Sunku būtų rasti labiau įkvepiantį žmogų Lietuvos muzikologijoje už muzikologę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę Rūtą Stanevičiūtę-Kelmickienę. Nuo pat jaunystės įpuolusi į muzikos, jos sklaidos ir tyrimų veiklą, šiandien ji yra ne vienos tarptautiniu mastu įvertintos monografijos autorė, įvairių projektų iniciatorė, į Lietuvą atvežanti įtakingiausias šių dienų muzikologijos asmenybes, o taip pat – dėstytoja, atverianti studentams įdomiausius ir šiuolaikiškiausius muzikos tyrimų pasaulius.
R. Stanevičiūtės-Kelmickienės karjera prasidėjo nuo televizijos ir joje kurtų pasakojimų, o vėliau muzikologė įsitvirtino kaip vienas ryškiausių muzikos tyrimų balsų. Šiandien ji pripažįsta, kad labiausiai ją domina ne galimybė užkamšyti istorijos skyles, o kurti integralius pasakojimus, sekti muzikos veikimo visuomenėje būvius.
Anot muzikologės, ji gyvena labai laimingą gyvenimą kartu su muzika, kuri iki šiol jai atveria naujus, fantastiškus pasaulius.
Su R. Stanevičiūte-Kelmickiene kalbėjosi jos kolegė Rasa Murauskaitė.
– Pirmiausia visgi norėčiau keliauti į praeitį, bet ne į mokyklą, ar studijas, o į laiką, kai žengėte pirmuosius profesinės karjeros žingsnius. Tai juk buvo televizija?
– Tikra tiesa, pradėjau muzikologės karjerą televizijoje. Tais laikais, kai baigiau studijas valstybinėje konservatorijoje, dar egzistavo darbo vietų skirstymas. Galėdavai gauti darbo vietą, kuria daug kas pasirūpindavo iš anksto, kad nenutremtų į kokią tolimą provinciją. O aš gana vėjavaikiškai galvojau – kas bus, tas bus.
Pamenu, kai garbingos komisijos narys, berods Eduardas Balsys ar Julius Juzeliūnas paklausė, kur dirbti norėčiau, pasakiau, kad tiks bet kas, tik ne pedagogika – tais laikais atrodė, kad nieko baisiau už ją būti negali. Tada mane paskyrė į televiziją.
Nudžiugau, nes visuomet labai mėgau kiną, nuo vaikystės juo žavėjausi, netgi turėdavau galimybių patekti į uždaras filmų peržiūras kinematografijos komiteto salėje, buvau perskaičiusi daugybę kino kūrėjų knygų, todėl televizijos pasaulis man neatrodė svetimas.
Pirmasis profesinės veiklos laikotarpis man nepaprastai daug davė – vėlyvuoju sovietmečiu televizijoje dirbau šešerius metus. Iš šiltnamio atmosferos – Čiurlionio menų mokyklos, vėliau – Valstybinės konservatorijos, patekau į tikrą, realų, pilną įtampų ir iššūkių pasaulį.
Mūsų muzikos redakcija tais laikais buvo išskirtinė, joje dirbo nepaprastai daug ryškių asmenybių. Nuo vyriausios kartos legendinių režisierių, tarp jų – Julijos Adamkevičienės, Galinos Dauguvietytės, Virgilijos Makačinienės, Henrikaus Kunavičiaus – iki labai ryškios viduriniosios kartos – Vytenio Pauliukaičio, Dalios Kutavičienės ir kitų. Man teko laimė su visais minėtais režisieriais darbuotis ir iš jų mokytis. Su režisiere Dalia Kutavičiene mūsų bendradarbiavimas, mano nuomone, buvo ypač vaisingas.
Tai buvo permainingi laikai, kai dar egzistavo cenzūra, o politinis klimatas nuolat keitėsi. Cenzūrą dažniausiai pastebėdavome jau „post factum“ – apie jos poveikį susimąstydavome, tik jeigu dėl kokių neįtikėtinų priežasčių nuimdavo kokią nors laidą. Muzikoje įžvelgti ideologiškai kenksmingą turinį ne taip lengva, tačiau cenzoriai stengėsi.
Muzikologui darbo medijose patirtis duoda realaus muzikinio gyvenimo pažinimą. Darbavausi ir kaip laidų vedėja, ir kaip jų kūrėja – scenaristė ir redaktorė. Anuomet kuriant muzikos laidas buvo filmuojama visoje Lietuvoje ir už jos ribų, kelis kartus dar teko važiuoti filmuoti į Maskvą, pavyzdžiui, užfiksuoti Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro gastroles Didžiajame teatre, ar parengti reportažus apie pirmąjį Sovietų sąjungos kompozitorių sąjungos suvažiavimą po perestroikos.
