Vienas garsiausių ir gabiausių lietuvių Kino operatorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J.Gricius mirė pirmadienį. Jis ėjo 93-iuosius metus.
„J.Griciaus indėlis į lietuvišką kiną yra toks milžiniškas, kad būtų net sudėtinga nusakyti keliais sakiniais. Jis padarė įtaką tiek vaidybiniam, tiek dokumentiniam kinui, išugdė visą operatorių kartą, galų gale iškėlė operatoriaus meistriškumą į tarptautines aukštumas“, – BNS sakė režisierius Audrius Stonys.
Tai nenuostabu, nes J.Griciaus kamerai pakluso tokia galybė puikių juostų: „Antigravitacija“ (1995), „Portretas“ (1995), „Šuns metai“ (1995), „Išakėtas krantas“ (1992), „Niekam nesakyk“ (1992), „Paprasta istorija“ (1991), „Žolės šaknys“ (1988), „Būrys“ (1984), „Turtuolis, vargšas...“ (1982), „Chameleono spalvos“ (1978), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Ties riba“ (1972), „Akmuo ant akmens“ (1971), „Laiptai į dangų“ (1966), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Žingsniai naktį“ (1962), „Kanonada“ (1961), „Paskutinis šūvis“ (1960), „Kalakutai“ (1959).
2008-aisiais, kai J.Gricius šventė savo 80-metį, su juo susitiko kino kritikė Rasa Paukštytė ir pasikalbėjo apie operatoriaus profesiją ir vaizdo kultūrą.
„Režisierių vizijas įgyvendinu taip, kaip aš jas suprantu. Ar gali vienas žvejybos tralerio įgulos narys pasakyti, kad štai ta viena tinklu pagauta žuvelė – jo nuopelnas? Negali. Kinas yra kolektyvinis menas. Labai retas atvejis, kad režisierius gali būti savo filmų operatorius, kaip mūsiškis Šarūnas Bartas. Režisierius gali prigalvoti, ko tik nori, bet jei jis neturės visa tai matančio operatoriaus, nebus jokio filmo. Yra daugybė režisierių, kurie neturi jokio supratimo apie vaizdą. Jiems gana kadre įkalbėtų scenarijaus tekstų“, – anuomet kalbėjo J.Gricius.
– Jei nenorime įžeisti vieno ar kito filmo, dažniausiai sakome: „Operatoriaus darbas tikrai labai geras“.
– Ir tai tiesa. Kažkokiu stebuklingu būdu susiformavo net kelios gerų kino operatorių kartos – Algimantas Mockus, Rimantas Juodvalkis, Jonas Tomaševičius, vėliau atėjo Algimantas Mikutėnas, Viktoras Radzevičius, Rimvydas Leipus, Vladas Naudžius.
Baisu net ko nors nepaminėti, kad neįsižeistų. Kodėl taip yra – paslaptis. Kodėl olandai yra puikūs tapytojai, o skandinavai rašė puikias sagas? Tai klausimas mentaliteto tyrinėtojams.
– Prie išvardytų operatorių paminėčiau Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“, Audriaus Stonio „Varpo“ operatorių Audrių Kemežį – gal sėkmingiausiai ir bene daugiausia kine dirbantį jūsų mokinį.
– Savo pedagoginę veiklą vertinu labai skeptiškai. Bet kai pamačiau, kaip filmavimo aikštelėje dirba A.Kemežys, pamaniau, kad gal ir ne beprasmiškai keletą metų praleidau Muzikos ir teatro akademijoje.
– Nors jūs nufilmavote nemažai spalvotų filmų, vis dėlto jūsų vardas siejamas su nespalvota kino juosta. Kaip tai paaiškintumėte?
– Tai likimas. Su spalvota juosta niekada nekonfliktavau, bet nespalvotą mėgstu labiau.
Kiekvienas menas turi savo sąlyginumų – teatras turi ketvirtąją sieną, tapyba – plokštumą. Kinas – negana to, kad ekranas plokščias, – dar ir atsirado kaip nespalvotas menas.
Dabar jau pamirštame, kiek buvo įdėta pastangų, kad būtų suprasta ir surasta nespalvoto vaizdo estetika.
– Ką apskritai manote apie šiandieninę vaizdo kultūrą?
– O atsakykite, ką bendra turi važiuojantis troleibusas su savivaldybės problemomis, apie kurias pasakoja televizijos žinių vedėjas? Nebent tai, kad troleibusas važinėja pro savivaldybę.
