Per pastaruosius kelis dešimtmečius buvome įpratę, kad pasaulis labai susitraukė ir panorėjus, galėjai nuskristi kavos atsigerti į Romą, Neapolį ar romantiškai pavakarieniauti į Londoną, Berlyną ar bet kurį kitą pasaulio miestą – atstumai buvo visiškai išnykę. Tačiau benueinančiais metais fiziškai jie vėl padidėjo – teko apsiriboti vietoje teikiamais malonumais, dar kartą įvertinti ir pamilti savo kraštą, savo kiemą.
Įvertinti, ką galbūt nenorom, bet nepelnytai buvome pamiršę – santykius, artumą, atgaivinti ir iš naujo atrasti per skubėjimą nutrūkusius ryšius su seniai nematytais draugais, giminėmis, klasiokais. Apie pastarųjų metų iššūkius, kaip su jais susigyventi ir išgyventi, mintimis dalijosi naujasis Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
– Arkivyskupe, leiskite pasveikinti Jus su šv. Kalėdoms. Šiandienos įvykių kontekste turbūt dažnas padėkojame Aukščiausiajam, kad sulaukėme dar vieno Kristaus gimtadienio. Kaip Jūs pats jautėtės pavasarį ir jaučiatės dabar? Kokių minčių turite apie per nepilnus metus kardinaliai pakitusią mūsų kasdienybę?
– Metai labai kitokie. Turbūt niekas nėra patyręs tokių metų kaip šie įvairiais aspektais.
Pirmiausia, nori nenori turime pripažinti, kad visus lydėjo nerimas dėl to, kad potencialiai galime užsikrėsti, o tada iškyla klausimas apie gyvenimo trapumą, prasmę. Aišku, nerimas kilo ir tam tikra prasme dėl nestabilumo, kuris yra ne tik dėl viruso, bet ir dėl sukeltų jo pasekmių – daug darbų užsidaro, daug žmonių turi dirbti per nuotolį, pagaliau, neaišku, kaip išsilaikys verslai.
Jeigu pavasarį buvo dar didesnė įtampa, kadangi nežinojome viruso plitimo būdo, dabar pagal tai, kaip žmonės juda, jaučiamės ramiau, atrodo daugiau atsipalaidavę, bet skaičiai, kurie rodo užsikrėtimus, vis dėlto neramina, nesame susitvarkę.
Ir šiuo metu nuotaika tikriausiai visų yra prislėgta.
Aišku, esame kviečiami nepasiduoti nevilčiai ir nerimui. Kitaip galime pradėti sirgti ir be ligos. Gali įsivaryti ligų, kurios susijusios su psichologija ir emocine būsena.
Šiuo metu psichologai taip pat kalba, kad labai padidėjo žmonių skaičius, kurie kreipiasi pagalbos dėl psichologinės sveikatos, nes sudėtinga suvaldyti tuos procesus, ypač, kai griūna dar ir šeimos, darbo reikalai.
Metai su iššūkiu, bet kiekvienas iššūkis turi dvi puses. Vieną – tą sunkiąją, išbandymo dalį, o kitą – pamatyti galimybes šitų išbandymų kontekste. Nes tik per išbandymą mes augame.
Tik išbandymo metu aplinkybės mane priverčia pasitempti, išsitiesti ir ieškoti naujų sprendimų. Žmogus šiandien, galima sakyti, laiko egzaminą ir savo paties atžvilgiu, kaip priima visą tą situaciją ir kaip kitiems ją perduoda – ar kad štai čia jau viskas baigta, ar kad viskas bus gerai, nereikia pasimesti.
Žmonija yra perėjusi per dar didesnius išbandymus, įvairius kataklizmus. Reikia žiūrėti kaip į galimybę. Aš stengiuosi šiais metais tą daryti – išbandymo aplinkoje taip pat įžvelgti ir galimybių pusę.
– Kaip manote, kodėl Dievas pasauliui skyrė tokių išbandymų?
– Aš sakyčiau, kad nėra tikslu įvardinti, jog Dievas skiria išbandymus. Visgi išbandymai daugiau mus ištinka. O Dievas pasinaudoja mus ištikusiais sunkumais, kad padėtų mums augti.
