„Muzikologo scenos“ rampos šįkart apšviečia Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovę Astą Pakarklytę. Viena sėkmingiausių Lietuvos kultūros vadybininkių, muzikinio eksporto organizatorių ir kultūros politikos analitikių centrui vadovauja nuo 2014 m. Per tą laiką LMIC veikla sustiprėjo ir dar labiau išsiplėtė, aprėpdama įvairiausių žanrų leidybos ir sklaidos projektus, konsoliduodama skirtingų žanrų muzikantus ir jų kūrybos pristatymus užsienyje.
Muzikologės kelią A. Pakarklytė pradėjo kaip originali kritikė, rašiusi šiuolaikinės muzikos temomis, keletą metų rengė koncertų pristatymus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, vedė „LRT Klasikos“ radijo laidas, kuravo žurnalo „Kultūros barai“ muzikos skiltį. Muzikologų bendruomenėje Asta vertinama už savo veiklumą, naujų teritorijų Lietuvos muzikai užkariavimą, originalius sumanymus ir drąsą veržtis į neišbandytas erdves.
Kolegę kalbino muzikologė Jūratė Katinaitė.
– Pradėkime pokalbį nuo džiugios lietuvių muzikos naujienos: britų žurnalas „Gramophon“, dienraštis „The New York Times“ neseniai glaustai recenzavo ir savo skaitytojams rekomendavo Žibuoklės Martinaitytės albumą „Saudade“, kurį išleido suomių įrašų kompanija „Ondine“. Kompozitorės, albumo viršelio, taip pat ir dirigentės Giedrės Šlekytės nuotraukos dabar mirga tarptautinėje žiniasklaidoje.
Šiek tiek atsigręžus atgal – daugiau džiuginančių prisiminimų: „Deutsche Gramophon“ išleistas Ramintos Šerkšnytės muzikos albumas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, „Kremerata Baltica“ ir Mirga Gražinyte, taip pat Onutės Narbutaitės simfoninė muzika, išleista „Naxos“…
Už visų šių lietuvių muzikos pripažinimo ženklų šešėlyje slypi tavo milžiniškas tarptautinis įdirbis, parašyti lakoniški, bet talpūs tekstai, kuriuos cituoja tarptautinė žiniasklaida jau be tavo pavardės. Kaip jautiesi tokiais atvejais? Ar tai išsipildę lūkesčiai ir pasitenkinimas nuveikus didžiulį darbą? O gal yra ir kartėlio? Juk esi šešėlyje.
– Tokia yra vadybininkų, kartais ir muzikologų dalia: būti kažkur paminėtam pabaigoje smulkiomis raidėmis. Dėl to visai neišgyvenu, užtenka, kad pati žinau, kiek darbo įdėjau ir ką pavyko padaryti. Man svarbiau, kad einant kartu, būtų nueita toli, kad ir visiškai anonimiškai, nei vienam greitai sublizgėti, nebūtinai pasiekiant ilgalaikių, reikšmingų rezultatų.
Galiu tik džiaugtis, kad koprodukcijų dėka tie leidiniai pasiekė tokias svarbias platformas ir dideles auditorijas. Bet yra apie ką pamąstyti užduota tema. Turbūt tai priklauso ir nuo charakterio – ne visi veržiasi susideginti scenoje. Vieni siekia matomumo sau, o kiti, kad kažkas būtų pamatyta.
Apskritai, man kiekvienas darbas teikia džiaugsmą, ar tai būtų stambus tarptautinio bendradarbiavimo produktas, ar vietinis pranešimas žiniasklaidai. Mastas nėra taip svarbu, svarbiau, kad padaryčiau gerai ir dėl to patirčiau pasitenkinimą.
– Vadovauji prieš 25 metus įkurtam Lietuvos muzikos informacijos centrui, kurio tikslas anuomet buvo lietuvių kompozitorių kūrybos bazė – informacijos kaupimas ir sklaida. Per ketvirtį amžiaus situacija labai pasikeitė, šiandien LMIC gali rasti informacijos apie bet kokio žanro Lietuvoje kuriamą muziką.
