Pabudęs iš neramaus miego pasijutau paverstas baisingu vabalu. Gulėjau lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, pamačiau savo išgaubtą rudą suragėjusių lankų padalintą pilvą, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė palyginti su visu kūnu pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai mirgėjo man prieš akis.
Supratau, kad sapnas išsipildė ir aš iš tikrųjų pavirtau valdžia. Bent jau išoriškai. Juk valdžia – baisi chimera, nepajudinama, neapibūdinama logika ir žodžiais. Gali ant jos burnoti, gali ją kritikuoti, gali prieš ją protestuoti, gali iš jos reikalauti permainų, o ji kaip tas vabalas vis tiek bejėgiškai guli lovy ant nugaros, entuziastingai šnopuoja, pasiutusiai sparčiai judina ataugas ir genitalijas, imituodama rūpinimąsi visuomene ir visapusiškas permainas.
Supratau, kad jei nenoriu išprotėti, turiu kuo greičiau prie pasikeitusios išorės pritaikyti savo protą, mintis, dvasią (ar valdžia turi dvasią?), imtis reikšmingų sprendimų, draudimų, natūraliosios ir nenatūraliosios atrankos, kad ir toliau atrodyčiau toks reikalingas ir reikšmingas, kad visi nesiliautų man nešti maisto ir pinigų.
Jeigu man, kaip valdžiai, tektų skelbti visuotinį karantiną, uždaryčiau viską, bet pamirščiau muziejus, galerijas, teatrus, filharmonijas, knygynus, bibliotekas, žodžiu, tai, kas pagal seną apibrėžimą buvo vadinama kultūra (mat pagal naująjį jai priskiriamas ir „Akropolis“, ir Selas).
Tiesiog ją pamirščiau, kaip ir anksčiau ne sykį pamiršdavau – tarkim, savo mažytėmis kojytėmis rodydamas, kaip raikyti man suneštą biudžetą ar spektaklių premjeras, į kurias gaudavau ar negaudavau kvietimus, bet visada turėdavau vienodą pasiteisinimą – guliu ant nugaros, negaliu apsiversti, tad jei labai norite, kad pamatyčiau jūsų premjerą, atvykite su visa trupe pas mane į rūmus, pažiūrėsiu, bet paploti dėl suprantamų priežasčių nepažadu.
Siaučiant marui toks mano užmaršumas greičiausiai galėtų baigtis kai kam prastai, bet visuomenei naudingai. Tie visi amžinai nepatenkinti menininkai, muziejus ir teatrus lankantys šviesuoliai nuo užkrato išmirtų, o mano, kaip valdžios, darbas tik palengvėtų. Ar tik ne tie patys šviesuoliai nuolat kartoja, kad neapsišvietusią, tamsią liaudį lengviau valdyti?
Bet ar tikrai? Mano patirtis liudija ką kita. Jeigu išsilavinusiam, protingam, intelektualiam žmogui pasakau, kad sėdėtų namie ir „zumintų“, jis paklusniai sėdi ir „zumina“.
Jei intelektualui leisčiau eiti pasivaikščioti į mišką tik užsimaukšlinus penkias kaukes, jis, nors ir paburbėdamas, taip ir padarytų, net jeigu suprastų, kad tuo tenoriu parodyti, koks aš galingas.
Tuo metu tie prakeikti pimpanosiai, kad ir ką jiems sakyčiau, vis tiek ne „zumina“, o zuja po miestą, parduotuves, autobusus, kiša savo nosį ten, kur nereikia. Gerai, kad kol kas nedaužo rūmų langų.
J.Brodskis, matyt, buvo teisus teigdamas, kad estetika yra etikos motina. Menas, knygos, kultūra taip nugludina žmogaus kampus, kad jis niekada nepasielgs blogai, neetiškai nei kito žmogaus, nei valdžios vabalo atžvilgiu. Blogiausiu atveju naiviai paprotestuos, kaip tie dailininkai, surengę Einančią parodą, ar pabandys kištis ne į savo reikalus, kaip tos 15 kultūros organizacijų, sumaniusių už mane parengti kultūrinės veiklos atlaisvinimo planą.
Tad tas spėjimas, kad dėl mano užmaršumo kultūrininkai išmirtų, pernelyg naivus ir optimistiškas.
Greičiau jau įvyktų priešingai. Ne vien todėl, kad jie, tie šviesuoliai, itin užsigrūdinę, gyvybingi, gajūs, bet ir dėl to, kad viskam užsidarius net pimpanosiai plūstelėtų į muziejus ir filharmonijas – po karantino pusmečio estetika šalies piliečius tikrai išmokytų etikos ir niekam niekada nekiltų noro daužyti rūmų langus. Vaikščiotų visi su paveikslais po miestą.
Tad kol visi mato tik save, aš, kaip valdžia, galiu jaustis saugiai ir į visokius mandagius protestėlius paprasčiausiai nekreipti dėmesio. Tačiau privalau nujausti pavojų, kad išmokusieji etikos galiausiai gali pamažu pradėti mokytis ir įsijautimo į kito padėtį, to, kas šiais laikais vadinama empatija. Būtent ji – mano didžiausias priešas.
Jei dailininkai imtų reikalauti atidaryti „Senukus“, o „Maximos“ darbuotojai pradėtų protestuoti dėl uždarytų muziejų, turėčiau liautis vien malti orą plonomis kojytėmis, privalėčiau įsisiūbuoti, apsiversti ir imtis darbų. Arba pabusti iš tikrovės sapno ir suvokti, kad aš tik vabalas, o ne valdžia.