Tai – vienintelė priežastis, kodėl Dievas leidžia mus supti sunkumams arba iššūkiams.
Žmogus, jeigu jis atsipalaiduoja ir neturi jokio iššūkio, neauga – tokia žmogaus prigimtis.
Mes savo vaikams mokykloje užduodame namų darbus keldami jiems būtent iššūkius. Žiūrint iš vaiko pusės, tai sukeliame jam sunkumą, nes tikrai būtų lengviau namuose nedaryti tų darbų ir užduočių neatlikinėti, bet vis dėlto mes tą drąsiai darome, nes žinome, kad vaikui tai išeis į gera – jis per tai augs ir gims nauja kokybė šitame žmoguje.
Panašiai galbūt elgiasi ir Dievas, kad jis leidžia tas augimo zonas ir mums suteikia tokią aplinką, kur manyje tvirtėja gebėjimas įveikti sunkumus ir dėl to aš tampu naujos kokybės žmogumi.
Tikrai labai norėtųsi palinkėti žmonėms neliūdėti tik užsidarant nuo viso pasaulio. Bet atsiveriant tam, kas yra sukurta gera ir sau padovanojant įkvėpimą iš tų žmonių širdžių, kurie galbūt irgi vienatvėje sukūrė didžius kūrinius.
– Rodos, gyvename labai chaotiškame laikmetyje – karai, ligos, protestai, nuolatinės politikų rietenos ir bandymas demonstruoti savo galią, sparti klimato kaita... Kita vertus, tas chaotiškas dabartinis pasaulio gyvenimas yra mūsų pačių išbandymas, egzaminas sau?
– Taip, chaosas dažnai kyla iš žmogaus širdies, jo netvarkingų minčių. Taigi, jeigu matai pasaulyje chaosą, tai pirmiausiai jis yra įvykęs žmogaus širdyje.
Berods, Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad prieš tai, kol karas vyksta tarp žmonių, jis būna įvykęs jau žmogaus širdyje.
Tai, ką mes matome dabar pasaulyje, yra daugmaž atspindys to, kas vyksta žmonių vidiniame gyvenime.
– Gal turite kokių nors bent teorinių pamąstymų, kada tai galėtų liautis? Kada žmonija nustos užsiiminėti savidestrukcija?
– Žmonija per šitas visas išbandymo aplinkybes mokosi.
Jeigu palygintume, kas pasaulyje vyko dvidešimtame amžiuje, tai savojo laiko mes taip lengvai nevadintume išbandymu ir chaosu, nes tikras chaosas buvo totalitariniu režimu siaubingai pasėta panika per visą pasaulį.
Du įvykę Pasauliniai karai ir po to sekę pasekmės...
Jeigu mes dabartinę situaciją matytume platesniame kontekste, negali sakyti, kad tai nėra sunkumas, bet jis visgi nėra palyginamas su tuo laiku, kai žmonės tiesiog masiškai mirė iš bado. Kad ir prisimintume mūsų kaimynus ukrainiečius.
Arba netgi ir šiame laike žmonės pasaulyje miršta iš bado.
Šiuo metu vis tiek, ypač vakaruose, mes turime išsprendę bent jau tas bazines žmogaus reikmes ir žmogus gatvėje iš bado nemiršta. Todėl vien tik šitą laiką pavadinti kritiniu, chaotiniu ir kriziniu, būtų ne visiškai teisinga.
Galėtume sakyti taip: jis turi iššūkį, bet ne tragišką arba ne dramatišką, nes jo iššūkis yra įveikiamas ir tą rodo, pavyzdžiui, žmonių sudėtų pastangų dėka per trumpą laiką atrasta vakcina, nors paprastai tai užtrunka 10–15 metų.
Vadinasi, žmonija savyje gali generuoti tokias pajėgas, kurios pasiekė neįtikėtinų rezultatų per trumpą laiką. Ši potencija mumyse yra. Ir va, tokie laikai kaip šis parodo, kad žmogus gali daug daugiau nei jis pats savyje tai suvokia ir žino. Tai toks laikas mus moko apie mus pačius ir mūsų prigimtį, mumyse slypinčias galimybes ir kūrybiškumą.