Mes esame atėję iš tradicinės muzikologijos sampratos, kurioje egzistavo žanrų, stilių hierarchijos. Kaip šiandien tavyje sugyvena skirtingi muzikos pasauliai?
– Taip, pagal akademinį išsilavinimą esu klasikinė pianistė, muzikologė, todėl iki kokių dvidešimties metų sukausi labai siauruose vertybiniuose, sisteminiuose krumpliaračiuose, kur esą buvo diegiami baziniai muzikos dalykai. Privačios muzikos pamokos, muzikos mokykla, Vilniaus konservatorija – groti, groti, groti!
Iki šiol prisimenu šūkį – 2 proc. talento, 98 proc. darbo. Šis šūkis man niekada nepatiko, nes taip muzika ir nuvysta. Manyčiau, kad tuose krumpliaračiuose užsisukama pernelyg stipriai ir pernelyg ilgai. Ne visi tokią represinę struktūrą ir atlaiko. Esi jaunas, o jau pervargęs nuo muzikos. Ne vieno mano konservatorijos kursioko svajonė buvo iš karto po studijų sudeginti visas natas, sukapoti instrumentą, kitaip paaugliškai maištauti prieš sistemą.
O po to toks visas išsilavinęs išeini iš klasikinės sistemos ir sunkiai susivoki realybėje. Pamačius platesnį muzikos kontekstą, galva ima suktis ir ištinka vertybių krizė. Pasirodo, pasaulis verda muzikos daugybėje ir įvairovėje! Didelę jos dalį atradau ir sužinojau pati, tiesiog iš smalsumo. Tik keli dėstytojai per visą mano mokymosi ir studijų laiką kvietė pažvelgti plačiau, mąstyti, kritiškai vertinti, tyrinėti.
Šiandien esu atvira muzikai plačiausia prasme: nuo Johno Cage’o ir Jurgio Mačiūno koncepcijų, garso meno ir instaliacijų iki įvairių subkultūrų ir alternatyvų, nuo meno provokacijų iki komercinių produktų. Ir muziką, ir kultūrą stengiuosi vertinti išplėstinėmis sąvokomis. Bet nepaisant šio išsiplėtimo ir kūrybos „post-everything“ fazėje, vis tiek yra skirtingos scenos, jų bendruomenės, galiausiai muzika, kurios pirminis siekis yra kūrybiniai sprendimai, meniniai eksperimentai, idėjų išraiška, ir muzika, kuri turi aiškius komercinius tikslus, ko visiškai nedemonizuoju.
Štai ir popmuzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas nesename interviu aiškino, kad muzikos menas ir verslas turi skirtingus tikslus, bet tai nereiškia, kad meno lauke negali būti komerciškai sėkmingų kūrinių, o popmuzikoje negali rastis originalių kūrybiškų sprendimų. Apskritai, mane džiugina, kad bendras Lietuvos muzikos kultūros lygis stipriai pasikeitė ir kyla toliau, kūrybiškumas tiesiog sprogsta, pokyčiai vyksta su pagreičiu praktiškai visuose žanruose, jie persipina tarpusavyje.
Pasikeitė ne tik alternatyvioji scena, bet ir jaunoji kompozitorių karta – vieną savaitę jie pristato instrumentinį kūrinį kokioje nors klasikinėje erdvėje, o kitą – elektronikos pasirodymą palapinių festivalyje.
– Pažvelkime iš kitos pusės į situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai ir pati Vokietija skyrė dideles sumas moderniam menui, nes reikėjo pokario jaunimui pasiūlyti kokią nors alternatyvą, kad neatgimtų pragaištingos ideologijos. Todėl Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, buvo toks didžiulis avangardo proveržis. Negana to, mūsų kultūrai ypač svarbus „Varšuvos rudens“ festivalis irgi buvo ženkliai dotuojamas vokiečių, kaip reparacija labiausiai kare nukentėjusiai valstybei.
