Naujajame Simonos albume skamba jos kūrybos kompozicijos, kurias ji komponavo kaip gyvai atliekamą garso takelį nebyliam filmui „Žanos d’Ark aistra“, 1928-aisiais režisuoto danų kilmės režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio. „Pasiūlymą sukurti „gyvą“ partitūrą nebyliam kinui gavau 2017-ųjų metų pabaigoje iš savo kolegos Luiso Fraire, kuris turi meno galeriją Vusterio mieste, Masačusetso valstijoje. Aš net nesudvejojusi sutikau. Tuo metu, kai gavau elektroninį laišką iš Luiso, bandžiau išbristi iš toksiškų santykių. Pamenu tą dieną kaip šiandien – stoviu Bostono autobusų stotyje, kad praleisčiau savaitgalį Niujorke su drauge Rūta, kad atsigaučiau, permąstyčiau prioritetus, sukaupčiau jėgų gyvenimo apvertimui aukštyn kojom. Tas pasiūlymas buvo tarsi žinutė, kad einu tinkama linkme“.
Gavusi pasiūlymą Simona iš pradžių pasinėrė į Žanos d'Ark istorijos studijavimą, pjesių ir straipsnių apie Žaną d'Ark skaitymą. „Apie Žanos d'Ark istoriją išmokau dar būdama mokykloje. Manau, vienas mus jungiantis bruožas yra labai stiprus pašaukimo pojūtis nuo pat vaikystės. Žana nebuvo iš kariūnų šeimos, tačiau jos pašaukimas būti kariuomenės lydere buvo itin stiprus, kuriuo ji aklai sekė. Aš jaučiuosi panašiai su kūryba. Gimusi ne muzikantų šeimoje, aš pajutau nenuginčyjamai stiprų potraukį menams. Sekimas menininko keliu man tapo mano piligriminė kelionė be atgalinio bilieto, be prisirišimo prie vietos ar žmonių, tai tapo gyvybės ir mirties klausimu. Per visą kūrybos laiką jaučiu Žanos buvimą šalia, tokį seserišką prieglobstį“.
Ankstyvą 2018-ųjų pavasarį iš Bostono meno tarybos gavusi nedidelę stipendiją kompozitorė pradėjo rašyti partitūrą. Stipendija padėjo apmokėti muzikantų repeticijų laiką ir premjeros išlaidas. „Premjera įvyko 2018-ųjų rugsėjo mėnesį Masačiusetso valstijoje Luiso meno galerijoje „Sprinkler factory“. Per premjerą idėjos autorius Luisas Fraire taip pat atliko dalį partitūros su elektroniniais instrumentais. Po premjeros Simona nusprendė visą projektą perimti į savo rankas ir sukurti pilną 81-ių minučių partitūrą styginių kvartetui, kurią galutinai pabaigė 2019-ųjų vasarą ir pristatė Pranciškonų vienuolyne Meino valstijoje.
„Tarp projekto pradžios ir pristatymo pas pranciškonus partitūros ištrauką taip pat pristačiau Berklio muzikos koledže vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Moterys, feminizmas ir muzika: ateities kūrimas šiandien“. Kai kūriau partitūrą, iš Bostono persikėliau gyventi į Niujorką. Šis kūrinys tapo mano gyvenimo pokyčių ir naujo gyvenimo etapo Niujorke įprasmintojas ir liudytojas“.
Prasidėjus pasaulinei pandemijai Simona pasirinko išnaudoti šį laiką naujojo albumo įrašams. „Nusprendžiau partitūrą pritaikyti albumo formatui, kad muzikos būtų galima klausytis ir be filmo. Taigi dabar atsigręžiant atgal ir skaičiuojant metus, galiu pasakyti, kad nuo muzikos kūrimo pradžios iki galutinio albumo rezultato praėjo dveji metai“. Albume daugiausiai skamba instrumentinė styginių kvarteto muzika, tačiau kai kuriose kompozicijose Simona dainuoja ir pati bei skambina lietuviškomis kanklėmis. Nors partitūra parašyta styginių kvartetui, tačiau jose gausu teatrališkų motyvų, tokių kaip šnabždesiai, juokas, alsavimas, kūkčiojimas. „Visiems klausytojams linkiu klausytis muzikos atvira širdimi ir vaizduote“.