Aš sakyčiau, kad nėra tikslu įvardinti, jog Dievas skiria išbandymus. Visgi išbandymai daugiau mus ištinka. O Dievas pasinaudoja mus ištikusiais sunkumais, kad padėtų mums augti. Tai – vienintelė priežastis, kodėl Dievas leidžia mus supti sunkumams arba iššūkiams.
– Viskas skamba gana niūriai. O ką teigiamo ir šviesaus įžvelgtumėte mūsų gyvenamame laike?
– Labai priklauso, kaip mes pasižiūrime į mus supančią tikrovę. Įdomus dalykas – jeigu paskaitytume įvairias psichologines knygas, kurios moko tam tikros laikysenos, susitvarkyti savo mintis, emocijas, jausmus, tai dažniausias jų patarimas – keisti požiūrį. Reiškia, naujai pažvelgti į tave supančią tikrovę. Mes tikrovę modeliuojame per savo širdies ir minčių filtrą.
Jeigu tikrovėje yra stebimi tik neigiami reiškiniai ir tik apie juos mes transliuojame, gali susidaryti vaizdas, kad visa tikrovė yra niūri, slegianti ir beviltiška.
Bet, jeigu pažiūrėtume iš kitos pusės, pavyzdžiui, į tuos pačius protestus, tai jų esmė – kaip padaryti šitą pasaulį geresne vieta. Nes protestas primena, kad gali būti geresnė visuomenės versija. Protestas ne visada būtinai yra neigiamas dalykas.
Aišku, jeigu žūva žmonės, jeigu jis virsta į chaosą, tada taip. Bet iš kitos pusės, žiūrint į pasaulio įvykius, aš galiu pabrėžti tą niūriąją pusę, bet taip pat reikia nepamiršti, kad yra ir teigiama dalis.
Pavyzdžiui, kad vyksta susitarimas tarp Izraelio ir Arabų kraštų. Kažkas panašaus, ką Europa išgyveno po Antrojo pasaulinio karo, kai Europos valstybės stengėsi susitarti, kad nekariautų, bet bendrai rastų problemų sprendimus.
Pavyzdžiui, šiuo metu tą tendenciją regime Rytų pasaulyje, kad vyksta derybos tarp didžiųjų kraštų, kad mes šnekamės ne karo arba ne bombų kalba, bet einame diplomatijos keliu.
Tai yra tam tikras postūmis pasaulyje nuo to laiko, kai buvo sprendžiama bombomis.
Aišku, visada esama karo grėsmės. Bet kol tas neįvyko, galime sakyti, kad diplomatija laimėjo. Pažiūrėjus į žmonijos istoriją, karas buvo beveik įprasta bet kokių tarptautinių klausimų sprendimo forma.
Jeigu matai pasaulyje chaosą, tai pirmiausiai jis yra įvykęs žmogaus širdyje. Berods, Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad prieš tai, kol karas vyksta tarp žmonių, jis būna įvykęs jau žmogaus širdyje. Arkivyskupas K. Kėvalas
– Arkivyskupe, žvelgiant į Jus, atrodote labai linksmas ir pozityvus žmogus. Ar Jūs visada toks esate? Iš kur Jumyse tiek šviesos?
– Visokių dienų būna. Kaip gamtoje, taip ir žmoguje turbūt yra sezonai, yra lietingos ir šviesios dienos, tai, aišku, pas mane tas pats. Bet aš labai noriu perduoti žmonėms nenusiminimo nuotaiką. Šiaip mes vis dėlto renkamės savyje, kaip į viską žiūrėti.
Galiu pabrėžti, kas yra blogo, bet taip pat galiu pabrėžti, kas yra gero. Jeigu mano pašaukimas skelbti gerąją naujieną ir būti tuo žmogumi, kuris atstovauja bažnyčiai, tai labai norisi pabrėžti geros naujienos pobūdį, kad vis dėlto Dievas šitą pasaulį myli, juo rūpinasi, o mums reikia tik tą meilę priimti.
