„Pasikartojantis sovietmečio siejimo su tradicine kultūra naratyvas iš tiesų yra nerimą keliantis signalas. Turime stengtis išsaugoti ir apginti viską, kas padeda mums save suvokti kaip lietuvius ir politinę tautą.
Tačiau jeigu iš esmės neutrali tradicinė kultūra kam nors yra kliuvinys, tai gali turėti ir rimtesnę priežastį bei padarinius. Informacinio karo, melagienų laikais kartais galima įžvelgti ir tokias užmačias.
Galbūt yra tikslų sumenkinti mūsų paveldą ir tradicinį muzikavimą nužeminti iki padrikos, mažai matomos saviveiklos lygio, bet tai būtų galima prilyginti antivalstybinei veiklai“, – teigia Lietuvos muzikologė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Tamošaitytė.
Kodėl profesionalų atliekamas tautinis menas yra aktualus bei ką iš tiesų reiškė jo gyvavimas okupacijos metais, atsako muzikologė, kuriai įteiktas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Padėkos raštas už kūrybinę ir mokslinę veiklą, nuopelnus muzikos menui.
„Pašalinus tradicinę muziką iš mokyklų programų, nutraukus liaudies muzikos ir meno renginių finansavimą ir faktiškai palikus svarbiausią nacionalinės savimonės formavimo sritį ubago egzistencijai, tuo pat metu viešojoje erdvėje sėjant abejones jos reikalingumu, vykdant akibrokštui prilygstančią negatyvią „kritiką“ tarnaujame ne kam kitam, o iš okupacinio mentaliteto neišsivadavusiai nebrandžiai pilietinei pozicijai ar net mūsų tautos priešui, kad ir kokį kailį šis vilkėtų“, – interviu metu kalbėjo dr. D.Tamošaitytė.
– Vienoje LMTA mokslinėje konferencijoje esate pasakiusi: „Praėjusio amžiaus pabaigoje, dešimtajame dešimtmetyje, stebėjau keistą reiškinį, tarsi viskas iki tų metų būtų nukirsta, ir kultūra, taip pat liaudies kultūra, pradėta rašyti iš naujo, tuščiame lape. Aišku, visai tuščias lapas nebuvo, bet būtent 1940–1990 metų laikotarpis, kaip sakyta, laikytas dirbtinai konfliktišku.“ Kodėl labiausiai kliūva tokiems kolektyvams kaip ansamblis „Lietuva“, o ne kitoms įstaigoms, kurios buvo įsteigtos panašiu metu ir lygiai taip pat mini savo jubiliejus?
– Kliūva todėl, kad yra labai daug išskaičiavimo. Juk tradicinei kultūrai reikia daug lėšų, valstybinės globos, visokeriopo palaikymo nuo mažiausių iki didžiausių kolektyvų, mokyklų ir universitetų, užklasinės veiklos būrelių ir kt.
Panašių tendencijų patraukti antklodę į savo pusę buvo visą laiką, tačiau atsivėrus sienoms pagundų pasipylė kaip iš gausybės rago.
Vis dėlto reiktų suvokti, kad tradicinė kultūra, ir valstybinis „Lietuvos“ ansamblis kaip jos vienas reprezentantų, nėra konkurentas kitoms kultūros sritims ir negali turėti konkurentų iš principo.
Tai yra nacionalinės savimonės pamatas ir garantas, ir jį būtina iškelti bei įtvirtinti aukščiau eksperimentų, istorinių perrašinėjimų, subjektyvių ideologinių interpretacijų lygio.
– Ar galima teigti, kad „Lietuva“ susijusi su tarpukariu prasidėjusiomis Dainų šventėmis, ir tarybų valdžia šias koncepcijas specialiai „pasiskolino“, naudojo visuomenės manipuliacijai?
– Būtent šį manipuliavimą manipuliavimu galima ir reikia visiems laikams užmiršti. Jis buvo taikomas visoms be išimties kultūros sritims. Bet muzika, ypač liaudies muzika, buvo mažiausiai politizuota, skirtingai nuo literatūros ar istorijos.
Programoje užrašius kokį nors partijos suvažiavimo šūkį ar atlikus kitos tautos šokį arba dainą, pati tradicinės muzikos koloso visuma nenukentėjo. Iš privalomų sovietinių inkliuzų patys žmonės patylom šaipėsi.
