Gruodžio 12 d. Berlyne, muziejuje „Futurium“, vadinamame ateities namais, surengta 33-ioji Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija.
Šiais metais ji turėjo vykti Islandijos sostinėje Reikjavike, tačiau dėl visiems suprantamų priežasčių planus teko pakeisti.
Gyvai ceremonijoje dalyvavo tiktai keliolika kino žmonių, o daugiau kaip 40 kūrėjų nuo Norvegijos iki Ukrainos – virtualiai.
„Šie apdovanojimai – kaip ir Europa: tarsi ir kartu, ir atskirai“, – taikliai tiek Europą, tiek ceremoniją apibūdino jos vedėjas vokiečių aktorius Stevenas Gätjenas.
Ceremonija priminė jaukų bičiulių pasisėdėjimą ir pokalbį, nors gal kiek vienpusišką – visa Europa turėjo klausytis vokiečių kinematografui aktualių temų. Bet ką padarysi – tokia padėtis. Kita vertus, Europos kino akademijos būstinė yra ne kur kitur, o Vokietijoje.
Renginyje buvo ir lietuviškas akcentas: „Europos atradimo“ kategorijoje už geriausią debiutą į nominantų finalą pateko režisierius Jurgis Matulevičius, sukūręs filmą „Izaokas“.
Lietuvis laimėtoju netapo, bet jo talentas nuo to nė kiek nesumenko.
Garsus vokiečių režisierius Wimas Wendersas 33-iojoje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje paskutinį kartą dalyvavo kaip akademijos prezidentas (kaip ir akademijos direktorė Marion Döring).
Prieš tai surengtus naujo prezidento rinkimus laimėjo Europos kino grande dame – lenkų režisierė Agnieszka Holland.
Visa Europos kino bendruomenė – nuo jaunimo iki veteranų – jautriai atsisveikino su buvusiu prezidentu, o maestro Istvanas Szabo pasakė net visą prakalbą, iliustruotą istorinėmis nuotraukomis iš akademijos iniciatorių, tarp kurių buvo ir W.Wendersas, pirmojo susibūrimo prieš 33 metus.
Į renginį įsitraukė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kad padėkotų tėvynainiui už indėlį į kino meną.
Ceremonijoje buvo ir pikantiškas momentas – tarp „gyvųjų“ dalyvių kartkartėmis vis nuskambėdavo pasiūlymas: „O gal po vieną?“ (Virtualieji taures kilnojo neraginami.)
Nežinia, ar tai išsprūsdavo spontaniškai, ar buvo numatyta scenarijuje, bet taip jau susiklostė, kad geriausiu šių metų filmu tapo „Dar po vieną“ – danų režisieriaus Th.Vinterbergo tragikomedija.
Filmo kūrėjai pagerbti dar ir geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus, geriausio scenarijaus laurais.
Lietuvoje juostą buvo galima pamatyti šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“.
Tai filmas apie amžiaus vidurio krizę išgyvenančius keturis bičiulius mokytojus – Martiną, Tomį, Peterį ir Nikolajų. Visi pavargę nuo rutinos, visi susitaikę su mintimi, kad nieko reikšminga jiems nebenutiks: gyvenimas staiga tapo kažkoks nuobodus, meilės laivelis seniai sudužo atsitrenkęs į buities uolą, o svajonės liko tokioje artimoje ir sykiu nepasiekiamai tolimoje praeityje.
Sėdi bare, o akyse staiga ima tvenktis ašaros, ir negali sau paaiškinti, kurgi dingo jaunystė, o kartu su ja ir nesvarumo, euforijos, laisvės pojūtis.
Kartą draugų ketvertukas susitinka restorane su taure šampano ir šaukšteliu juodųjų ikrų su degtine atšvęsti psichologiją dėstančio Nikolajaus 40-mečio.
Jubiliatas palinksmina draugus pasakojimu apie norvegų psichoterapeuto ir filosofo Finno Skårderudo teoriją, jog žmogaus kraujyje nuo gimimo esama alkoholio, bet trūksta pusės promilės, kad žmogus normaliai jaustųsi. Jeigu promiles subalansuoji, atsiveria mintys, išsisklaido nerimas, suaktyvėja kūrybingumas.
Vėliau mokslininkas išsižadėjo šios koncepcijos, tačiau „Dar po vieną“ herojai aiškiai to nebuvo girdėję, tad nutarė hipotezę patikrinti savo kailiu.
