Komisija išrinko šešių premijų laureatus iš 12 pretendentų sąrašo. Ją sudaro: pirmininkas kino režisierius Audrius Stonys, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, rašytoja Danutė Kunickienė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, architektas Audrius Ambrasas, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
12 pretendentų sąraše buvo (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius (Janas Vitoldas Tomaševičius), aktorius Vidas Petkevičius, choreografė Birutė Letukaitė (Birūta Komskienė), rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, aktorė Regina Šaltenytė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkė Eglė Ridikaitė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė, režisierius Gytis Padegimas, architektas Gintaras Balčytis, fotomenininkas Remigijus Treigys.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga.
„Nelengvu metu skelbiame šių metų kultūros ir meno premijas. Kultūra išgyvena tikrai sudėtingą laikotarpį, susiduria su labai dideliais iššūkiais. Tačiau premijos kartu yra ir vilties prošvaistė, vilties žinia, kad kultūros gyvenimas Lietuvoje nesustoja, kad kūryba, kultūros žmonių tvirtybė ir kūrybingumas sugeba įveikti visas sudėtingas aplinkybes ir eiti toliau“, – sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Kultūros ministras, priminęs, kad šiemet Nacionalinių premijų komisija dirbo sudėtingomis aplinkybėmis ir posėdžius teko organizuoti nuotoliniu būdu, pabrėžė, kad komisija priima sprendimus visiškai nepriklausomai, tai „vertinimo objektyvumą užtikrinanti ekspertų grupė“.
Prisiminęs žinią apie Nacionalinės premijos laureato dirigento Petro Bingelio netektį, ministras sakė, kad didžiulis praradimas visai Lietuvos kultūrai.
Pasak Nacionaliniu kultūros ir meno premijų komisijos pirmininko, kino režisieriaus A.Stonio, dirbti komisijos nariams nebuvo lengva ne tik dėl nuotolinių posėdžių, bet ir todėl, kad kultūra ir menas yra tokia substancija, kuri sunkiai išmatuojama, pasveriama, palyginama.
„Ir turbūt vienintelis kriterijus yra ta šviesa, kurią skleidžia meno žmonės. Jos neužgesina, neuždengia nei istorijos, nei laiko, nei pandemijos pelenai. Manau, kad šita premija yra pagarbos ir dėkingumo ženklas tiems mūsų kultūros šviesuliams, kurie savo šviesa dalinasi su visais Lietuvos žmonėmis“, – kalbėjo A.Stonys.
Nuopelnai, už kuriuos skirta premija
* S.T.Kondrotas – už pasaulį be ribų literatūroje
* J.V.Tomaševičius – už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas
* R.Šaltenytė – už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę
* R.Stanevičiūtė – už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą
* G.Balčytis – už miestui ir žmogui atvirą architektūrą
* E.Ridikaitė – už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje
Veikia sąmoningumą
„Jei kur apie architektūrą šiandien ir išgirsti, tai daugiausia su neigiamu atspalviu – pastatė ar suprojektavo netinkamą pastatą senamiestyje, numato užstatyti ar jau užstatė žaliąją miesto erdvę, įgrūdo per didelį statinį į vieną ar kitą vietą.
Gyvenimas juda labai greitai, todėl visi siekia greito ir pigaus rezultato, o architektūra neatsiejama nuo užsakovo, didelių investicijų, daugybės asmenų, įvairių interesų derinimo bei begalės kitokių klausimų“, – yra sakęs 60 metų architektas, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas Gintaras Balčytis.
Šiandien dauguma Lietuvoje statomų pastatų yra komercinės ar gyvenamosios paskirties, todėl svarbiausia čia – įdėtas euras ir gauta grąža iš jo. Tačiau Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu ir Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas G.Balčytis įsitikinęs, kad net ir vienas pastatas gali daryti ilgalaikę įtaką visuomenės sąmoningumui, todėl ir vertinti architektūrą reiktų kaip kultūros discipliną, nes architektūros prigimtis yra kur kas daugiau nei lėšos pastatui pastatyti.
Būtent visuomeninės paskirties pastatus daugiausia projektuota ir pats G. Balčytis. Naujausias jų – Vilkaviškio autobusų stotis – jau sulaukė daugybės teigiamų vertinimų.