Ilgainiui avangardas išblėso ir dėmesys jam nuslūgo. Kalbos apie „dramblio kaulo bokšte“ įsitaisiusius avangardo kompozitorius jau buvo pasiekusios politinį lygmenį. Alternatyva greitai buvo rasta – naujasis folklorizmas! Štai tuomet didelė dalis finansų buvo nukreipta į neofolkloro, „world“ muzikos plėtrą, vienas po kito steigėsi tokios muzikos festivaliai, suintensyvėjo leidyba.
Kur link lenkiu? Mums atrodo ar bent norėtume tuo tikėti, kad pokyčiai gimsta iš gyvybingų terpių, talentingų žmonių, bet juk neretai aukštesniuose kabinetuose būna numatyta, kas turėtų mus sudominti. Štai ir pasukome į muzikos politiką ir jos reguliavimą.
– Galiu tik paantrinti, kad avangardas buvo stipriai finansuojamas ne tik pačių Europos valstybių, bet ir JAV kaip Šaltojo karo kultūrinė priemonė – varžybos su socialistiniu realizmu, sovietine ideologija. Teko skaityti rimtų studijų apie milžiniškus JAV resursus ir specialius CŽV padalinius, per kuriuos buvo finansuojamas abstraktusis ekspresionizmas ir jo parodos Europoje, Darmštato naujosios muzikos kursai. Tokios džiazo figūros kaip Louisas Armstrongas ar Dizzy Gillespie buvo pasirinktos kaip JAV kultūros progreso simboliai.
Bet šie kultūriniai ideologijų karai jau baigėsi. O kas darbotvarkėje dabar? Įvairovė, prieinamumas, partnerystės, pripažinimas, tolygumas, dalyvavimas, stebėsena ir pan. Tokios gairės deklaruojamos Europos muzikos darbotvarkėje, kurias inicijuoja Europos muzikos taryba – Tarptautinės muzikos tarybos padalinys – tikėdamasi jas įtvirtinti Europos sąjungos mastu, kaip europietiškojo muzikos sektoriaus artimiausio dešimtmečio strategiją.
Joje muzikos profesionalas suprantamas kaip asmuo, nuosekliai praktikuojantis muziką, kuriam muzika yra pagrindinė profesinė veikla ir pragyvenimo šaltinis. Kitaip tariant, jokie muzikos diplomai čia nepaminėti, todėl pagal tokią sampratą stipriai išsiplečia muzikos profesionalo apibrėžimas. Apie tai daug diskutavome su profesore Rūta Stanevičiūte ir priėjome išvados, kad pagal tokią apibrėžtį, pavyzdžiui, „estrados princas“ Rytis Cicinas yra profesionalus muzikantas.
Žinoma, čia tik bazinis lygis, nes vėliau įsijungia kiti aspektai, kaip kad įvertinimai, apdovanojimai, pripažinimas vietiniame ir tarptautiniame lygmenyse ir t.t. Man tokia koncepcija yra artima, pritariu, kad profesionalumas neturėtų būti uzurpuojamas tik akademinį išsilavinimą turinčių muzikantų.
Bet apskritai kalbant apie kultūros politiką, nuolat prisimenu Jungtinės Karalystės naujosios muzikos organizacijos „Sound and Music“ direktorės frazę, kuri man prieš kelis metus pasirodė šokiruojanti, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, ką ji turėjo mintyje – „kuo mažiau kultūros politikos, tuo geriau kultūrai“.
Vietiniame kontekste daug kultūros žmonių piktinasi, kad Lietuvoje nėra kultūros politikos, didžiuliai kultūros plotai apleisti ir palikti savieigai, niekas neprižiūrėta, neaiškūs prioritetai ir taip toliau. Ir staiga tokia frazė! Matyt iki tokio lygio reikia subręsti, dar stipriau išlaisvėti ir įgyti stiprų sąmoningumą.
– Norėčiau pasukti pokalbį asmeniškesne tema. Esi pripažinta vadybininkė, tavo darbai vertinami ir Lietuvoje, ir tarptautiniu lygmeniu, bet į šią veiklą atėjai iš akademinės terpės. Po muzikologijos studijų įstojai į filosofijos doktorantūrą ir paskui nutraukei studijas.