Jei priimsiu tik neigiamus aspektus, galop galiu prarasti ir tikėjimą Dievu, nes, kur jis yra, kad nesirūpina pasauliu, kodėl leidžia tokioms blogybėms vykti. Todėl gera pabrėždamas žmogus tam tikra prasme pabrėžia ir tai, kad Dievas nenustojo veikti šiame pasaulyje ir kad mes turime šį pasaulį kurti, kad visiems būtų geresnė vieta gyventi.
Tai ta gera nuotaika, padrąsinimas prie to prisideda. Taigi, aš bandau pats save padrąsinti ir kitiems tai padėti daryti.
– O kaip įveikiate sunkumus savo gyvenime? Juk būna, kad ne ta koja išlipate iš lovos, kas nors sugadina nuotaiką ar įvyksta koks nors nemalonus įvykis... Gal turite kokį nors ritualą, po kurio nuotaika akimirksniu pagerėja ir vėl viskas aplinkui tampa šviesu ir miela?
– Turiu prisipažinti, kad pagrindinis vis dėlto sunkumų įveikimo būdas man yra malda. Nes ištikus staiga iššūkiui, išsigąstu.
Būna dalykų, kad atrodo, jog suparalyžiuoja mane, viskas baigta, bet malda yra didžiulė galia žmoguje. Kažkas įvyksta tokio, kad ta baimė tavyje transformuojasi į norą veikti, nuotaika „nieko gero nebus“ į nuotaiką „o vis dėlto gal čia yra nauja galimybė“.
Kitais žodžiais tariant, malda tampa būdu, kaip žmogui išstovėti ir tada jis jaučiasi, kad nelabai turi išgyventi dėl to, jog nevaldo gyvenimo, jeigu jis turi šalia tą, kuris sukūrė žmogų ir pasakė: „Visi jūsų galvos plaukai suskaityti.“
Tai va toje perspektyvoje, kažkaip tu save išgelbėji, pirmiausia pabunda jėgos, atsistato nuotaika, pagaliau, tu turi kam išsisakyti, nes žmogus bėdoje išgyvena siaubingą vienatvę.
Malda suteikia jausmą, kad tu esi bendrystėje su kūrėju ir jis tavęs nepaliks. Taip pat tu turi viltį, nes išsiuntei žinutę į dangų ir lauki atsakymo problemos sprendimui Tai žmogui suteikia vilties.
– Tai, kalbant apie Jus patį, vienas iš Jūsų gyvenime įvykusių įvykių, kuris, kaip Jūs sakote, paralyžiavo tikriausiai buvo Jūsų paskyrimas Kauno arkivyskupu?
– Taip, tai buvo didelis iššūkis. Aišku, kiekvienas pokytis mūsų gyvenime sukelia stresą. Atrodo, įsigyveni, viskas eina ritmingai ir staiga reikia pakelti bures ir plaukti į atvirą jūrą.
Gal viskas ir bus gerai – sako viena pusė, o gal pateksi į audrą – sako kita pusė. Mes tokiuose naujuose gyvenimo etapuose išsigąstame.
Natūraliai ir aš išsigandau, kadangi tai – didėjanti atsakomybė, didėjantis darbų ratas ir platesnės problemos. Bet, aišku, kai save ramini ir supranti, kad gyvenimas atiduotas į Dievo rankas, tai Viešpats kažkaip išveda.
Kai apaštalas Paulius, pateko su laivu į audrą, jis visus gelbėjo mintimi, kad greičiausiai juos išmes į kažkokią salą. Tai man irgi šiam kartui labai tinka ta apaštalo Pauliaus mintis.
Žmogus gali daug daugiau nei jis pats savyje tai suvokia ir žino. Tai toks laikas mus moko apie mus pačius ir mūsų prigimtį, mumyse slypinčias galimybes ir kūrybiškumą. Arkivyskupas K. Kėvalas
– Jūs daugiau bijojote atsakomybės ar nepasitikėjote savimi?
– Priimta atsakomybė – nėra naujas dalykas. Daugiau išsigąsti, kaip pasiseks susitvarkyti naujoje vietoje. Nes toje vietoje, kur esi, paprastai jau būna laukas aptvarkytas ir žmogus tik atlieki savo pareigas, kurios yra žinomos ir jau patirtos.