Kitam jo su komanda sukurtam projektui – Kauno autobusų stočiai – skirtas Aplinkos ministerijos apdovanojimas už kūrybinius pasiekimus architektūros ir urbanistikos srityse. Už šį objektą architektui skirtas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos kasmetinis prizas.
G. Balčyčio ir kolegų darbas – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus Kaune buvo nominuotas Aplinkos ministerijos apdovanojimui už kūrybinius pasiekimus architektūros ir urbanistikos srityse.
Architektūros ambasadoriumi tarp kolegų vadinamas G.Balčytis yra vieno didžiausių architektūros renginių Lietuvoje Tarptautinio Kauno architektūros festivalio KAF'e, sumanytojas ir rengėjas. Jis taip pat surengė ne vieną mūsų šalį garsinusią architektūros parodą, idėjų konkursus, sumanė kelis architektūrinius leidinius.
Aktyviam kauniečiui itin rūpi, kad architektūra būtų pastebėta, kad apie ją kalbėtų, žinotų, matytų: Lietuvoje apie pasaulį, pasaulyje apie Lietuvą. „Nuo mus supančios aplinkos ir jos meninių formų išraiškų tiesiogiai priklauso visuomenės savijauta, architektūra yra valstybės kultūros, istorijos ir meno vadovėlis, kuris koduoja tiek buvusių, tiek esamų, tiek ir būsimų kartų vertybes“, – svarstė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Rašytojas gyvena JAV
67 metų Sauliaus Tomo Kondroto prozos rinktinė „Kolekcionierius“ (išleido „Tyto alba“) tapo vienu ryškiausių šių metų literatūros įvykių. Tai buvo pirmasis bandymas į vieną knygą sudėti visus S.T.Kondroto trumposios prozos kūrinius. Du jų – „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“ Lietuvoje buvo publikuoti pirmą kartą. Be trumposios prozos, S.T.Kondroto plunksnai priklauso du romanai – „Žalčio žvilgsnis“ (1981 m.) ir „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985 m.)
S.T.Kondrotas – vienas ryškiausių lietuvių prozininkų, įliejusių į lietuvių literatūrą magijos. Jis buvo paskutinis rašytojas, emigravęs iš Lietuvos sovietmečiu (1986-aisiais, nuo 2004 m. gyvena JAV), o įsakymas išimti jo knygas iš bibliotekų – vienas paskutinių cenzūros pasikėsinimų kontroliuoti literatūrą. Tai autorius, iš kurio visi Lietuvoje mokėsi pasaulio be ribų.
„Ištrūkęs iš SSRS keletą metų gyvenau Los Andžele, dirbau, studijavau kompiuterius ir programavimą, kas tada buvo palyginti naujas ar greičiau jaunas dalykas, tada gavau kvietimą dirbti Laisvosios Europos radijuje ir 16 metų praleidau tenai, iš pradžių Miunchene, po to Prahoje. 2004 m. grįžau į Los Andželą, atidariau fotografijos studiją ir iki užpernai verčiausi kaip tik tuo verslu. Paskutinius porą metų užsiimu vertimais iš anglų kalbos į lietuvių“, – kalbėjo S.T.Kondrotas.
S.T.Kondroto proza neretai pavadinama magiškuoju realizmu, nors pats rašytojas su tokia etikete ne visai sutinka. „Kažkada, kai man buvo penkiolika ir pradėjau mokytis rašyti, didelę įtaką man darė Ernesto Hemingway maniera, paprastumas, lakoniškumas, tad mėgdžiojau jį. Vėliau, šiek tiek pramokęs ir pasijutęs laisviau, pradėjau pridurti savų elementų. Kažkur pakeliui kritikai prisegė magiškojo realizmo lipduką, gal todėl, kad tuomet tai buvo madinga, nežinau. Kartą kaimo žmogus Utenos apskrity man pasakė: „Kažkodėl, kai skaitau kitus rašytojus, tai nelabai tikiu, kas parašyta, o paties viskas lygiai taip, kaip gyvenime.“ Žodžiu, jis jokios magijos neįžvelgė.“
S.T.Kondrotas prisipažino, kad pastaruoju metu rašo nedaug: „Šiek tiek rašinėju, padrikus autobiografinius gabalėlius, kilusias mintis, sumanymus potencialiems apsakymams, žodžiu, visokius niekus. Nebeturiu praeities drausmės, kai keldavausi penktą ryto ir rašydavau iki pusiaudienio. Dabar tik priešokiais, tekstus be pradžios ir pabaigos, trupinius visokius. Daugiau laiko užima skaitymas, bet daugiausiai negrožinė literatūra.