Jokio sovietinio liaudies meno, kaip kokio Minotauro, iš esmės nepavyko sukurti, nes tokia operacija yra neįmanoma, nesunaikinus autentiško „donoro“ – tautos savasties kūno. Jeigu kas čia ir spekuliuoja, tai nuolat politizuodamas neutralų liaudies meną, kas yra absoliutus nonsensas.
– Kokiais istoriniais faktais dažniausiai spekuliuojama? Kurie iš jų neatitinka tikrovės ar minimi itin vienašališkai, nutylint „nepatogius“ argumentus?
– Spekuliuojama tuo, kad ansamblis buvo įkurtas esą sovietų kaip ideologinis įrankis. Aš į tokius faktus, už kurių gali slypėti gudriai maskuojami tikslai, o jie tikrai buvo, žvelgčiau labai realistiškai.
Iš tikrųjų kraupoka žiūrėti, kaip tautiniais rūbais vilkintis jaunimas neša savo budelių Markso, Lenino ar Stalino portretus priverstiniuose paraduose, mitinguose. Neša drebančiomis rankomis, nes tuo metu jų mamytė, tėvelis, sesuo ar brolis gulėjo kur nors išniekinti miestelių aikštėse ar dardėjo traukiniais į Sibirą.
Bet į tuos mitingus buvo varomi visi, ir visi ėjo – visų sričių profesūra, menas, mokslas, ne tik darbininkai ar valstiečiai, nes neisi, tai iškart ne tik tu, bet ir visa tavo šeima atsidurs lageriuose. Arba miškuose. Kito varianto nebuvo.
Totalitarizmo sąlygomis, kada už nekaltą anekdotą ar net nepatikusį žvilgsnį žmogus galėjo būti represuotas, teko išnaudoti visas galimybes išgyventi.
Kas buvo ta dalis, kuri nėjo nei į partizanus, nei į stribus? Kodėl iš muzikantų – o kalbame apie muziką – reikalaujama atgaline data būti kone priesaiką davusiais generolais? Kaltas eilinis žmogus, kuris darė tai, ką mokėjo – muzikavo? Dieną grojo kokiose nors vestuvėse ar laidotuvėse, kad išlaikytų badaujančią šeimą, o naktį slėpėsi karste kultūros namuose per partizanų ir stribų susišaudymą?
Juk visą laiką už plastmasinių šypsenų ir raudonų iškabų fasado šalies „užnugaryje“ vyko nesibaigiantys susišaudymai, partizanų kovos...
Reikia gerai pamąstyti, prieš ką nors kaltinant. Etninis lietuvis, o ypač koks nors sėlis, yra taikus, ramus, sunkiai išjudinamas žmogus, jis fiziškai nepratęs, negali eiti ko nors žudyti, kai kuriais atvejais net ir apsiginti. Tokia mūsų kultūra ir pasaulėžiūra buvo, ir tokia liko.
Apie piliečių kovinės parengties, karingo mentaliteto trūkumą kalbėjo ir partizanų vadai. O tarpukario profesionalios karybos pasiekimų ir karinių pajėgumų, kad ir kokių didelių, nepakako, nes jie buvo sunaikinti.
Praėjus stalinizmo baisumams, jau galima buvo ramiau dirbti. Be abejo, ypač brežnevinio „zastojaus“ laikotarpiu, o tai buvo ištisi 25 metai, pastangos ugdyti tarybinį liaudies muzikantą ir naikinti dvasią nesiliovė, ir tikrai prieš Sąjūdį ta dvasia, gal net viltis buvo nusėdusi.
Tačiau juk atgimėme ir tai, kas netikra, išplovėme. Tad kam grįžti prie įkyrėjusių melagingų štampų? Atkreipsiu dėmesį ir į kitą labai svarbų faktą, būtent, kad „Lietuvos“ ansamblį kartu su filharmonija 1943 metais atėję naciai uždarė.
Jonas Švedas pasakoja, koks tai buvo nuostolis, kaip viską reikėjo atkurti iš naujo. Tai pakankamai svarus įrodymas, jog kultūra, ypač tautinė, kiekvienam okupantui yra rakštis.
– Ar tiesa, jog diskutuodami apie „stilizuotą“ tautinį žanrą, jo ištakas turėtume minėti dar gerokai iki sovietmečio? Į šį klausimą galime įtraukti ir ansamblio „Lietuva“ sukūrimo viziją, kuri radosi anksčiau nei oficiali įsteigimo data.
