Dėl pandemijos G.Šlekytė prarado daug ilgai lauktų kūrybinių projektų – debiutus Kopenhagos, Berlyno „Komische Oper“, Frankfurto, Štutgarto operos teatruose, Tirolio festivalyje Erle Austrijoje, premjerą Ciuricho operoje, nemažai simfoninių koncertų.
Tačiau įspūdingas ir menininkės pandeminių darbų sąrašas. Šį sezoną ji debiutavo su Nyderlandų simfoniniu orkestru garsiojoje Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje, dirigavo virtualų koncertą iš Vienos „Konzerthaus“ salės Vienos simfoniniam orkestrui, debiutavo su Zalcburgo „Mozarteum“ orkestru, Barselonos simfoniniu bei Lietuvos kameriniu orkestrais, dirigavo „Camerata Salzburg“ kolektyvui Mozarto savaitėje Zalcburge.
Taip pat dirigentė įrašė su Nacionalinės filharmonijos orkestrais didelio tarptautinio atgarsio sulaukusį Žibuoklės Martinaitytės autorinį albumą.
Nuo šio sezono G.Šlekytė yra pagrindinė kviestinė Brucknerio orkestro dirigentė Austrijos mieste Lince.
Šiomis dienomis menininkė intensyviai repetuoja Jules’io Massenet operą „Verteris“ Flandrijos operos ir baleto teatre Belgijoje.
Spektaklis bus transliuojamas šio teatro tinklalapyje operaballet.be gegužės 8 d. 21 val. Lietuvos laiku.
– Ar jau regite šviesą tunelio gale? – paklausiau G.Šlekytės.
– Daug teatrų dar nėra tikri, kada galės atsidaryti. „Verterio“ premjera Gente taip pat bus be publikos, virtuali. Operą diriguosiu su respiratoriumi, o atlikėjai sėdės plačiai išsklaidyti.
Pandemija verčia taikstytis su įvairiais kompromisais.
Dėl reikalaujamo saugaus atstumo muzikantams nelengva girdėti vieniems kitus ir išgauti kompaktišką garsą.
Viskas yra sunkiau, bet kažkaip iriamės. Iš pradžių aš pati buvau nusiteikusi skeptiškai virtualių koncertų ir transliacijų atžvilgiu, bet, pasiilgusi muzikos ir operos, pradėjau žiūrėti nemažai koncertų ir spektaklių.
Labai tikiuosi, kad kitas mano teatrinis projektas – Franciso Poulencko opera „Karmeličių dialogai“ – Frankfurto operoje birželio pabaigoje įvyks gyvai ir su publika, nors jau numatyti kai kurie apribojimai: orkestras ir solistų ansamblis bus sumažintos sudėties.
– Kaip pavyko tapti Brucknerio orkestro pagrindine kviestine dirigente po vienintelio jūsų bendro koncerto?
– Tas koncertas pavyko – tarp mūsų užsimezgė kontaktas, orkestrui mano darbas patiko, tad muzikantai balsavo už mane.
Smagu, kad tada, lygiai prieš metus, Brucknerio salėje Lince dirigavau ir Ramintos Šerkšnytės „De profundis“, šis kūrinys publikai labai patiko.
Dar prieš koncertą vykusiame įžanginiame renginyje aš pajutau nuoširdų klausytojų susidomėjimą lietuvių muzika, sulaukiau daug klausimų apie ją.
– Kuo ypatingos kviestinio dirigento pareigos?
– Jos garantuoja tam tikrą veiklos tęstinumą. Jei būčiau paprasta kviestinė dirigentė, diriguočiau konkrečiam orkestrui galbūt vieną koncertą per metus, o kaip pagrindinė turėsiu trejus metus po kelis projektus.
Taigi galėsiu šiek tiek paveikti orkestro veiklos kryptį, formuoti repertuarą. Tokių pareigų iki šiol nesu turėjusi.
– Jūs tebegyvenate Klagenfurte, nors prieš kelerius metus atsisveikinote su savo pirmąja darboviete Klagenfurto miesto teatre. Ar nesudėtinga keliauti darbo reikalais iš Austrijos pakraščio?
– Pasibaigus sutarčiai teatre bandžiau gyventi Vienoje, bet ten būdavau labai epizodiškai, todėl nusprendžiau likti Klagenfurte.
Šiuo metu nenoriu gyventi didmiestyje – man svarbiau būti arčiau gamtos, pasidžiaugti savo didžiule namų terasa. Kokiame didmiestyje galėčiau sau leisti turėti 80 kvadratinių metrų terasą?
Kai prasidėjo pandemija ir nutrūko darbai, ėmėme su draugu terasoje auginti ekologiškas daržoves. Tai padėjo man užsimiršti praradus ilgai lauktus projektus – buvo savotiška terapija ir meditacija.