Atsiminimus priešokiais parašau, dažnai pagalvoju. Dažniau pagalvoju, negu parašau. Kartais atrodo, kad tai galėtų būti įdomu kam nors, kitus kartus – kad visa tai niekam nereikalinga. Be to, turiu formos sunkumų. Pasakoti chronologiškai kažkaip neišeina, chronologija subyra, kai pasakojimas pradeda atsišakoti į informaciją apie kitus žmones. Tada dar visokie dalykai, kurie netinka pasakoti viešai, bent jau kol įvykių dalyviai dar gyvi ir nebūtinai norėtų, kad apie tai viešai būtų kalbama. O tada, jeigu pradedam ką nors nutylėti, išeina kaip ir istorijos redagavimas, taigi ir ta medžiaga, kuri liko, praktiškai bevertė. Kažkada, kai savo tėvo prašydavau papasakoti apie jo praeitį, jo tėvus ir senelius, jis tik atšaudavo „Nesuk galvos!“ Gal tai ir teisingas požiūris...“
Naudoja sudėtingą techniką
Tapytoja Eglė Ridikaitė didelio formato drobėse fiksuoja artimos aplinkos, pilkos gyvenimo kasdienybės objektus. Kūryba jai – savo pasaulio suvokimo vizualizacija ir pabėgimas nuo buities nuobodulio. Nuo 2001 m. tapytoja naudoja sudėtingą, išskirtinę, pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą
E.Ridikaitė, gimusi 1966 metais Kupiškyje, nuo 1986 metų gyvena ir kuria Vilniuje. Baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje ji praturtina Lietuvos meno lauką itin ambicingais sumanymais, užvaldančiais kūrėjos mintis ir laiką ne vieneriems metams.
Dauguma menininkės kūrinių susijungia į ciklus. Ciklą „Dievo spalva“ sudaro 20, „Europa“ – 4, o populiariausią jos paveikslų seriją „Palikimas: bobutas skarelas“ – 17 kūrinių. Vienas naujesnių menininkės darbų „Kultūringos grindys“ – tai net 23 įspūdingų didžiulių formatų darbai, kuriems sukurti prireikė net keturių įtemptų menininkės darbo metų.
„Šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste E. Ridikaitės tapyba išsiskiria kaip itin glaudžiai susijusi su architektūra ir šiuolaikiniu jos žymėjimu, grafičiais. Didelių mastelių drobės kalamos vinimis prie sienos ir tampa jos dalimi, neatskirta jokių rėmų. Iš grafičių ateina purškiamų dažų ir trafaretų naudojimas, kuris suteikia darbui šiuolaikišką pavidalą, tačiau sukuria ir keisto nerealumo įspūdį“, – laureatės kūrybą yra apibūdinusi menotyrininkė Laima Kreivytė.
Aktyviai kurianti ir meniniame gyvenime dalyvaujanti E.Ridikaitė 2018 metais buvo apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2017 metais Vilniaus miesto savivaldybės mero premija, 2014 metais išrinkta geriausia tarptautinės meno mugės „ArtVilnius’14“ menininke.
Gyventi su muzika gera
Sunku būtų rasti labiau įkvepiantį žmogų Lietuvos muzikologijoje už 60 metų muzikologę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę Rūtą Stanevičiūtę-Kelmickienę.
Nuo pat jaunystės įpuolusi į muzikos, jos sklaidos ir tyrimų veiklą, šiandien ji yra ne vienos tarptautiniu mastu įvertintos monografijos autorė, įvairių projektų iniciatorė, į Lietuvą atvežanti įtakingiausias šių dienų muzikologijos asmenybes, o taip pat – dėstytoja, atverianti studentams įdomiausius ir šiuolaikiškiausius muzikos tyrimų pasaulius.
„Mano gyvenimas su muzika yra nepaprastai laimingas. Niekada nekilo mintis užsiimti kažkuo kitu. Susidūriau su tiek daug įdomių reiškinių, kompozitorių, nuostabių muzikologų, kurie išjudina protą, sutrikdo. Juk dažniausiai eini į priekį tada, kai supranti, kad kažko nesupratai, kad tau kažko trūksta“, – atviravo portalui „Lrytas.lt“ R.Stanevičiūtė-Kelmickienė.