Mane stebina televizijos laidų redaktoriai. Jiems kartais visai nerūpi tokia galinga poveikio priemonė kaip vaizdas.
O kokius chamiškus dalykus išdarinėja televizijos, kai įvyksta rimtos nelaimės!
Štai Gruzijos karo metu matau per televiziją degantį namą. Rusai sako, kad tai gruzinų darbas Cchinvalyje, o gruzinai teigia, jog tai susprogdintas namas Goryje. Namas – tas pats!
Operatoriaus darbas visada matomas. Atsitiktinai per Rusijos televiziją pamačiau kažkokį detektyvinį serialą. Po trijų kadrų žmonai Daliai sakau: „Jį filmavo meistro ranka“. Titruose perskaičiau: „Operatorius – Vadimas Jusovas“. Tai kino garsenybė ir, beje, mano kurso draugas.
– Kodėl šiandien kine ypač mažai jaunų režisierių, kurių darbai branda prilygtų pirmiesiems Frederico Fellini, Andrejaus Tarkovskio ar lietuvių režisierių A.Žebriūno, V.Žalakevičiaus, R.Vabalo filmams?
– Netiesiogiai su kinu susijusio atsakymo versiją gal ir turiu.
Anais laikais labai didelė išsilavinimo dalis buvo skaitymas. Pasaulėjauta ir pasaulėžiūra formavosi pagal tai, ką žmonės skaitydavo ir kaip tai suprasdavo.
Dabar žmogus linkęs ne Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ perskaityti, o pažiūrėti to paties pavadinimo Sergejaus Bondarčiuko ekranizaciją.
Iš jos jis sužino, kad Štirlicas šoko su Nataša Rostova.
Pati geriausia ekranizacija – jau sukramtytas produktas. O skaitydamas žmogus privalo kramtyti pats. Kramtydamas jis arba tampa asmenybe, arba ne.
Be to, kažkaip kreivai suprantamas pats autorinio kino terminas. Tarsi jame būtinai turi būti kas nors nesuprantama.
Po vienos peržiūros filmo kūrėjai man ilgai aiškino, ką jie savo filmu norėjo pasakyti.
O aš galvojau: negi jie nesupranta, kad jeigu vaizdu nepasakei, nieko ir nepaaiškinsi?
Po tokių peržiūrų stengiuosi laikyti liežuvį už dantų, kad nieko neįžeisčiau.
– Ar dažnai režisieriams sakėte tai, ką apie juos galvojate filmavimo aikštelėje?
– Man sekėsi. Aš daug dirbau su žmonėmis, su kuriais buvo galima kalbėtis – siūlyti idėjas, vieno ar kito kadro variantus.
Apie viską buvo galima kalbėtis ir su A.Žebriūnu, ir su R.Vabalu. Būdavo ir taip, kad iš pradžių nufilmuodavome jų siūlomą variantą, paskui – mano.
Kartais mano siūlymai pasirodydavo tinkamesni filmui.
Žinau viena – jei filmavimo aikštelėje prie kameros kilo barnis, vadinasi, susitiko du kvailiai. Filmuojant visuomet reikia žinoti, ką darai.
Improvizacijos – tik laimingi atvejai, brangakmeniai. Bet kad tuos brangakmenius panaudotum, reikalingas pats žiedas.
– Su Holivudo režisieriumi George'u Cukoru kūrėte 1974 metų filmą šeimai „Mėlynoji paukštė“ pagal Maurice'ą Maeterlincką. Koks liko įspūdis?
– Negaliu pasakyti, kad su G.Cukoru radome bendrą kalbą. Jam tada buvo 72-eji.
Man pasirodė, kad jis be scenarijaus rankose filmavimo aikštelėje negali žengti nė žingsnio.
– „Mėlynojoje paukštėje“ filmavosi garsios Holivudo aktorės – Jane Fonda ir Elizabeth Taylor. Kaip jas prisimenate?
– Su J.Fonda dirbti buvo nesunku. Ji buvo tiksli kaip astronominis laikrodis. Laiku atvykdavo į filmavimą, visuomet pasirengusi, nusigrimavusi.
J.Fonda mums skaitydavo paskaitas apie tai, koks baisus yra imperializmas.