Ar toks žingsnis buvo susijęs su nusivylimu mokslu, akademine rutina, ar tiesiog užsinorėjai aktyvios veiklos, apčiuopiamo rezultato?
– Apie vertybių krizes jau užsiminiau, bet čia ne tik tai. Po muzikologijos magistro studijų griežtai apsisprendžiau šių studijų akademijoje nebetęsti. Norėjau ištrūkti iš tų sisteminių krumpliaračių, kuriuose jau buvau praleidusi daugiau kaip 15 metų. Ši sistema labai specializuota, sekinanti, reikalaujanti sportiškos formos, jei sieki valdyti instrumentą.
Nuolat grįždavau prie apmąstymų, ką toliau daryti. Tu sakai, kad esu vadybininkė. Bet kaip vadybininkė aš juk savamokslė! Perskaičiau kelis vadovėlius, bet iš esmės visos žinios ir įgūdžiai atėjo tik iš praktikos, bandymų ir klaidų metodu. Apskritai, daug muzikologų ar kitų profesijų muzikantų dirba meno vadybos ir administravimo srityje, bet mes juk to nestudijavome. O kodėl? Iki šiol pavydu, kad užsienyje muzikologai studijuoja universitetuose kaip ir kiti humanitarai, o aš beveik iki pat bakalaurinių studijų pabaigos „sportavau“ prie instrumento, kaip ir kiti atlikėjai. Vėl harmonija, solfedžio, Vakarų klasikinės muzikos istorija – trečią kartą tie patys kursai vis kitame lygyje.
Man įdomesnės tapo kultūros studijos, šiuolaikinė filosofija, sociologija, estetika, ta pati vadyba. Su pirmosiomis sritimis siejosi ir mano magistro darbas, todėl doktorantūrą pasirinkau pas filosofę Audronę Žukauskaitę Lietuvos kultūros tyrimų institute.
Bet pačia mokslo idėja aš niekada nebuvau nusivylusi. Puikiai suprantu jo jėgą. Galbūt dar grįšiu prie disertacijos. Bet atsitraukusi pamačiau, kokia vis dėlto žiauri yra mokslininko dalia. Visiškas vienišavimas archyvuose, nesibaigianti vienatvė dviese su kompiuteriu, vietinė mokslininkų bendruomenė tokia maža, kad nelabai su kuo padiskutuosi tau rūpima tema, nes kiti nugrimzdę į savąsias, išlendi tik į kokią konferenciją.
Utriruoju, žinoma, bet vienatvės čia daug. O kai atėjau dirbti į LMIC, apsidžiaugiau, kad tapau komandos dalimi, aplink atsirado daug žmonių, su kuriais ėmiau siekti tų pačių tikslų. Tokio bendrystės jausmo mokslininko darbe nepatyriau, galbūt dėlto, kad nedirbau akademijoje ar universitete?
– Dabar nuklyskime į dar ankstyvesnius pasirinkimus. Esi minėjusi, kad 10-ties metų pradėjai mokytis muzikos, po to 16-metė įstojai į konservatoriją. Vadinasi ne tėvai tau išrinko profesiją. Dauguma mūsų kolegų muzikologų, kaip ir tu, augę Vilniuje, būna baigę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, į kurią atvedė tėvai, o paskui jau, savaime suprantama, – tolesnės pakopos.
– Taip, į muzikos mokyklą pati užsinorėjau, pagal klasikinius standartus jau per vėlai – 10-ies metų. Viskas prasidėjo nuo žaidimų, mama nupirko mažą žaislinį sintezatorių, po to didesnį, po to su mikrofonu, o tada jau atsirado visas didžiulis senovinis pianinas.
Tik gerokai vėliau, mokydamasi konservatorijoje supratau, kad nejaugi viskas, sprendimas padarytas, toliau tik muzika? Tai mane išgąsdino. Kaip sakiau, ne kartą turėjau krizių ir klausimų, ar tai mano kelias, ar nesigailėsiu neišbandžiusi nieko kito? Bet viską mesti visada stabdydavo tai, kad iki tol buvo padaryta didžiulė laiko ir energijos investicija.