Jos neįtikino kadaise vyresnės kolegės duotas patarimas tyrinėti tai, kas netyrinėta kitų, nes temas ir kompozitorius muzikologai nelyg pasiskirstę. „Aš netikiu tokiais dalykais. Manau, kad visuomet galima rasti naują požiūrį į tai, kas jau kitų nagrinėta ar papasakota. Tų baltų dėmių yra daug ir, laimė, jų Lietuvos muzikos istorijoje dar daug ras tiek mūsų, tiek užsienio muzikologai“, – neabejojo mokslininkė, nuolat dirbanti įvairių pasaulio šalių archyvuose ir bibliotekose.
Vienoje naujausių savo knygų „Nailono uždanga“ kartu su kolegėmis ji stengėsi atskleisti sovietmečio Lietuvos muzikinės kultūros procesus ir emocinę atmosferą per muzikų tarptautinius mainus ir bendravimą laiškais.
Kitas ryškus muzikologės pastarojo meto darbas – monografija „Modernumo lygtys. Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija ir muzikinio modernizmo sklaida Lietuvoje“. Kitais metais knygą planuoja išleisti ir solidi „Hollitzer“ leidykla Austrijoje. Jos pristatymai ir iš jos išaugę projektai padėjo tarptautinėse scenose įtvirtinti nuostatą, kad Lietuva dar tarpukariu turėjo stiprią muzikos avangardo srovę.
Anot R.Stanevičiūtės-Kelmickienės, muzika – universalus dalykas. Norint suprasti lietuvių muziką, „reikia suprasti pasaulį ir kažkokiu būdu su juo susikalbėti“. Daug svarbių premijų už savo darbus pelniusi mokslininkė to sėkmingai siekia nuo profesinės karjeros pradžios.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos
Vilniuje gimusi aktorė Regina Šaltenytė (65 m.) 1977–1979 m. dirbo Šiaulių dramos teatre, o nuo 1979 m. darbuojasi Klaipėdoje. Aktorė nuo 1991 m. iki 2019 m. Klaipėdos dramos teatre sukūrė kone 20 svarbių vaidmenų įvairių režisierių spektakliuose, tarp jų – Povilo Gaidžio, Dalios Tamulevičiūtės, Oskaro Koršunovo, Gyčio Padegimo, Jono Vaitkaus.
Už Marijos vaidmenį E.Nekrošiaus ir S.Šaltenio spektaklyje „Kalės vaikai“ 2018 m. ji buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui kaip geriausia dramos aktorė, 2016 m. pelnė „Mūzos“ apdovanojimą, 2015 m. – „Padėkos kaukę“ už nuopelnus teatrui.
2007 m. aktorė sukūrė itin sudėtingą, subtilų vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotoje Augusto Strindbergo dramoje „Kelias į Damaską“. Pastarųjų metų įsimintiniausi R.Šaltenytės vaidmenys: Elzė J.Pulinovič „Elzės žemėje“ (rež. P.Gaidys), Marija S.Šaltenio „Kalės vaikuose“ (rež. E. Nekrošius).
Apie darbą su šviesaus atminimo režisieriumi E.Nekrošiumi R.Šaltenytė yra pasakojusi „Vakarų ekspreso“ žurnalistei Jurgai Petronytei: „Ilgesys ir praradimo jausmas lydi iki šiol, jis labai stiprus. Aš E.Nekrošių pažinojau dar jaunystėje. Studijų metais ėjome žiūrėti jo diplominio spektaklio, jo pirmų darbų po studijų baigimo Maskvoje. Visi jo gražiausi spektakliai Jaunimo teatre buvo peržiūrėti po keletą kartų. Mes beveik visi buvome neabejingi jo talentui.
Kai E.Nekrošius atvažiavo į mūsų teatrą, susitikome su juo tarsi seni bičiuliai. Girdėjau kalbant, kad jis gana sunkiai bendrauja, atrodo rūstus, užsisklendęs. Tačiau Klaipėdoje buvo labai jaukus, nors ir santūriai, bet labai šiltai bendraudavo. Jam čia labai patiko.