Simona Smirnova sako, kad albumas yra jos prisistatymas pasauliui kompozitorės vaidmenyje: „Dauguma mano klausytojų mane pažįsta kaip džiazo dainininkę, atlikėją, kanklininkę, tačiau nedaug kas pažįstami su mano kompozitorės amplua. Didžiojoje dalyje šio albumo kompozicijų aš pati nedainuoju ir negroju, tačiau diriguoju. Kompozicija atveria kitas mano asmenybės puses, labiau uždaras, intravertiškas, melancholiškas ar net egzistenciškai liūdnas. Tą patį patiriu piešdama ar rašydama poeziją. Kaip asmenybė, esu ekstravertiška ir linksma, tačiau per kompoziciją aš pasiekiu giliausias savęs pačios kerteles“.
Albumas buvo įrašytas vienoje žymiausių kamerinės muzikos įrašų studijų Niujorke – „Oktaven Audio“. Albumo prodiuseris ir inžinierius Joseph'as Branciforte, garso inžinierius Ryanas Streber. Pirmu smuiku groja Joshas Hendersonas, antruoju smuiku – Caroline Drexler, altu – Trevoras New, violančele – Julia Henderson. Paskutinę albumo dainą „Empty land“ (liet. „Tuščia žemė“) atlieka džiazo pianistas Chrisas McCarthy.
„Kas vienam žmogui atrodo daug pastangų, kitam atrodo lengva užduotis. Jeigu projektas, kurį bandai išpildyti, yra gyvybiškai svarbus, jokios pastangos nėra sunkios, o labiau sukeliančios azartą ir teikiančios džiaugsmą. Kiekvienas žmogus renkasi tai, kas svarbiausias jo prioritetas: gyvenama vietą, šeimą, daiktus, patogumus, keliones, patirtis, ar kūrybinius projektus. Aš pasirinkau gyvenimą, kuriame kūryba yra absoliučiai pirmoje vietoje ir tai, žinoma, turi savo kainą. Tenka atsisakyti kažko, kad išpildytum dalykus, kurie yra svarbesni už viską. Tai atsiliepia ne tik finansiškai, tačiau ir santykių bei laiko paskirstymo atžvilgiu. Sunku uždėti tam kainą“, – sakė Simona.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, prieš dešimtmetį studijavo džiazo vokalą, o šiandien stebina Niujorką eklektiška muzika ir performansais, kuriuose persipina Lietuviškos kanklės, džiazinis dainavimas, kamerinė muzika ir teatrališki interliudai. Į JAV Simona išvyko prieš aštuonerius metus studijuoti šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo prestižiniame Berklio muzikos koledže Bostone. Po studijų Simona išvyko gyventi į Niujorką, kuriame paskutinius dvejus metus sėkmingai skina laurus ir sukasi kaip vijurkas. Simona su savo kvartetu koncertuoja džiazo klubuose, pristatinėja kankles JAV visuomenei vesdama interaktyvius seminarus, kasmet išvyksta mėnesio gastrolėms į Australiją ir Naująją Zelandiją, bei kuria muziką kameriniams orkestrui ir kinui.
Albumą „Žana d’Ark, styginių kvartetui“ galima išgirsti per Spotify, iTunes, Amazon music, Bandcamp ir kitas muzikines platformas, o kompaktinių diskų galima įsigyti Amazon, CD Baby svetainėse arba tiesiogiai per Simonos internetinę svetainę www.simonasmirnova.nyc.