– Be abejo. Šio žanro nesukūrė vienas žmogus lyg koks dievulis iš nieko. Yra nemaža monografijų, kurias reikia perskaityti prieš pradedant ideologiškai angažuotas diskusijas, kitaip panašūs teiginiai tėra iš piršto laužti prasimanymai. Yra ištakos, pirmtakai, ir yra faktinis žanro sukūrimas, bet sieti jį tik su politine santvarka yra labai drąsu.
Kita vertus, panašūs ansambliai natūraliai steigėsi ir kitose šalyse. Kultūros reiškinius svarbu matyti platesniame istoriniame kontekste.
Apie indų, kinų, turkų, azerbaidžaniečių ir kitų tautų pagarbą liaudies (tradiciniam) menui, kuri nūdien tik auga, jai skiriamas atskiras valstybinis finansavimas, statomi rūmai, o meistrai tobulina instrumentus, rašiau daug.
O pažiūrėkime, kaip mūsų publika, menkinanti savus pasiekimus, suguža į kokio nors gruzinų ar japonų panašaus žanro ansamblio koncertą – bilietų negausi, ir ploja atsistoję...
Taigi tai, kas slypi po žodžiu „stilizacija“, iš tikrųjų yra liaudies muzikos pakėlimas į profesionalų lygmenį, ištobulinus instrumentarijų, samdant choreografijos specialistus, dailininkus ir visa kita.
„Lietuvos“ įkūrėjas J.Švedas (žymus Lietuvos kompozitorius, dirigentas, pedagogas ir kultūros veikėjas.– Red.) buvo genijus, kuris numatė, kad unikali lietuvių kultūra bus stiprus konkurentas, ir neklydo. Tik liaudininkams pradėjus skinti laurus tarptautiniuose konkursuose, gauti giriamąsias recenzijas užsienio spaudoje, pavyko apginti iki tol ujamus „piemenis“.
Kažkaip nesinori tikėti, kad net dabar yra daug tokių, kurie nemato didelių pastangų išlaikyti mūsų geriausius laimėjimus, jais pasidžiaugti, parodyti savam ir svetimam, auginti jaunąją kartą, kuri turėtų kuo didžiuotis.
Kalbėti apie tradicijų tęstinumo nebuvimą yra būdinga, bet tai neatitinka tikrovės. Okupacijos metais nutrūkus tradicijai vienur, ji buvo puoselėjama kitur. Nepaisant milžiniškų nuostolių, niekas nenutrūko.
– Ar, jūsų nuomone, liaudies žanro plėtojimas bei visas šis muzikinis judėjimas (net ir su griežta sovietų valdžios kontrole) prisidėjo prie permainų valstybėje, lietuviškumo puoselėjimo? Jeigu taip, kokiais būdais?
– Jis ne prisidėjo, o buvo ištisa tektoninė plokštuma, ant kurios, Lietuvą atskyrus nuo laisvojo Vakarų pasaulio, išliko didžioji sveikos tautos tradicinės savimonės dalis kartu su Dainų šventėmis. Egzistavo folkloriniai judėjimai, buvo skatinami saviveikliniai reiškiniai, bet lietuviai buvo nepraradę švietimo misijos suvokimo, aukščiausio jos taško, jos prasmės.
Nepamirškime, kad šis iš esmės stebuklas įvyko II pasaulinio karo metais, kada žmonės buvo išvargę, išblaškyti, badaujantys, gyveno nuolatinėje baimėje, šalis puolama iš visų pusių, ir staiga – toks spindulys, toks menas, pagarba nuvargusiai užguito lietuvio sielai! Kiekvienas veržėsi į šitą oazę.
Daugelis nežino, jog J.Švedas sunkmečiu išgelbėjo daugybę žymių kultūros ir mokslo žmonių, priimdamas juos į ansamblį ir suteikdamas jiems duonos kąsnį. Mūsų tradicinį meną išvydo pasaulis. Tai buvo jėga, kurios nuslopinti niekas negalėjo. Tai buvo prestižas, ir jis liudijo tautos gyvybingumą, norą išlikti savimi.
– A.Vyžinto knygoje „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ liaudies žanro „stilizavimas“ ir profesionalaus atlikimo ištakos siejamos su J.Švedu. Kodėl iki šių dienų tai vertinama skeptiškai?
– Manau, kad įkyrus paties žodžio „stilizavimas“ kartojimas yra nelyginant bandymas įsprausti J.Švedo viziją į siaurus rėmus. Juk stilizavimas tereiškia išorinį kokio nors stiliaus pamėgdžiojimą, imitavimą.