Tuo tarpu naujame darbe ar gyvenimo etape yra baimė, kaip man seksis susitvarkyti su naujos vietos iššūkiais? Aišku, tas laikas praeina ir vėl viskas gerai.
– Manau, Jums puikiai sekasi. O kaip pats dabar jaučiatės? Ar verta buvo tiek nerimauti dėl naujų pareigų?
– Turbūt, kad neverta, kaip ir visada. Aišku, visur yra iššūkių, bet yra ir Dievo pagalba, žmonės aplinkui, kurie padeda. Tikrai Viešpats ne tik duoda atsakomybes, bet ir duoda jėgų ir sprendimų joms nešti.
Džiaugiuosi, kad naujoje vietoje jaučiuosi tikrai pakankamai gerai. Tai yra mano gimtoji vyskupija, pagaliau, gimtasis miestas.
Aš jaučiuosi tikrai namuose ir dėkoju Dievui už galimybę šitame mieste ir šitoje vyskupijoje tarnauti. Vis tiek tai yra man pažįstamas kraštas.
O Žemaitijoje buvo dar didesnis iššūkis ta prasme, kad buvo nauja kultūra, šiek tiek skyrėsi ir bažnyčios struktūros išdėstymas. Dėkoju Viešpačiui, kad leido pažinti šį unikalų ir ypatingą Lietuvos kraštą ir dėkoju Jam, kad galiu pasitarnauti būdamas Kaune, mūsų vyskupijoje.
– Esu skaičiusi, jog svarbią vietą Jūsų gyvenime užima muzika ir grojimas. Kokiais instrumentais grojate?
– Groju akordeonu, taip pat truputėlį pianinu, bet, aišku, akordeonas – mano pirmoji meilė ir į kitus instrumentus nelabai dairiausi, nes jis man visada atrodė, kad šitas instrumentas savyje labai daug sutalpina.
Jis gali groti ir liaudies muzikos kūrinius, ir klasikinę muziką. Jis gali būti paimtas ir atsivežtas į kiekvieną vietą ir, aišku, jis labai praskaidrina nuotaiką.
Man tai veikia kaip vaistai, kaip terapija. Tiek, kad dabar nelabai dažnai galiu paimti akordeono į rankas, kadangi labai didelės atsakomybės, daug darbo ir dažnai laiko trūkumas kokiam pagrojimui. Bet vien tik dėl to, kad žinau, jog jis yra ir kad galiu paimti ir pagroti, tai yra paguoda širdžiai.
– Iš kur tokia stipri ta meilė muzikai?
– Turbūt įgimta – šeimoje, giminėje turiu muzikantų. Pusbrolis ilgus metus grojo vestuvėse, paskui muzikinėje grupėje.
Būdamas aštuonerių, pamatęs, kaip jis groja vestuvėse ir kaip visi žmonės išjuda dėl tos muzikos, man padarė tokį įspūdį, kad užsidegė širdis ir man groti. Pradėjau iš karto, aštuonerių.
Nors į akordeono klasę manęs dar nepriėmė, mokiausi keletą metų privačiai. Bet labai džiaugiuosi, kad pabaigiau vaikų muzikos mokyklą, kuri suteikė labai gerus pagrindus bendrai muzikiniam skoniui bei išsilavinimui. Ne tik grojimo, bet ir muzikos literatūros pamokos man buvo didelė dovana gyvenime, kad patekau į šitą pasaulį.
Įdomu tai, kad dabar gyvenu Kauno arkivyskupijos kurijoje, kuri sovietmečiu buvo paversta J. Naujalio muzikos mokykla. Tai va, galėčiau sakyti, kad gyvenu dabar muzikos mokykloje (juokiasi).
Labai džiaugiuosi, kad Dievas davė tokią dovaną pažinti šitą instrumentą ir kad, reikalui esant, galiu visada jį panaudoti kaip vaistą širdžiai.
– Galbūt esate kada surengęs arba ketinate surengti ateityje ir savo kokį solinį koncertą? Manau, daug kam būtų smalsu ir įdomu paklausyti Jūsų atliekamų kūrinių.
– Solinis koncertas yra didelis iššūkis. Tikrai reikia nemažai repetuoti ir daug laiko paskirti. Galbūt kada nors gyvenime tai bus įmanoma.
