuose po spektaklių, vengdavau apkalbų – padainavus man norėdavosi tik tylos. Aš – ramus, bet tvirtas žmogus: jei kas nors man nepatinka – neperlauši. Svarbiausia man buvo gerai atlikti savo darbą“, – pasakojo A.Buzaitė.
Atsisveikinti buvo sunku
Paskutinius kelerius darbo LNOBT metus solistė gaudavo vis mažiau progų pakilti į sceną: vaidmenis paruošdavo, bet atlikdavo juos kitos artistės. Nuo neigiamų emocijų Almą gelbėdavo neapmokamos atostogos. Niekam nieko nesakiusi, jų metu ji išvykdavo gastroliuoti svetur su kitų šalių orkestrais ir trupėmis.
„Sudėjus tas visas išvykas turbūt susidarytų šešeri metai. Dainavau Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Su Bulgarijos nacionaliniu teatru važinėjome po Europą, gastroliavau su Baltarusijos nacionaliniu orkestru ir kitais kolektyvais“, – vardijo dainininkė.
Tiesa, ne kartą jai skirti užsienio prodiuserių pasiūlymai yra nukeliavę ir kitais adresais. LNOBT jos balso nereikėjo – Alma teigė sulaukusi tokių užuominų ne iš vieno asmens, todėl nutarė išeiti iš teatro.
„Skaudžiausia man buvo tai, kad išeiti turėjau, kai, atrodė, pradedu suprasti, kaip reikia dainuoti. O gal kaip tik gerai, kad tokiu metu? Buvau mačiusi, kas nutinka kolegoms, užsibuvusiems teatre“, – svarstė solistė.
Simboliška, kad atminimui dovanų iš teatro ji gavo tvirtus ilgaaulius odinius batus, pasiūtus Balio Dvariono operai „Dalia“, ir vieno mėgstamiausių savo personažų Liučijos di Lamermur papuošalus. Su tais žaliais batais Alma tebevaikšto kiekvieną sezoną iki šiol.
Atrado save tapyboje
„Susergi teatru, o po to turi nuo jo pasveikti. Atsisveikinusi su scena kelerius metus negalėjau dainuoti – fiziškai buvo užsiblokavęs aparatas.
Bet vieną dieną atsikėlusi pajutau: „Galiu viską!“ Gyvenimas man vėl ėmė šypsotis, išgaravo baimė ir įtampa, pradėjau su visais bendrauti, atradau save tapyboje“, – pasakojo menininkė.
Ji paėmė teptuką maždaug prieš penkerius metus, kai pusseserė padovanojo dažų.
Tačiau Almai tai nebuvo atsitiktinis pomėgis. Kadaise ji net svarstė – stoti į muziką ar į dailę, nes tarp jos giminaičių buvo dailininkų.
„Kaip man būdinga, pasirinkau sunkesnį kelią, nes maniau, kad piešti galėsiu bet kada, o muzikos reikia mokytis“, – prisiminė A.Buzaitė.
Ji kuria paveikslus įvairiomis technikomis, kurias perprato savarankiškai: „Dailėje noriu remtis tik savo nuojauta ir praktika. Mokiausi tapydama peizažus. Darbų temas dažniausiai sugalvoju vaikščiodama – kiekvieną rytą bet kokiu oru nueinu 6–7 kilometrus.“
Jos namų sienos nukabinėtos pačios tapytais peizažais, natiurmortais, portretais. Alma yra sukūrusi ir paveikslų operos temomis, o neseniai ėmėsi biblinių motyvų.
„Kuo toliau, tuo darosi įdomiau. Surengiau jau ne vieną parodą, gavau užsakymų“, – džiaugėsi tautodailininke tapusi solistė.
Protėviai – aristokratai
A.Buzaitė nenorėtų nieko keisti savo gyvenime. „Gavau gerų pamokų, gyvenau muzika, dabar gyvenu daile, žinau savo šaknis – ko daugiau reikia?
Seneliai vaikystėje man sakė, kad esu kažkokio ypatingo kraujo, bet tada nesupratau, ką tai reiškia.
Tik gerokai vėliau sužinojau, kad mano prosenelis Sadowskis buvo garsi mokslo pasaulio figūra, o beveik visi mano giminaičiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo – kas į Australiją, kas į Ameriką, Islandiją.
Prieš Antrąjį pasaulinį būtų emigravusi ir mano mama, bet ji liko Lietuvoje mirus mano senelei. Dabar esu čia vos ne paskutinė savo giminės atstovė. Giminaičiai užsienyje beveik išmirė, ryšiai su jais nutrūko.
Tačiau maždaug prieš dešimtmetį teta iš Australijos atsiuntė man informacijos apie mūsų giminės iš mamos pusės genealogiją ir jos herbą. Pasirodo, tarp mano protėvių buvo grafų, bajorų, baronų.
Gal dėl to mano charakteris savotiškas? Mūsų šeimoje buvo nuostata, kad turi savo darbu įrodyti, koks esi žmogus. Tėvai man visada tai primindavo“, – tvirtino A.Buzaitė.
Dainavo įdomiuose veikaluose
Alma Buzaitė gimė 1963 m. Kaune. 1989 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA), doc. E.Dirsienės solinio dainavimo klasę, 1989–2011 m. buvo LNOBT solistė.
Menininkės repertuare – per 30 pagrindinių operų vaidmenų ir dešimtys solinių partijų simfoniniuose vokaliniuose kūriniuose. Ji dalyvavo daugelyje Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro premjerų.
Tarp svarbiausių solistės vaidmenų – Liučija („Liucia di Lamermoor“) ir Rita („Rita) G.Donizetti operose, Siuzana („Figaro vedybos“), Ana („Don Žuanas“) ir Blondė („Pagrobimas iš seralio“) W.A.Mozarto operose, Margarita (Ch.Gounod „Faustas“), Salomėja (R.Strausso „Salomėja“), Mikaela (G.Bizet „Karmen“), Grafienė („Vienos kraujas“) ir Adelė („Šikšnosparnis“) J.Strausso operetėse, Antonija (J.Offenbacho „Hoffmanno istorijos“), Valtrautė (R.Wagnerio „Valkirija“), Ramunė (J.Karnavičiaus „Gražina“), Eglė (V.Klovos „Pilėnai“) ir kiti.
A.Buzaitė dalyvavo atliekant C.Orffo kantatas „Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, L.Webberio „Requiem“, W.A.Mozarto „Requiem“ ir mišias C-dur, J.S.Bacho „Pasiją pagal Joną“, J.Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, S.Mahlerio 2-ąją ir 8-ąją simfonijas, L.Boccherini „Stabat Mater“, L.Beethoveno „Egmontą“ ir 9-ąją simfoniją, S.Rachmaninovo chorinę simfoniją„Varpai“, C.Francko oratoriją „Palaiminimai“, A.Honeggerio oratoriją „Žana d'Ark ant laužo“, F.Poulenco „Stabat Mater“.
Kūrybos keliai artistę suvedė su žymiais to meto dirigentais D.R.Daviesu, J.Frantzu, G.Provatorovu, J.Kaspszyku, O.Geczy, J.Aleksa, S.Sondeckiu, G.Rinkevičiumi.
Ji dainavo Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Suomijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Maskvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje.
