Tai BNS patvirtino jos bičiulis, buvęs jos studentas Marius Mikalajūnas. „Taip, galiu patvirtinti“, – BNS penktadienį sakė jis.
Anot žiniasklaidos, ji sirgo koronavirusu. Bičiuliai ir kolegos sukrėsti literatūrologės ir teatrologės I.Veisaitės mirties, jie pabrėžia didelį jos indėlį į Lietuvos kultūrą.
Netekti gero draugo visada labai skaudu
Knygos apie teatrologę, literatūrologę I.Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.
„Emociškai šita žinia buvo labai skaudi, nes Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė. Netekti tikro gero draugo visada yra labai sunku“, – BNS sakė A.Švedas.
Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I.Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę.
„Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu, – teigė istorikas. – To pokalbio metu mes kalbėjome apie begalę dalykų – apie valstybės ir visuomenės aktualijas, mano šeimą, apie tai, kas jai rūpi. Kalbėjome labai trumpai, bet aptarėme daug dalykų.“
Anot A.Švedo, I.Veisaitę galima laikyti vienu iškiliausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos visuomenės žmonių.
„Lietuva neteko žmogaus, kuris labai rūpinosi valstybės irvisuomenės gyvenimu, Lietuva neteko labai geranoriškos, puikios valstybės ir visuomenės ambasadorės pasaulyje.
Irena puikiai mokėjo atstovauti Lietuvai, ji dažnai dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose, ji pasakojo apie sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją“, – sakė A.Švedas. – Ji buvo puiki diplomatė ir tarpininkė tarp įvairių kartų žmonių, įvairių įsitikinimų ir patirčių žmonių.
Ji buvo tai, kas žmones jungia. Tokių empatiškų žmonių, su atvira širdimi mokančių atsisukti į pasaulį, priimti jį, trūksta.“
A.Švedas pridūrė, kad I. Veisaitės asmenybę sunku apibūdinti vienu žodžiu.
„Irena yra daugiaspalvė asmenybė, jos gyvenimą sunku apriboti vienu žodžiu – teatro kritikė, germanistė, intelektualė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė. Išvardijau daug epitetų, apibūdinimų, bet jie vis tiek iki galo neapibūdina Irenos asmenybės gelmės“, – teigė VU istorikas.
A.Švedas 2016 metais apie I.Veisaitę parašė knygą „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“, jis teigė, kad susipažinti su I.Veisaite jam pasiūlė Oskaro Koršunovo teatro atstovė, velionės bičiulė Audra Žukaitytė.
Stebino žingeidumu, kalbėjimu be užuolankų
Intelektualė, literatūrologė ir teatrologė I.Veisaitė stebino savo išlaikyta energija ir žingeidumu bei gebėjimu kalbėti be užuolankų, sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis.
„Tai yra didžiulis praradimas, labai gaila, kad tai įvyko tokiu metu, per šį visą chaosą. Bet ji buvo žmogus, pavyzdys kiekvienam savo energija, savo smalsumu, ne kiekvienam pavyksta iki tokio garbingo amžiaus tai išlaikyti. Tai buvo artimas ir svarbus žmogus“, – teigė nacionalinio teatro vadovas.
Pasak M.Budraičio, jo šeima, tėvai su I.Veisaite ryšį palaikė nuo jos mokslų metų, taip pat tekdavo susidurti ir jau vadovaujant LNDT.
„Ji buvo ir tiesus žmogus, mokėmės iš jos sakyti drąsiai tai, ką galvoji, nedaryti kažkokių kompromisų su savo sąžine ir nebijoti. Iš jos visada to mokėmės.
Ji visada palaikydavo jaunus, kūrybingus žmones, tai buvo svarbu – pradėjęs vadovauti Nacionaliniam teatrui, aš ją kviečiau į meno tarybą, ji aktyviai dalyvavo toje veikloje.
Irena buvo visų premjerų pirmas žiūrovas, visada pasakydavo tiesiai, ką galvoja, be jokių užuolankų. Žinojai, kad tai nėra kažkaip nenuoširdžiai pasakyta ar kad bandoma kažkaip išsisukinėti, pagražinti“, – pasakojo M.Budraitis.