Aišku, smagu būtų tai padaryti. Esame pabandę su keliais kunigais susiburti grupę pavadinimu „Sacerdos“ (lot. kunigas). Pasirodo, visų mūsų svajonė vaikystėje buvo turėti grupę, joje groti. Taigi, sudėję svajones į vieną vietą, įkūrėme grupę ir keletą metų pagrojome. Ir labai džiaugiuosi, kad netgi Žalgirio arenoje Kaune surengėme pasirodymą per vieną „Valentino diena kitaip“ renginį. Esame tarsi užsiregistravę, pabandę ir labai dėl to džiaugiamės.
O šiaip mano pagrojimas tokio daugiau privataus pobūdžio.
– Kaip suprantu grupės nebėra?
– Taip, jos nebėra. Mes, kunigai, labai greitai skirstomės dėl naujų paskyrimų – vienas išvyko studijuoti į Romą, aš pats buvau paskirtas į kitą vietą, paskui kitas kunigas – į kitą parapiją, tai mums jau paskui buvo sunku susirinkti ir repetuoti.
Bet kol buvome visi aplink Kauną, keletą metų tą darėme ir pavyko surengti netgi keletą koncertėlių. Tai čia mano toks gyvenimo pasiekimas muzikine prasme.
– Manau, labai didelis pasiekimas ir net neabejoju, kad Jūs jį dar atgaivinsite...
– Gal bus kada galimybės (šypsosi).
– O kokios muzikos Jūs pats mėgstate klausyti?
– Klausau įvairios muzikos – mėgstu ir šiuolaikinę, šokių muziką, ir klasikinę.
Su metais vis daugiau ir daugiau atrandu jos grožį.
Kai buvau paauglys, jaunuolis, klasikinė muzika man atrodė liūdna arba per daug sudėtinga, šiandien vis labiau ir labiau atrandu, kad ji vis dėlto yra neįtikėtinas harmonijos ir grožio pasaulio pasireiškimas. Tu matai tą darną, kuri egzistuoja gamtoje ir tai atsispindi klasikinė muzika.
– Bet jai turbūt reikia subręsti?
– Taip, jai reikia subręsti. Aš tą supratau iš savo gyvenimo patirties. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau aš ją pradedu vertinti.
– Net neabejoju, jog šiuo šventiniu laikotarpiu klausotės daug kalėdinių giesmių. Gal turite savo numylėtą, tą vieną vienintelę, kurios galėtumėte klausytis be atvangos?
– Man labai patinka kalėdinės giesmės, kurios grojamos daugiau anglosaksiškame pasaulyje. Sakyčiau, jos daugiau yra išvystytos, gausesnės.
Mes Lietuvoje, aišku, turime mažiau, bet anglosaksiškas pasaulis su savo „Lessons and carolls“ (angl. „Pamokymai ir giesmės“) ta giesmių ir pamokymų tradicija, populiariąja Kalėdų muzika (kadangi man teko studijuoti JAV, tai susipažinau su ja), labai atgaivina. Pasiklausau ir atgyja prisiminimai, guodžia širdį.
Viena iš mėgstamų mano kalėdinių dainų – „Little drummer boy“ (angl. „Mažasis būgnininkas“). Ji labiau žinoma anglosaksų pasaulyje, tikrai įdomi daina, pilna muzikinio įkvėpimo ir sprendimo pavyzdys.
– Kalėdos – viena iš svarbiausių ir labiausiai švenčiamų krikščioniškų švenčių. Tačiau šiais metais jos bus kitokios – ramesnės, ne tokios gausios žmonių atžvilgiu – panašiai kaip buvo pavasarį Velykos. Turintiems šeimas, artimuosius šventė bus graži, tačiau kaip padėti jaukiai atšvęsti Kristaus gimimą vienišiams, kurių pandemijos akivaizdoje bus dar daugiau nei įprastai?
– Pirmiausia labai norėtųsi tuos žmones pakviesti dalyvauti virtualiai šventų Mišių transliacijoje ir tokiu būdu melstis.
