– Kodėl kilo poreikis įsteigti tokią organizaciją ir kokie jos tikslai?
– Lietuvos erdvės agentūra atsirado kaip reakcija į šalyje pastebėtą kosminės kultūros stygių. Daugiau nei dešimtmetį vykdydamas gravitacinės estetikos tyrimus ir bendradarbiaudamas su „kietųjų“ mokslų specialistais, įsitikinau, jog apie Lietuvos kosminę kultūrą svarstoma nebuvo, tarytum kultūra nustoja galios ties vadinamąja Karmano linija, kur baigiasi Žemės atmosfera. Apmaudu, nes Lietuva turi unikalią kosmoso tyrimų istoriją.
Šiuo metu sėkmingai veikiančios institucijos, tokios kaip Lietuvos aerokosmoso asociacija ar Lietuvos kosmoso biuras labiau orientuotos į mokslo ir verslo sektorių plėtrą. Tokiu būdu į kosmosą žiūrima kaip į naują ekonomikos sritį. Minėtos institucijos nėra suinteresuotos diskutuoti apie kultūrą ir meną kosmose. Tad kritiškai įvertinus šias aplinkybes, kilo poreikis šią nišą užpildyti ir inicijuoti viešą diskusiją.
– Tačiau agentūros pavadinime vietoje termino „kosmosas“ vartojate „erdvė“. Kodėl?
– Jei anglų kalboje žodis space gali reikšti ir erdvę, ir kosmosą, tai lietuvių kalboje kosmosas nebūtinai reiškia tai, kas yra virš mūsų galvų, bet ir kas jose. Pavadindamas instituciją Lietuvos erdvės agentūra sąmoningai vengiu termino kosmosas, nes tai išlaisvina nuo tam tikrų apribojimų ir leidžia kalbėti apie erdvę, kuri gali būti suprantama tiek kaip kosminė, tiek kaip architektūrinė, tiek kaip teritorinė ir pan. Tam tikra prasme nuo kosminio konteksto tai išlaisvina ir pačią agentūrą, nes tikėtina, kad ateityje tokio ryškaus žemiškų ir kosminių reiškinių skirstymo nebebus, juk vienaip ar kitaip Žemė ir yra kosmoso dalis. Gali būti, kad šis aktyvus skirstymas prisideda prie vaizduotės krizės.
– Kiek agentūros veikloje svarbus nacionalinis aspektas?
– Kai mąstome apie tam tikrus kultūrinius aspektus, pavyzdžiui, kosminę tapatybę, dažnai apsiribojame ekonominiais arba technologiniais terminais, o dar dažniau tiesiog kopijuojame tokias šalis kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Rusija, lygiuojamės į jų kosminius pasiekimus ir programas; tarsi neturėtume unikalios ir nepriklausomos vaizduotės.
Apskritai, dominuojanti kosminė vaizduotė gana siaura, susiformavusi vadinamajame pirmajame kosmoso amžiuje, kai Šaltojo karo metais vyko kosminės supervalstybių varžytuvės – kas greičiau palies kosminį kūną, kas kuo toliau nuskris ir pan. Tuo tarpu per pastarąjį dešimtmetį aktyviai randasi vis daugiau nacionalinių kosmoso programų, kalbama apie kosminę ekonomiką, o su šiais procesais prasideda „Naujasis kosmoso amžius“. Vis daugiau disciplinų prisiklijuoja priešdėlį astro– ir persvarsto savo teorinius pagrindus iš kosminės perspektyvos.
Lietuvos erdvės agentūros veikla labiau susijusi ne su konkrečios šalies matomumu kosmose, bet su bandymu kalbėti apie kosmoso atvirumą kuo įvairiausiems žmonėms, ekspertams ir disciplinoms. Kita vertus, juk kai ką nors darome kosmose, automatiškai tampame tarptautinės kosminės kultūros dalimi, tačiau tuo pat metu tokie žemiški kultūriniai, socialiniai ar biologiniai atributai, kaip tautybė, rasė, lytis, lytinė orientacija, amžius, socialinė padėtis ar politinės pažiūros tam tikra prasme ištirpsta, nes atitrūksta nuo Žemėje egzistuojančių vertinimo ir klasifikavimo sistemų.
– Kaip apibrėžtumėte Lietuvos erdvės agentūros veiklas ir kokių rezultatų galima tikėtis ateityje?
– Ši agentūra veikia kaip specifinė biurokratinė scenografija, kuri mano idėjas apie kosmosą padeda paversti labiau įtikinamomis. Taip, kaip kalboje naudojamos metaforos palengvina įsivaizdavimą, taip idėjų instucionalizavimas veikia kaip įtikinamumo ir paveikumo įrankis. Galima sakyti, kad šios organizacijos įsteigimas taip pat yra vaizduotės pratimas, skatinantis svarstyti apie realias tokio organo galimybes ir įtakas.
Apskritai, apie šią agentūrą galima galvoti kaip apie savotišką kosminės logistikos kompaniją, kurios transporto priemonės yra įsivaizduojamos. Tai – poetinės raketos, kurios gali pakelti tiek į fizinį, tiek į fiktyvų kosmosą. Tai ir galėtų būti vienu iš veiklos rezultatų. Tačiau agentūra neturi tikslo paversti to fiziškai apčiuopiamais objektais. Agentūros veiklos orientuotos į kosminės vaizduotės pratybas ir poetiškų, kritinių projektų kuravimą. Tai tarsi idėjų laboratorija, į kurią stengiamasi įtraukti kuo įvairesnių disciplinų atstovų žinias bei vaizduotę.