Neįkainojamas indėlis į kultūrą
Teatro režisierius Oskaras Koršunovas BNS sakė esantis sukrėstas buvusios dėstytojos ir kolegės mirties bei pabrėžė jos humanizmą, toleranciją bei nuomonės svarbą jo kūryboje.
„Tai buvo vienas pagrindinių žmonių, kurių nuomonė man buvo be galo svarbi, – sakė O.Koršunovas. – Ji žiūrėdavo visus spektaklius ir ne po vieną kartą, mes visada kalbėdavome, ji visuomet lankydavosi visose premjerose, būdavo repeticijose.
Buvo keli tokie žmonės – Leonidas Donskis ir I.Veisaitė man tikrai labai svarbūs.“
O.Koršunovas sakė, kad I.Veisaitė buvo jo dėstytoja konservatorijoje, jis vis dar prisimena „neįtikėtinas paskaitas“ apie „Dekameroną“. Vėliau, anot režisieriaus, jiedu susibičiuliavo.
„Tas didysis žmogiškumas ir humanizmas – man ji tiesiog yrato pavyzdys. Irena buvo savotiškas žmogiškumo kompasas“, – pasakojo režisierius.
Jis teigė visuomet pasikliovęs I.Veisaitės požiūriu.
„Kai aš susidurdavau su kokiomis nors ginčytinomis moralinėmis kolizijomis, tada aš visada pagalvodavau apie Ireną – kaip ji elgtųsi, kaip žiūrėtų į tai. Kaip pagaliau savo skriaudėją priimti – ta prasme aš nežinau kito tokio žmogaus Lietuvoje, – kalbėjo O.Koršunovas. – Bent jau man jos laikysena išliks visą laiką.“
Jis teigė, kad žinia apie I.Veisaitės mirtį jį šokiravo.
„Aš neleidau sau tos minties, man buvo didelis smūgis (...) Lietuva neteko intelektualo, inteligento, žmogiško tikrąja to žodžio prasme. Tokių žmonių yra labai mažai. Tikros gilios, nedeklaratyvios humanistės – aš asmeniškai tokių žmonių daugiau nežinau“, – teigė O.Koršunovas.
„Lietuva neteko pažinimo gilumos“
Vilniaus mažojo ir Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas sakė, kad Lietuva, mirus I.Veisaitei, neteko be galo kūrybingo ir gilaus žmogaus.
„Lietuva neteko pažinimo gilumos, ko šiandien trūksta. Ramybėje pažinti grožį, gilumą, paslaptį gyvenimo. Netekome gilumos, dabar viskas tik paviršiumi, abstrakčiai, greitai“, – BNS sakė R.Tuminas.
Jis pasakojo su I.Veisaite bičiuliško ryšio neturėjęs, tačiau susidūręs profesinėje veikloje. Pasak teatro režisieriaus, I.Veisaitė mokėjo net ir prastus spektaklius pateikti taip, kad verstų į juos nueiti.
„Jeigu ir analizuodavo, pristatydavo kokį kūrinį, tai ji labai kūrybingai tą darydavo, suprato meno subtilybes. Ji viena iš tų analitikių, kuri galėdavo apie nevykusį ar nepavykusį spektaklį pasakyti su tokia menine išraiška, kad galvoji, jog reikėtų nueit ir jį pažiūrėt“, – pasakojo R.Tuminas.
Anot jo, pastaruoju metu ji ieškojo galimybių atvykti į Maskvą, domėjosi J.Vachtangovo teatro veikla.
„Pastaruoju metu ji labai domėjosi veikla, ieškojo galimybių, kaip atvykti į Maskvą, nes ji čia labai žinoma, ir knyga jos buvo čia pristatyta“, – kalbėjo režisierius.
Jam įspūdį paliko ir I.Veisaitės geranoriškumas bei pagarba: „Labai atsargi, su pagarba į jaunus ypač žiūrėdavo, su motiniška šiluma, su geranoriškumu.“
Užuojautą pareiškė V. Adamkus
Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė užuojautą, pripažinęs, kad ši žinia labai liūdna ir skaudi Lietuvai.