– Dabar klausausi tavęs ir galvoju, kad jeigu nepažinočiau, taip ir patikėčiau: nuplaukė vaikas pasroviui. Bet juk esi talentinga muzikologė, viena pačių ryškiausių savo kartos atstovių, dar studijų metais atkreipusi dėmesį kaip originali kritikė. Todėl tavo argumentai neįtikina.
Negražu imant interviu primesti savo pavyzdį, bet jei man tektų mesti muzikologiją, būtų ne tik gaila kelių dešimtmečių įdirbio, bet ir skausminga atsisakyti pačios muzikos, meninės aplinkos, kuri jau tapo tapatybės dalimi.
– 10-ties metų vaiko muzikologijos niekas nemoko, iki tol reikia lavinti klasikinius įgūdžius, daug groti instrumentu ar mankštinti balsą. Valandų valandas treniruojiesi kaip koks olimpietis, tada prasideda varžybos – egzaminai, konkursai – metai iš metų, o kur dar traumos – patemptos rankos, sugadinti balsai.
Ilgainiui supranti, kad ne čia tavo laimė, be to, išgirsti, kad kursiokas žymiai ryškiau pasirodė. Kaip sprendimą tau pasiūlo dar daugiau groti – na jau ne (juokiasi)! Laikui bėgant pastebėjau, kad man daug įdomesni humanitariniai ir socialiniai mokslai, tad posūkis į muzikologiją pasirodė visai natūralus. Šiandieną į viską žvelgiu jau kitaip ir net artėju prie išvados, kad greičiausiai šiuo keliu eičiau dar sykį.
– Jei nereikėtų rūpintis pragyvenimu, koks būtų tavo svajonių darbas? Kokia veikla, kad ir neatlygintina, teiktų didžiausią pasitenkinimą?
– O, pakalbėkime apie atlygius (juokiasi)! Turbūt daugumai yra žinoma, kad užmokesčiai kultūros sektoriuje yra maži. Kai tarp užsienio muzikos informacijos centrų vadovų dalinamės savo atlyginimais, kolegos netiki, kad manasis yra tikras. Esu antra nuo galo daugiau kaip 30-ties šalių sąraše, paskutinė – Graikija. Tad jeigu kas nors Lietuvos kultūroje dirba tik dėl atlygio ar tikisi šioje srityje kažkaip prasigyventi, tai tiesiog raginčiau atsitokėti ir keisti sritį arba gyvenimo prioritetus.
Pastaruoju metu daug kalbama apie laimės ekonomiką ir būtent šia samprata aš vadovaujuosi. Pastebėta, kad ryšys tarp laimės ir pinigų nėra toks jau stiprus, ir laimės indeksą sudaro daugybė sudedamųjų dalių, ne tik pajamos. Šalia tokių esminių dalykų kaip sveikata ar artimi santykiai, yra ir bendruomeniškumas, saviraiška, aplinka, pripažinimas, pasitikėjimas ir taip toliau. Visa tai aš gaunu arba jaučiu kultūros bendruomenėje, kartu tikėdama, kad dirbu prasmingą ir įdomų darbą.
Mano vyras visa tai vadina „bažnyčia“ ir kai dar senais prieškarantininiais laikais eidavau į kokį nors kultūros renginį, sakydavo: „A, vėl į parapijos susitikimą“. Ir iš tiesų, tai kaip lankymasis apeigose, menas kaip malda, o šalia šių praktikų vyksta dar intensyvus bendravimas su kolegomis.
Mano vyrui – elektronikos inžinieriui – visa mano arba didelės jo menininkų šeimos narių veikla atrodo mažų mažiausiai keista ir jos jis negali paaiškinti niekaip kitaip, kaip tik tikėjimu.
– Mano kartos ir vyresniems žmonėms būdingas muzikologo pareigos suvokimas. Kas jei ne aš tai padarysiu? Kartais imamės jokio pasitenkinimo, juolab atlygio neteikiančių darbų, nes jie reikalingi mūsų kultūrinei ekosistemai.