Nesitikėjau, kad pandemija truks taip ilgai ir užauginsiu tokį didelį derlių. Tikrai nemažai pavalgėme iš savo balkono.
Viską auginome be chemikalų, tad viskas tik į sveikatą.
Tai lyg ir laikina veikla, bet šiemet vėl pasodinau terasoje daržovių. Žiūrėsiu, kiek augalų pavyks išsaugoti per keliones. Bandysiu juos laistyti nuotoliniu būdu.
– Kur semiatės daržininkystės žinių?
– Vadovaujuosi specialistų patarimais: pirmiausia susirašau, ką noriu auginti, tada suplanuoju kur. Susidarė gana ilgas mėgstamų daržovių sąrašas.
Nėra jokios tragedijos, jei kas ir neužauga. Daržas – mano džiaugsmas, ne pragyvenimo šaltinis.
Mėgstu ir valgį gaminti – darau tai ne tiktai namuose Klagenfurte, bet visur, kur turiu virtuvę.
Pavyzdžiui, ir dabar, gyvendama nuomojamame bute Gente.
– Jūs užsiimate ir joga. Kas įkvepia sveikai gyventi?
– Visus mus veikia aplinka ir draugai. Joga, sveika mityba, dėmesys emocinei sveikatai, tvarumui, tolerancija – visa tai siejasi tarpusavyje.
Man spaudžia širdį, kai dėl verslo interesų niokojama ar dėl klimato kaitos nukenčia mūsų gyvenamoji erdvė.
Daug negerovių kyla dėl vartotojiškų visuomenės įpročių. Dėl to stengiuosi pati kuo mažiau skraidyti lėktuvais, kuo dažniau atsisakyti mėsos ir gyvulinės kilmės produktų, nebūtinų pirkinių.
Man atrodo, kad norint teigiamų pokyčių veiksmingiau yra įkvėpti kitus savo asmeniniu pavyzdžiu negu eskaluoti problemas.
Mums tikrai nereikia iš Meksikos importuotų smidrų, bet aš neraginu jų nepirkti – verčiau skatinu vartoti regionines ir sezonines daržoves.
Manau, geriau yra įkvėpti žmones vartoti mažiau mėsos, užuot piktinusis nehumaniškomis gyvulių laikymo sąlygomis.
Nors socialiniuose tinkluose prisistatau kaip lietuvių dirigentė, dalijuosi ten ne tik savo muzikine patirtimi.
Man gera įkvėpti kitus savo veikla ir gyvensena. Dalijuosi savo pasaulio suvokimu ir sulaukiu daug atgarsių.
Mano aplinkoje nemažai žmonių siekia vadovautis sveikesnio gyvenimo principais, norėtų gyventi tvariau ir teisingiau.
Bet muzikantų kasdienybė sudėtinga: daug kelionių, repeticijų, periodiškai reikia didžiulės jėgų koncentracijos koncertams ar spektakliams, tad kitiems dalykams neužtenka vidinių išteklių. Kita vertus, niekas nėra pasiekęs tobulumo – visi mes esame jo paieškų kelyje.
Dvi dirigentės – lyg seserys
G.Šlekytės kūrybos kelias nepaprastai panašus į Vakaruose išgarsėjusios jos kolegės M.Gražinytės. Šios dirigentės patarta Giedrė rinkosi užsienyje studijų pedagogus.
G.Šlekytė, kaip ir M.Gražinytė, baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą studijavo dirigavimą Graco universitete, Leipcigo muzikos ir teatro bei Ciuricho menų akademijose.
Kaip ir vyresnioji kolegė, G.Šlekytė yra laimėjusi antrąją vietą Vokietijos aukštųjų mokyklų dirigavimo konkurse, tapo Zalcburgo festivalio dirigentų konkurso prizininke, Tarptautinių operos apdovanojimų Londone nominante.
Abi dirigentės priklauso tai pačiai Vienos agentūrai „Dr. Raab & Dr. Böhm“. Dirigavimo aistra jos užsikrėtė taip pat ten pat – M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Mirgos tėvo chorvedžio R.Gražinio pamokose.
Įdomu, kad G.Šlekytė vos neišėjo iš menų mokyklos po 8-os klasės. Ji net buvo įstojusi į licėjų, nes muzikės ateitis merginai atrodė per daug miglota – ji neslėpė praliejusi dėl to daug ašarų. Tačiau Giedrės abejones padėjo išsklaidyti sėkminga M.Gražinytės karjera.
Iš karto po studijų Giedrė tapo Klagenfurto miesto teatro pagrindine dirigente ir kartu ėmėsi teatro meno vadovo pareigų. Tai nesutrukdė jai per porą sezonų padiriguoti dešimčių koncertų Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje, Austrijoje ir Lietuvoje. Dirigentė kartą pajuokavo gyvenanti traukiniuose.