Taip pat Marijos radijo šventinė transliacija būna visada paruošta ir programa taikoma visiems, kurie negali išeiti iš namų, kurie galbūt dėl ligos yra prikaustyti prie lovos. Pasinaudojus moderniomis technologijomis – internetu, radija, televizija – aš nesijausiu visiškai vienišas, nes dalyvausiu gyvenime.
Kartais gali būti toks jausmas, kad mano namuose ir šventos Mišios gali vykti, ir paskaitą galiu gražią išklausyti, ir pokalbyje, kuris kažką aptaria galiu dalyvauti. Pagaliau, paskaityti knygą, pažiūrėti kokį filmą.
Kitaip tariant, reikia susidaryti dienotvarkę, kuri neduotų laiko sėdėti ir liūdėti. Nes jeigu žmogus turi dienos ritmą, pavyzdžiui, maldos, veiklos, tada vidinis pasaulis turtėdamas suteikia jausmą, kad vienišumas nebėra toks slegiantis.
– Išmoksti būti su savimi...
– Taip, išmoksti būti.
Šiais laikais turime tiek daug įvairiausių knygų, paskaitų, sukurtų pramogų, jeigu taip galima jas pavadinti, kurios pasiekia mus tiesiog būnant kambaryje. Tikrai labai norėtųsi palinkėti žmonėms neliūdėti tik užsidarant nuo viso pasaulio. Bet atsiveriant tam, kas yra sukurta gera ir sau padovanojant įkvėpimą iš tų žmonių širdžių, kurie galbūt irgi vienatvėje sukūrė didžius kūrinius.
– Arkivyskupe, kokios būna Jūsų Kalėdos? Galbūt turite kokių nors savo tradicijų?
– Mano Kalėdas dabar reguliuoja liturginis ritmas – vadinamosios Piemenėlių šventos Mišios, aišku, prieš tai Kūčių vakarienė.
Kalėdų pirmos dienos pusė taip pat būna bažnyčioje, o paskui stengiuosi aplankyti mamą, draugus. Mano Kalėdos turbūt įprastos kaip ir visų kitų žmonių. Tik tiek, kad turiu daugiau pareigų liturgijos šventime, nes tos dienos labai intensyvios mūsų bažnytiniame kalendoriuje.
Bet tuo pačiu, tai labai džiugus laikas. Visada Kalėdų labai laukiu, džiaugiuosi. Ir, kai Kalėdos praeina, kažkaip atrodo liūdna, kad praėjo. Bet ačiū Dievui, kad turime vis naujų švenčių – Nauji metai ar pan. – visada yra ko laukti ir kur žvalgytis.
– Tradiciškai norėčiau paprašyti Jūsų tarti palinkėjimą parapijiečiams, Lietuvos, o gal net ir viso pasaulio žmonėms Kalėdų bei artėjančių Naujųjų metų proga.
– Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!
Labai nuoširdžiai visiems linkiu atrasti Kalėdų džiaugsmą savo kasdienybėje, tuose paprastuose gyvenimo įvykiuose, susitikimuose.
Kalėdos yra skirtos žmogui prisiminti, kad jis yra Dievo mylimas ir kad Jis nori kiekvieną iš mūsų aplankyti.
Kalėdų mintis – kad Dievas įžengė į laiką, į žmonijos istoriją. Tai reiškia, kad nori žengti ir į mano gyvenimą. Kai įvyksta tas susitikimas, žmogus pakviečia Dievą arba kreipia į Jį dėmesį, su ta paslaptimi draugiškai gyvena, atsiveriant, klausiant ir domintis.
Tad Kalėdos yra pakvietimas domėtis žmogaus pačiais svarbiausiais klausimais – gyvenimo tikslo, prasmės, pagaliau – gyvenimo po mirties klausimu.
Ir jeigu tuos atsakymus žmogus po truputį atranda, jo širdyje prasideda vilties, džiaugsmo ir ramybės gyvenimo nuotaika. Tai norisi to ir palinkėti, kad Kalėdos taptų asmenine patirtimi susitinkant Kūrėją ir priimant jį į savo širdį.
– Labai dėkoju Jums už pokalbį, arkivyskupe, ir linkiu ramių, jaukių Jūsų svajonių Kalėdų.