Jauni žmonės tokių prievolių purtosi, galbūt bėgant laikui atsakomybė pasivys ir juos. Tarp jaunimo ir manęs yra tavo karta. Kaip tu tai vertini? Galime į tai pasižiūrėti aštriai, kaip į kartų konfliktą, bet galime ir kaip į natūralią kaitą, juk mums irgi daug kas nebesvarbu, kas buvo šventa senelių kartai.
– Jau kurį laiką kalbama apie rožinių ponių ir snaigių kartą, gimusią po 1990-ųjų. Ji, esą labai tirpi, pažeidžiama, „nefainų“, prastai apmokamų darbų tikrai nedarys („kankinkitės patys“), save vertina puikiai ir yra įsitikinę savo unikalumu, todėl į kritiką reaguoja skausmingai, o kai dūžta įsivaizduojamas pasaulis, dūžta į šipulius.
Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie tarsi ir atitinka šį „snaigės“ stereotipą. Gerbiu jų poziciją ir linkiu sėkmės. O kalbant apie tuos nešaunius ir nematomus darbus, man regis, kad kultūros srityje jų daugiausiai padaro moterys, kurių čia gausu įvairiuose lygmenyse ir įvairių kartų.
– Ne kartą esame su tavimi diskutavę apie vyrus ir moteris aukštuose postuose. Moterys, gavusios aukštas pareigas, greitai pervargsta, numeta svorio, be darbų ir atsakomybės jas dar slegia įsitikinimas, kad jos turi įrodyti, kad yra vertos tokio posto. Vyrai, gavę aukštas pareigas, dažniausiai pražysta, jiems nebūdinga graužtis dėl to, ar sugebės, ar yra verti. Čia slidi tema, žmonės, dabar skaitantys šias eilutes, gali įvairiai interpretuoti, bet juk iš esmės paliečiame gilesnį feministinį klodą.
– Apie lyčių stereotipus ir moteris kultūroje rašiau ir diskutavau išties ne vieną sykį. Mano tema! Man regis, kad Lietuvos meno laukas nėra ta vieta, kur aštriausiai išsiskleidžia ši problematika, bet, žinoma, kuo aukščiau kopi karjeros laiptais, tuo šis klausimas aktualesnis. Man atrodo, kad ilgainiui šios problemos nebeliks ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos kontekste, nes per kelis pastaruosius dešimtmečius lyčių pusiausvyros ir stereotipų situacija meno lauke radikaliai pasikeitė ir kinta toliau. Ir net tokie vadovų stereotipai kaip „pavargusi moteris, nes – vargšelė – nemoka prioritetizuoti veiklų, viską tenka padaryti pačiai, net ir namuose“ ir „žvilgantis vyras, nes trykšta ambicingomis idėjomis, moka sutvarkyti reikalus, viską padarys pavaduotojos“ tiesiog ima nusidėvėti.
Kita vertus, ne kiekviena moteris veržiasi į aukštus postus, nors atrodytų, kad tikrai galėtų ten puikiai dirbti. Neužsiregistruoja konkursui, pervargsta pakeliui pavaduotojų pozicijose, neužtenka testosterono, išsenka tarp buities ir būties? Kuo toliau svarstau šia tema, tuo giliau neriu, nes norint keisti padėtį iš esmės, lyčių kvotų čia tikrai neužteks, reikia pradėti nuo visuomenės stereotipų keitimo, nuo pokyčių šeimose, darželiuose ir mokyklose, buities darbų pasiskirstymo ir nuo pačių moterų edukacijos.
Pavyzdžiui, mano vaiko darželyje grupė buvo padalinta į mergaičių ir berniukų puses, pirmojoje – rožinės virtuvėlės, žaisliniai siurbliai, lygintuvai, lėlės, antrojoje – konstruktoriai, mašinėlės, traukiniai ir jų trasos. Tai kokie dar aukšti postai, jeigu nuo darželio mergaitės priskiriamos prie žaislinių virtuvėlių?!
– Jeigu paprašyčiau įvardinti vieną profesinę ir vieną asmeninę svajonę, galėtum paatvirauti?