Jaučiausi tarsi devintame danguje, gavusi vaidmenį jo spektaklyje. Atsakomybė irgi labai slėgė. E.Nekrošius į repeticijas visada ateidavo labai pasiruošęs, net abejonių nekildavo, kad gali būti kitaip. Dažniau pats abejodavo, bet tada siūlydavo kitą variantą. Nė vieno žingsnio, nė vieno judesio jo spektaklyje aktorius nežengia nežinodamas dėl ko ir kodėl.
Dirbdami su E.Nekrošiumi mes pajutome naują bendravimo kokybę ir tarpusavyje, ir su sale. Vaidindami „Kalės vaikus“ visi jutome, kad pasakome daugiau nei vien siužetas, kurį vaidiname scenoje. E. Nekrošius nefantazavo to, ko nėra gyvenime. Jo sudėtingumas – paprastume, tik reikia mokėti ir norėti klausyti. Jis kalbėjo į amžinybę.
Gal E.Nekrošius sugebėjo išvesti mus, aktorius, į kažkokį kitą išmatavimą? Mes visi tai pajutome. Sykiu – ir didžiulę vienybę, atsakomybę už šį darbą, už JĮ.
Kai pradėjome važinėti ir rodyti spektaklį užsienyje, žmonės kalbėjo, kad net vietomis nustoja skaityti vertimą, nes iš scenos eina tokia energija, kuri tarsi užburia, įtraukia, ir tampa viskas aišku be žodžių.
Šiuolaikiniame teatre beveik nebeliko paslapties. Dažniausiai viskas labai atvira, paprasta, banalu, nuspėjama. E. Nekrošius savo spektakliuose išsaugo paslaptį, teatro magiją. Kaip? Tai jau JO paslaptis, kurią JIS nusinešė su savimi.“
Gebėjo nufilmuoti nuotaiką
Operatoriaus Jono Vitoldo Tomaševičiaus (83 m.) darbai – tai ištisa lietuvių kino istorijos epocha. Jo filmografijoje – per tris dešimtis filmų, visų pirma – mūsų kino klasika vadinami „Ave, vita!“, „Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ ir kiti.
J.V.Tomaševičiaus kūrybai būdinga susimbolinti gamtos peizažai, apšvietimo rakursais sukurti plastiški, emocingi vaizdai, personažų psichologiniai portretai.
1955 m. Lietuvos kino studijoje pradėjęs dirbti operatoriaus asistentu, 1965 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje ir daugybę metų buvo vienas pagrindinių vaidybinių filmų operatorių Lietuvos kino studijoje.
„Įprasta kalbėti apie mąslią ir lyrišką, žaismingą ir rūsčią J.V.Tomaševičiaus kino kamerą, apie emocionalų, neretai dramatišką operatoriaus braižą. Žiūrėdamas J.V.Tomaševičiaus nufilmuotas juostas, pamiršti ekrano sąlygiškumą, lyg prieš tave atsivertų langas į realiai egzistuojantį tau artimą pasaulį, kuriame visa autentiška: ir žmonės su visa jų daiktiška aplinka, su visais komplikuotais jų ryšiais vienas su kitu ir su gyvenimu, ir vietos bei laiko žymės, – dar 1980 m. rašė kinotyrininkė Marijana Malcienė. – Noriu pabrėžti – daiktiškąja, o ne buitiškąja aplinka. Nes J.V.Tomaševičiaus kadrų daiktiškumas visad šiek tiek pakylėtas nuo buities, jo kuriamo pasaulio materialumas – individualiai suvokta gyvenimo tiesa, perleista per menininko pasaulėjautą.“
Pats J.V.Tomaševičius apie savo profesiją sakė: „Operatorius prasideda tada, kai sugeba nufilmuoti nuotaiką, pirmiausia pajutęs ją vidumi, sugebėjęs prisidėti prie jos kūrimo. Tada lyg savaime, nežinau, iš kur, atsiranda ir kadro kompozicija, ir apšvietimas, ir nufilmuoti pavyksta greitai ir puikiai.“
Visą gyvenimą paskyręs darbui kine J.V.Tomaševičius dirbo su garsiausiais ir pradedančiaisiais režisieriais. Filmų neskirstė į gerus ir mažiau gerus. Visuose juose atsiskleidė lyriškas, emocionalus, o kartais ir dramatiškas operatoriaus braižas.