„Netekome profesorės, šimtais skaičiuojamų straipsnių autorės ir knygų sudarytojos, veiklių kultūros ir viešojo gyvenimo organizacijų steigėjos ir vadovės. Netekome asmenybės, su kuria kalbėtis, klausyti Jos paskaitų, kartu dirbti ar tiesiog artimiau pabendrauti buvo didelė likimo dovana kiekvienam žmogui.
Patyrusi skaudžiausias likimo negandas ir žiaurias tragedijas, pergyvenusi nacistinę ir sovietinę tamsą, Irena Veisaitė tapo šviesuliu ne vienai kartai. Ji buvo iš tų žmonių, kurie negailėdami savęs visą gyvenimą neša išmintį ir ramybę, geranoriškumą ir grožį. Bet kuri veikla, kurios Irena Veisaitė imdavosi, – ar tai vyktų Lietuvoje ar užsienyje, ar tai būtų paskaitų skaitymas, ar Atviros Lietuvos Fondo veiklos organizavimas, knygų leidyba, tarnystė jos mylimiems teatrui ir literatūrai, viskas būdavo daroma profesionaliai, organizuotai ir nuoširdžiai gerbiant visus be išimčių bendro darbo dalyvius.
Šioje asmenybėje derėjo talentas dirbti, talentas kurti ir talentas gyventi. Šiandien simboliškai galima pasakyti, kad visas Irenos Veisaitės gyvenimas buvo nesibaigianti paskaita – apie žmogaus dvasios tvirtumą ir paskirtį žemėje, apie gyvenimo prasmę ir grožį, apie ryšį tarp žmonių ir tautų, apie būtinybę kalbėtis ir klausytis, atsiprašyti ir atleisti. Šių Irenos Veisaitės paskaitų auditorija buvo visa Lietuva. Ir jeigu mūsų valstybėje radosi, randasi ir ateityje rasis daugiau žmogiškosios ramybės, šviesos ir išminties, jeigu mūsų viešajame gyvenimo bus daugiau pagarbos ir susikalbėjimo, tai – ir neabejotinas Irenos Veisaitės nuopelnas, už kurį mintyse ne vienas tariame „Ačiū Jums, Profesore. Ačiū, Irena.“
Labai liūdna netekus tokios brangios sielos bičiulės ir bendradarbės. Nuoširdžiai užjaučiu visus, kuriems ši žinia buvo tokia pat skaudi ir liūdna, o pirmiausiai – Irenos Veisaitės artimuosius, draugus, kolegas, studentus, skaitytojus.
Amžinoji šviesa tešviečia Irenos Veisaitės sielai, nuoširdus dėkingumas ir pagarba telydi Jos vardą ir atminimą“.
Gyvenime matė ir šilta, ir šalta
I.Veisaitė (1928 m. sausio 9 d. Kaune – 2020 m. gruodžio 11 d.) – literatūrologė, teatrologė.
Nuo 1934 m. iki 1941 m. mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo ją, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I.Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kai sovietai areštavo S.Ladigienę.
1947 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. 1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas. 1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1953 m. iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. Nuo 1965 m. docentė, nuo 1999 m. VPU garbės profesorė.
Nuo 1963 m. žinoma ir kaip teatro kritikė. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat yra mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.
1990 m. (kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba) buvo Atviros Lietuvos Fondo (ALF) steigėja, iki 1993 m. – ALF valdybos vicepirmininkė, nuo 1993 m. iki 2000 m. birželio mėnesio – ALF valdybos pirmininkė.
Taip pat yra įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė, Jungtinių pasaulio koledžų Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė, UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė, LR kultūros ministerijos Meno tarybos, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarybos narė.
I.Veisaitė buvo įvertinta daugybe apdovanojimų: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimu – Metų Tolerancijos žmogus, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.
2012 m. Goethe's institutas ją apdovanojo Goethe's medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
I.Veisaitė yra įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
Lenkijos Respublikoje, Seinuose įsikūręs Tautų, kultūrų ir menų „Paribio“ fondas skyrė „Paribio Žmogaus“ („Człowiek Pogranicza“) titulą. Yra gavusi Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių.