– Studijų metais svajojau būti muzikos kritike…
– Bet juk buvai! Rašei puikius tekstus. Prisimenu, kaip 2011 m. laimėjai NOA jaunųjų kritikų konkursą. Buvau žiuri narė, tavo recenzija itin išsiskyrė originalumu, sodrumu. Ir dabar tavo darbas susijęs su kritika, nors ir netiesiogiai.
– Dabar situacija visiškai kitokia... Kritiką įsivaizduoju kaip nepriklausomą nuo kultūros institucijos, o Lietuvos sąlygomis tai labai sudėtinga pasiekti. Kritikas kaip ir mokslininkas – vienišius. Draugysčių su muzikantais geriau nemegzti, nes vis tiek ateis ta diena, kai bus sugadinta arba draugystė, arba kritika. Po koncerto geriau greitai pasišalinti, kad išvengtum nuomonių įtakos, be to, recenziją jau reikia ir pradėti. Atlygis už tokią nuožmią veiklą – apgailėtinas. Reikėtų turėti kitą pajamų šaltinį, kad galėtum sau leisti tokį užsiėmimą.
– Apie asmeninę svajonę taip ir neatsakei…
– Jau labai seniai noriu aplankyti Niujorką! Man patinka amerikiečių menas, norėčiau aplankyti Niujorko muziejus. Mano vaikai jau žino, kad keliausim į Niujorką, tik dar nežinia, kada. Pandemijos sąlygomis atsidūrėme tokioje situacijoje, kad pakaktų ir Druskininkų. Apskritai, pradžiai užtektų ir gyvo koncerto.
– Ką patartum jaunam žmogui, kuris svajoja studijuoti muzikologiją? Gal jis skaitys šį interviu ir ne juokais išsigąs.
– Aukštojo mokslo terpėje mokomasi kritiškai mąstyti, savarankiškai veikti, ji suteikia bendraminčių, įvairių pažinčių. Studijos ir studentiškas gyvenimas suteikia nuostabią ir labai vertingą patirtį. O kokias studijas rinktis, čia jau kitas klausimas. Kad ir muzikologijos (juokiasi)! Sumaniam ir kūrybingam žmogui visai nebūtina prisirišti prie savo diplomo krypties.
– Kaip auklėji savo du sūnus? Abu dar pradinukai. Dabar dažnai tėvai stengiasi suteikti kuo įvairiapusiškesnį ugdymą, kuo daugiau visokių būrelių ir veiklų, kad paskui turint įvairesnių įgūdžių vaikams būtų lengviau konkurencinėje kovoje. Koks tavo požiūris?
– Svarbu nepersistengti, ir mes su vyru tikrai nepersistengiame (juokiasi). Neįžvelgiu didelės naudos intensyviame daugybės būrelių lankyme. Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie po tokios perspaustos vaikystės vėliau atsitraukė nuo menų ne vieneriems metams.
Mes praktikuojame, tiksliau anksčiau, prieškarantininiais laikais praktikavome savaitgalinį muziejų, galerijų, architektūros paveldo objektų lankymą, dar anksčiau buvo koncertų, teatro ir šokio spektaklių vaikams etapas. Svarbu tai daryti neformaliai, nuoširdžiai, kartu aptariant ir aiškinantis patirtis, be įtampos ir prievolės. Turbūt labiausiai su vaikais esam įnikę į „Krantinės arkos“ aptarimus.
– Esi liberali mama?
– Drausmė ir disciplina reikalauja laiko, juk turi suformuoti režimą, sekti, kad jo būtų laikomasi. Neturime nei laiko, nei motyvų užsiimti griežtu auklėjimu. Tai žymiai geriau sekasi močiutei. Mes vaikus auginame kaip kokias gėles, pernešame į saulę, palaistome, paremiame, persodiname į didesnį vazoną, o visa kita – natūralūs savaiminiai procesai.
– Ačiū už pokalbį! Linkiu kuo greičiau pasiskiepyti ir su savo pradinukais nulėkti į Niujorką!