Su E.Taylor artimiau bendravau kokias tris minutes, po kurių susipykome kone visam gyvenimui. Teisingiau – ji supyko.
Filme ji atliko keturis vaidmenis. Vienas jų buvo valstietė, kurios vaikai eina ieškoti laimės.
Interjeras – kaimo troba. Į ją įžengia E.Taylor, apsirengusi kaip valstietė, o nusigrimavusi kaip Kleopatra. Jai ant žandų – blizgantys trupiniai.
Atsisukau į G.Cukorą ir ištariau: „Jums tai patinka?“
E.Taylor rūsčiai mane nužvelgė ir iškošė pro dantis: „Man tai patinka“. Taip baigėsi mūsų bendravimas.
Trupinius nuo jos, žinoma, nukrapštė, bet tik baigus filmuoti ji pasakė, kad man atleido.
– Koks filmas jums pačiam mieliausias?
– Malonesnio darbo, kaip filmuojant „Paskutinę atostogų dieną“, neįmanoma įsivaizduoti.
„Seklio Kalio nuotykių“ į klasikos gretas gal ir neįrašysime, bet ir prisiminti, ir žiūrėti šį filmą man malonu.
Dabartinėje serialų „niagaroje“ visai padoriai žiūrisi ir televizijos filmas „Turtuolis, vargšas...“. Kai reikėjo iš Rygos padaryti Ameriką, didelio džiaugsmo nebuvo, bet dirbome be kraujo.
Pagal rezultatus, matyt, labiausiai vertinčiau juostą „Niekas nenorėjo mirti“. Filmavimo metu ji vadinosi „Teroras“.
Su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi dirbome santarvėje. Apie tokį vientisą rezultatą galima tik svajoti.
Apie filmo ideologinę pusę nelabai noriu kalbėti. Ji visuomet kėlė daugiausia ginčų, dalijo žiūrovų salę perpus.
– Kodėl šiandien neatsiranda tokio lygio filmo?
– Kadaise, praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, vienam muzikiniam filmui reikėjo surasti tenorą.
To tenoro kūrybinė grupė ieškojo nuo Vladivostoko iki Žmerinkos. Nerado.
Klausia dirigento Nikolajaus Golovanovo: „Kodėl nėra tenorų plačiojoj tėvynėj?“ „Negimsta“, – atsakė dirigentas.
Supraskite, talentas turi gimti. Kai gims, pasireikš. Jeigu jo nesužlugdys bičiuliai, sugėrovai ir silpnybės.
* * *
Iš J.Griciaus autobiografijos
* Gimiau 1928 m. Kaune. Mano tėvas – žurnalistas, rašytojas, motina buvo buhalterė banke, bet 1932 m., šeimai padidėjus, nebedirbo. Kaune baigiau J.Jablonskio pradžios mokyklą.
* 1941 m. birželio 14 d. su tėvais buvome ištremti į Altajaus kraštą, vėliau, 1942-ųjų birželio pabaigoje, per antrą trėmimą, atsidūrėme Jakutske. Ten tėvams tremtis buvo panaikinta, ir mūsų šeima pradėjo ilgą, varganą kelią Vakarų kryptimi. Lietuvą pasiekėme dar karui nesibaigus, 1944 m. rugsėjo mėn.
* 1944-aisiais pradėjau mokytis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, ją baigiau 1949-aisiais. Tais pačiais metais įstojau į Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto (VGIK) Operatorių fakultetą Maskvoje.
* Baigęs institutą buvau paskirtas dirbti Lietuvos kino studijoje. Metai Lietuvos kino studijoje buvo darbingi ir vaisingi. Galima sakyti, kad tuomet neturėjau ne tik pertraukų tarp filmų, bet ir retai „teištarpuodavau“ atostogas.
* Filmografija (kaip operatoriaus): „Antigravitacija“ (1995), „Portretas“ (1995), „Šuns metai“ (1995), „Išakėtas krantas“ (1992), „Niekam nesakyk“ (1992), „Paprasta istorija“ (1991), „Žolės šaknys“ (1988), „Būrys“ (1984), „Turtuolis, vargšas...“ (1982), „Chameleono spalvos“ (1978), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Ties riba“ (1972), „Akmuo ant akmens“ (1971), „Laiptai į dangų“ (1966), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Žingsniai naktį“ (1962), „Kanonada“ (1961), „Paskutinis šūvis“ (1960), „Kalakutai“ (1959).