Artimiausi Lietuvos erdvės agentūros veiklos rezultatai bus pristatyti šiemet vyksiančioje 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Jai kartu su tarptautine komanda ruošiame programą „Planeta iš žmonių“.
– Kas tai per programa ir kokius klausimus joje svarstote?
– Tai pirmoji agentūros programa, kuri išaugo iš mano asmeninio projekto tiek, jog teko jį institucionalizuoti. Čia svarstoma apie galimybę išsiųsti žmones į vieną iš Lagranžo taškų kosmose, į kurį patekę kūnai pakimba vietoje ir stabilizuojasi. Per maždaug kelis mėnesius ten sklandantys kūnai suliptų į vieną gumulą ir ilgainiui dėl savo sutelktos gravitacijos ši žmogiška biomasė pradėtų apvalėti ir panašėti į planetą.
Taigi, šiuo metu erdvės agentūroje svarstome, kas nutiktų, jei imtumėmės tokio projekto, kokių reikėtų išteklių, žinių ir kompetencijų ir kokie būtų tokios programos padariniai. Kol kas ryškėja trys šio projekto aspektai: estetiniai, etiniai ir politiniai. Estetiniame lygmenyje keliame kosmoso kultūros ir kosminės vaizduotės klausimus. Etinis lygmuo susietas su kosminio kolonializmo, astrobiologijos temomis, čia svarstome apie kosmoso užterštumą. O politinis lygmuo susijęs su egzistuojančių kosminių programų kvestionavimu.
Tuo pat metu ši programa ir būsima agentūros veikla susijusi su naujų mokslinės fantastikos formų paieška. Kitaip tariant, mane domina, kaip mokslinę fantastiką būtų galima išlaisvinti iš konvencinių išraiškos priemonių – knygų, filmų ar kompiuterinių žaidimų – ir dar labiau priartinti prie realybės. Tiesa, čia galime apsiriboti tiesiog fantastika, kuri gali virsti, pavyzdžiui, sociologine, antropologine arba astroantropologine fantastika, priklausomai nuo konkretaus pjūvio.
– Bandydami pasitikrinti, ar ši planetos iš žmonių idėja galėtų būti įgyvendinama, bendradarbiaujate su įvairių sričių mokslininkais ir mąstytojais iš skirtingų šalių. Ką pavyko išsiaiškinti ir kokius projekto galimybę patvirtinančius arba paneigiančius argumentus išgirdote?
– Išryškėjo dvi požiūrių stovyklos. Vieni sako, kad to padaryti praktiškai neįmanoma, nebent viskas būtų preciziškai surežisuota – kur ir kaip kūnai atsiranda, kokiomis aplinkybėmis ir t.t. Tuo tarpu kiti teigia, kad dar prieš katapultuojant žmogų į Lagranžo taškus jis virstų kosminėmis dulkėmis. Taip pat pabrėžiami logistiniai iššūkiai, nes tam, kad planeta iš žmonių susiformuotų, prireiktų ne tik trilijono metų, bet ir be galo daug kuro, norint į kosmosą iškelti tokią masę žmonių, o tai turėtų neįsivaizduojamų pasekmių Žemės ištekliams ir ekonomikai.
Tačiau grupė humanitarinių mokslų tyrėjų mano, kad projektas gali tapti pretekstu diskutuoti apie alternatyvius išgyvenimo modelius ir kosmoso kolonizavimo problemas. Kiti svarsto apie grėsmingą eschatologinę projekto pusę, kuri padėtų repetuoti ateities scenarijus, nesvarstant apie baigtį, bet įsijaučiant į visai kitokią žmogaus būtį. Galiausiai mąstoma apie labai įdomius reiškinius, tokius kaip kosminis pesimizmas, kai pabrėžiamas kosmoso abejingumas mūsų atžvilgiu ir žmonijos menkumas visatos gyvenime.
– Minėjote, kad kartu su Lietuvos erdvės agentūra šią programą ruošiatės pristatyti šiemet vyksiančioje Venecijos architektūros bienalėje. Kiek tiesiogiai šis projektas susijęs su architektūros disciplina?
– Šią programą tam tikra prasme galima laikyti spekuliatyvaus dizaino ir architektūros projektu. Architektūra čia neapčiuopiama, bet įsivaizduojama, o svarstant apie planetinio mastelio architektūrą, pavyzdžiui, teraformavimą, galime visai kitaip pažiūrėti ir į žemiškąją architektūrą. Suformuojant tokią unikalią kritišką perspektyvą, aiškėja, kad architektūra yra labai žemiška disciplina, o esminė jos problema yra gravitacija. Tačiau net jei įsivaizduosime, kad pamatai yra pakibę, o pastatai levituoja, likę konstruktai vis tiek liks žemiški arba prilipę prie Žemės.
Būtent todėl atrodo svarbu pastumėti architektūrą į dar radikalesnes aplinkybes ir svarstyti apie konceptualią Vitruvijaus architektūros inversiją. Kitaip tariant, kas nutiktų, jei žmogus iš centrinės figūros, aplink kurią viskas ilgą laiką sukosi, virstų tuo, iš kurio ir formuojama architektūra? Jei žmogus taptų plyta naujai planetai, tikriausiai galėtume kalbėti ne tik apie savotišką kosminės architektūros darinį, bet ir labai specifinį monumentą žmonijai. Gal tai ir yra tam tikras žmonių polinkio iškelti save į centrą atspindys?
– Ar norite pasakyti, kad projektas yra labiau apie žmoniją, nei apie kosmosą?
– Projektas apie tai, kad kosmosas yra mumyse, o ne kažkur anapus.