O galbūt nuolatinis alkoholio vartojimas pagerins jų profesinį ir socialinį gyvenimą?
Labiausiai to reikia Martinui (akt. Madsas Mikkelsenas) – liūdnajam istorikui, kurio egzistencinė apatija ėmė atsiliepti pedagoginei veiklai ir santykiams šeimoje: vaikai tėvo nepastebi, žmona dirba naktinėje pamainoje, todėl jie matosi tik per vakarienę.
Jo kolegos į avantiūrą įsitraukia greičiau iš smalsumo ir azarto, bet išties problemų pakanka ir jiems.
Eksperimento taisyklės tokios: gerti tik darbo dienomis iki aštuntos valandos vakaro ir reguliariai sulyginti ir fiksuoti pojūčius.
Rezultatų ilgai nereikėjo laukti: pamokos tapo linksmesnės – vyresniųjų klasių moksleivių akys suspindo, padėtis namuose gerėja – Martinas surengia šeimos žygį prie ežero ir seksas su žmona palapinėje išspaudžia sutuoktinės ašaras bei širdį veriantį prisipažinimą: „Kaip aš pasiilgau mūsų!“
Tačiau ar 0,5 promilės – tai jau galutinė laimės formulė? Juolab kad ir F.Skårderudas neva sakęs, kad, padidinus dozę iki promilės, sąmonėje atsivers vartai, ateis katarsis. O kas bus, jei dar padidinsi?
Mėginimas bandymų keliu užbaigti norvego eksperimentą baigiasi liūdnai nuspėjamu rezultatu: neįmanoma ilgam išlikti „truputį neblaiviam“, neįmanoma nepražiopsoti patikliausio ir pažeidžiamiausio draugo.
Filme tai – fizinio lavinimo mokytojas, puikiai suvaidintas Thomo Bo Larseno, vieno artimiausių Th.Vinterbergo bendražygių. Jo herojus prasigeria ir žūva.
Šaltoki skandinaviški peizažai (operatorius – Sturla Brandthas Grøvlenas) filme atspindi ir įvykių komizmą, ir kartėlį dėl nepataisomų dalykų. Tikri herojų lėbavimai čia apgaubti tam tikro skausmingo liūdesio.
Th.Vinterbergas, pats užaugęs hipių komunoje, ko gero, neatsitiktinai ėmėsi šios temos.
Vakarų pasaulyje Danija iki šiol išlieka viena lyderių pagal alkoholio suvartojimą. Alkoholis legaliai ten parduodamas asmenims nuo 16 metų.
Ir jaunuoliai susiduria su Martinu, kai jis (siužete užsimenama, kad būdamas 12 metų jis šoko džiazo šokius) prisideda prie kažkokios jų šventės prieplaukoje.
Neįtikėtinas M.Mikkelseno herojaus šokis prieš finalinius titrus – katarsis, išsilaisvinimas, nusiraminimas.
Apie tai ir kalbėjo režisierius: „Pagal mūsų sumanymą „Dar po vieną“ – tai gyvenimo himnas. Tai sugrįžimas prie iracionalios išminties, kuri atmeta sveiką protą su jo nuogąstavimais ir išaukština visų gyvenimo džiaugsmų troškimą, nors neretai tai ir turi nepataisomų padarinių.“
Geriausi Europoje 2020-aisiais
* Geriausias filmas – „Dar po vieną“ (rež. Th.Vinterbergas).
* Geriausias režisierius – Th.Vinterbergas („Dar po vieną“).
* Geriausia aktorė – Paula Beer („Undinė“, rež. Christianas Petzoldas).
* Geriausias aktorius – M.Mikkelsenas („Dar po vieną“).
* Geriausi scenaristai – Th.Vinterbergas, T.Lindholmas („Dar po vieną“).
* Geriausias operatorius – Matteo Cocco („Paslėptas“, rež. Giorgio Diritti).
* Geriausia kompozitorė – Dascha Dauenbacher („Berlynas, Aleksandro aikštė“, rež. Burhano Qurbani).
* Geriausias dokumentinis filmas – „Kolektyvas“ (rež. Alexanderis Nanau).
* FIPRESCI prizas už geriausią debiutą „Europos atradimas“ – „Solė“ (rež. Carlo Sironi).
„Filmo herojai pavargę nuo rutinos, visi susitaikę su mintimi, kad nieko reikšminga jiems nebenutiks.
Parengė Eleonora Bačytė
