Kas padeda orientuotis mieste? Be visa kita, gatvių, aikščių, skverų pavadinimai. Juk gatvėms, aikštėms ir skverams jie suteikiami ne vien dėl to, kad būtų įamžintas koks nors nusipelnęs miruolis, o ir todėl, kad susitaręs susitikti su dar nenusipelniusiu gyvuoliu, tarkime, Vilniaus Savanorių prospekto, V.Pietario ir Žemaitės gatvių sankryžoje žinotum, kur eiti.
Bet įsivaizduokime situaciją, kad tokio G.Jauniaus vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija gūgle ir dar feisbuke randa informacijos, jog V.Pietario kūryba buvo artimesnė romantikui Maironiui, o ne realistei Žemaitei.
Komisija nusprendžia atkurti istorinę atmintį ir išskirti V.Pietarį su Žemaite – V.Pietarį pernakt ištremia prie romantiškojo Maironio, o Žemaitę – į realistiškąsias Karoliniškes. Kadangi komisija privalo imituoti veiklą, atsiprašau, dirbintis algą, toks pertvarkymo sąjūdis ima vykti nuolatos, nes gūgle ir dar feisbuke galima rasti visko, net ir tai, kad Treniotą nužudė Kęstutis, o T.Ševčenka, kaip koks A.Puškinas, prieiliavo bjaurasčių apie Vytenį, Švitrigailą, Algirdą ir Mindaugą. Darbo į valias, bet kaip vis atsinaujinančiame mieste orientuotis?
Absurdas ir liguista fantazija? Nieko panašaus. Prieš ketverius metus Vilniaus miesto savivaldybės taryba skverui Savanorių prospekto ir S.Konarskio gatvės sankirtoje suteikė partizano J.Lukšos-Daumanto vardą. Dabar G.Jauniaus vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija užsimojo šio skvero pavadinimą perkelti į Žirmūnus.
Priežastį pakomentavo ir pats G.Jaunius: „Adresu Savanorių gatvė 1 esančiame skvere yra R.Dauginčio skulptūra „Lakštingala“, ji vaizduoja berniuką su dūdele. Personažas yra iš P.Cvirkos kūrinio, kur berniukas, grodamas dūdele, įspėja partizanus apie artėjantį pavojų. Ir jis įspėja ne mūsų partizanus, o okupantų. Vilniaus Istorinės atminties komisijos vertinimu, J.Lukšos-Daumanto skvero pavadinimas ir R.Dauginčio skulptūra „Lakštingala“ gana ryškiai disonuoja.“
Gerbiamas pirmininke, realiame gyvenime net ir istorinės atminties atžvilgiu ne viskas taip paprasta, kaip feisbuke išdrauginti neįtinkančių pažiūrų asmenį.
Taip, R.Dauginčio skulptūra laimėjo sovietinį konkursą ir 1986 m. išdygo minėtame skvere. Taip, jos pavadinimas siejamas su P.Cvirkos propagandiniu apsakymu. Tačiau tai viskas, kuo galėtų būti nepatenkinta komisija.
Menotyrininkai sutaria: R.Daugintis buvo geras skulptorius, daugeliu atvejų kūręs nepropagandines skulptūras, kurios kliuvo sovietų valdžiai. „Lakštingala“, pasak žinovų, plastikos atžvilgiu yra vienas stipriausių skulptoriaus kūrinių, kuriame jis galėjo pavaizduoti ir save, vaikystėje tupintį medyje ir bergždžiai laukiantį iš tremties grįžtančios motinos.
Panašu, kad tai arčiau tiesos nei P.Cvirkos apsakymo.
Pirma, berniuko, sėdinčio medyje, įvaizdį galima aptikti ankstesnėje R.Dauginčio medinėje skulptūroje „Ąžuoliukas“, sukurtoje dar 1972 m. Antra, „Lakštingala“ vadinamoje skulptūroje berniukas laiko didoką pučiamąjį instrumentą, o P.Cvirkos apsakyme skaitome: „Berniukas įsikišo beržo tošelę į burną, prispaudė ją liežuviu ir sušvilpė.“
Jei prisimintume, kad R.Daugintis mokyklos orkestre grojo klarnetu, nesunkiai prieitume prie išvados, kad minėtas didokas instrumentas labiau primena klarnetą nei beržo tošelę.
Trečia, R.Daugintis buvo jautrus, pažeidžiamas, meniškos sielos žmogus, nuo gyvenimo tragizmo ir sovietinio absurdo gynęsis humoru ir ironija. Partizano ir tremtinės sūnus vaikystę praleido be tėvų, sisteminio muštro sąlygomis stengėsi siekti kūrybinės laisvės, o Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir šalį užgriuvus blokadai, nerimui, nežinomybei ir pavojui laisvei 1990-ųjų gegužę susidegino prie Vengrijos sienos.
R.Daugintis, beje, palaidotas Rasų kapinėse šalia vieno iš 1863 m. sukilimo vadų G.Maleckio. Pastarasis faktas – ne jums, gerbiamas G.Jauniau! Dar, apsaugok Dieve, imsit kasinėti.
Ketvirta: tikrovėje, skirtingai nei gūgle ir dar feisbuke, sunkiau išvengti gana ryškių disonansų, tad pone Istorinės atminties komisijos pirmininke, neatiminėkite gyvenimo sudėtingumo ir nedarnumo iš tų, kurie dar prisibijo šių laikų madingosios ligos.
Ne, ne kovido. Greičiau skaitmeninės pseudodemencijos (tai užmušk neatsimenu, kurio rusų mokslininko terminas). Šiaip ar taip, ji, toji skaitmeninė pseudodemencija, panašu, žiauriai trukdo orientuotis erdvėje ir laike.