Tai tikrai įžeidu, žinant, kad J.Švedas surinko autentiškus instrumentus, rūbus, iki tol dulkėjusius muziejuose arba šiaip pasklidusius buityje, juos atgaivino, nupūtė dulkes, pakėlė į scenos lygmenį ir parodė ryškioje šviesoje, o ne balanų spingsulių prieblandoje.
Žmonės, kurie pirmieji suėjo į jo ansamblį, buvo patys tikriausi „lietuviai nuo žagrės“, iš laukų ir trobų, iš sodžių, su jais atkeliavo galinga tikro lietuviško „kvapo“ banga, nemeluotas dvasios virpėjimas, galingas liaudies humoro ir išradingumo, muzikalumo užtaisas.
Net ir miestelių, miestų gyventojai tuomet dar buvo neatitrūkę nuo liaudies. Koks nors mažametis gali nieko nesuprasdamas ką nors „imituoti“, bet ne profesorius, poliglotas, intelektualas.
J.Švedas buvo išskirtinė asmenybė ir išsilavinimo, ir talento, ir atsakomybės, ir vizijos prasme. Jis svajojo sukurti „liaudies operą“. Todėl jo sukurto valstybinio dainų ir šokių ansamblio koncertai žmonėms palikdavo neišdildomą įspūdį.
– Pabaigai. Kas yra tautinis (liaudies) žanras bendrąja prasme? Dažnai skiriama takoskyra tarp folkloro, autentikos bei stilizacijos, harmonizavimo. Kokie iš esmės skirtumai?
– Svarbiausi akcentai yra turinys, paskirtis. Turinys – tai lietuvių liaudies muzikinių tradicijų perteikimas tam tikra forma; „Lietuvos“ ansamblio atžvilgiu tai yra sinkretinė (susiliejusi, neatskiriama. – Red.) forma, dainos, šokio, kostiumo ir siužeto vienovė. Paskirtis – supažindinti žiūrovą ir klausytoją su lietuvių tautinei kultūrai būdingais per daugelį amžių išsikristalizavusiais reiškiniais. Jei tai instrumentinė muzika – su liaudies instrumentais, jų tradiciniu panaudojimu ir panašiai.
Kadangi liaudies kūryba neišsemiama ir itin įvairi, šis procesas yra nuolatinis ir visada gyvybingas. Jeigu prisimintume mūsų nacionalinės muzikos pradininkų pamokas ir priesakus, tai trumpai būtų galima išreikšti viena mintimi: liaudies muzika ir menas yra visų kitų menų pagrindas ir ištakos.
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad kompozitorius, harmonizuodamas ar kurdamas liaudies melodijos išdailą, prideda savo ranką ir fantaziją. Nuo jo pajautos, santykio su kūrybos objektu priklauso ir rezultatas, ir poveikis klausytojui.
Šiuo metu, kai labai išsitrynę žanrų skirtumai, jie dažnai sąmoningai miksuojami, autentiškumo klausimas yra labai nevienareikšmis. Tai labai subjektyvu.
Minėtoji takoskyra yra dirbtinė, nes griežtai kalbant folkloras natūralia forma, natūralioje aplinkoje beveik nebesutinkamas, o vadinamąjį stilizavimą galima ir reikia laikyti jo natūralia tąsa, vienu iš būdų įprasminti tradicinę kultūrą, išsaugoti ją ateities kartoms.
Pirmas palinkėjimas būtų atsisakyti to nelemto burtažodžio ir liautis „stilizuotis“. Semkimės iš turtingo mūsų liaudies aruodo, iš pirminių šaltinių, iš pavyzdžių, net įrašų, juk viskas taip gyva. Nes jeigu to viso neliks, ypač jei neliks vilties ir amžinos vizijos, užges tautos širdis, o paskui jau mėgdžiot galima bet ką. Galiausiai juk matome, kur link veda mėgdžiojimas ko tik nori, tik ne to, kas lietuviška. Į valstybės sunykimą.
Bet „Lietuva“ neišsilaikys, jei bus kaip vieniša lytis pavasario potvynio vandenyse. Ji, kaip ir buvo sumanyta, turi būti aukščiausia karūna, iškelta visos šalies liaudies muzikos ansamblių judėjimo, bendros kūrybos.
Mūsų tradicinės kultūros puoselėtojai važinėjo po šalį ir ieškojo gabių vaikų, rūpinosi jų pragyvenimu, mokslais. Šis tinklas yra ardomas. Linkiu jį atkurti.