Žinodavome ne tik kiekvienos įžymybės – dainininko, dirigento, pianisto ar smuikininko repertuarą, bet ir jos pomėgius, įgeidžius, garderobą... Dirbdama televizijoje muzikos pasaulį iš vidaus pamačiau visai kitaip, nei žvelgdama muzikos kritikės akimis, kas, manau, tapo postūmiu ir mano tolesnei karjerai, nes iš labiau teorinio, idėjinio kultūros pasaulio, kuriame gyvenau studijų metais, pakliuvau į štai tokį verpetą.
– Man yra susidaręs įspūdis, kad daugelis į televiziją ateinančių žmonių joje užsilieka visam gyvenimui – ir šiandien rastume čia dirbančių dešimtmečiais. Jūs visgi pasukote kitu keliu.
– Kartu su Ričardu Kabeliu, Vita Gruodyte, Šarūnu Naku, Ryčiu Mažuliu, Gintaru Sodeika, kitais priskiriu save permainų kartai. Mūsų gyvenimas susiklostė taip, kad profesinę karjerą pradėjome vykstant radikaliems politiniams ir kultūriniams virsmams, ir tas paliko įspaudą turbūt visiems laikams. Likome neramūs, atviri, linkę keistis ir dalyvauti pokyčiuose.
Dirbdama televizijoje, kurioje man labai patiko, aiškiai jutau lūžio laiką. Teko filmuoti ir ankstyvuosius roko maršus, ir vienai pirmųjų kviestis tuomet bendraminčius, vėliau tapusius oponentais – Vytautą Landsbergį ir Arvydą Juozaitį, nepriklausomų jaunųjų muzikų festivalių dalyvius.
Jau perestroikos laikais stažavausi garsiojoje Ostankino televizijos Jaunimo redakcijoje, kuriai vadovavo Eduardas Sagalajevas, mačiau, kaip dirbo kultinės Centrinės televizijos laidos „Vzgljad [Žvilgsnis]“ žurnalistai – Vladislavas Listjevas ir kiti. Iš arti stebėjau, kaip kūrėsi politinių pervartų laidos – tuomet televizijos laidų kartelė buvo nepaprastai aukšta.
Buvo aiškiai justi, kad reikia žengti kokybinį žingsnį, nes prasideda visai kitokių laidų epocha – reikėjo organizuoti atvirus forumus, ieškoti naujų formatų. O televizinis gyvenimas tiesiog išsiurbia – turi atsisakyti viso kito profesinio gyvenimo, šeimos, vaikų, kitų interesų.
Televizija – kaip revoliucija, kuri ryja savo vaikus, o dar revoliucijos laikų televizija... Kitą vertus, nežinau, kaip dabar, tačiau tuo metu man atrodė, kad televizija nebuvo itin komfortiška ten dirbančiam kūrybos žmogui – ne BBC visgi.
Be to, šioje medijoje kūrybinė laisvė yra ribota, nes esi didelės sistemos dalis. Kaip bebūtų, televizija davė labai daug – išmokė priimti save tokią, kokia esu, ypatingai susikaupti ir siekti maksimalaus rezultato. Žurnalistės darbui labai padėjo ir ankstesnė pianistinio muštro patirtis...
Šioje permainų aplinkoje atsirado man labai patrauklus ir daugiau kūrybinės laisvės žadantis pasiūlymas – Vaidotas Daunys pakvietė į naujai kuriamą „Krantų“ žurnalą. Atsimenu, televizija nenorėjo manęs paleisti. Kadrų skyriaus viršininkas Donatas Kaitulis sakė: „Neišleisim“, bet aš atsakiau, kad tada neisiu į darbą. Jis tarė: „Na, tada atleisim už pravaikštas“. Taip pajuokavo ir išleido mane į „Krantus“ – išėjau ten 1989 m. pabaigoje. Dar po metų Akademija mane pakvietė dėstyti kuklų muzikos estetikos kursą.
Nuo mokslo nebuvau atitolusi ir dirbdama televizijoje. Man apskritai atrodo, kad negalima atskirti mokslo ir kultūrinės veiklos. Nelabai įsivaizduoju, kad žmogus, neturintis naujų idėjų, paradoksalių įžvalgų, galėtų dalyvauti kultūrinėje veikloje, medijose – tuomet jis atkartotų tik tai, ką mąsto ir kalba kiti.
Aišku, reikalingi ir tokie tyrėjai, kurie atkakliai dirba užsidarę savo celėse – muzikologijos reikia visokios, tačiau mokslo ir kultūros sąjunga labai praturtina.
– Atrodo, kad vos tik atsivėrė sienos, o su jomis – ir galimybės semtis tarptautinės patirties, iškart pradėjote labai daug keliauti – studijavote muzikos semiotiką Helsinkyje, vėliau stažavotės Freiburgo universitete, Paryžiaus konservatorijoje, Bolonijos, Kembridžo universitetuose, Londono karališkajame koledže.
Vedė asmeninė ambicija, smalsumas ar noras parvežti tarptautinę patirtį į Lietuvą, kuo greičiau „įpaišyti“ Lietuvos muzikologiją į pasaulio žemėlapį?
– Buvo natūrali vidinė paskata. Pirmoji mano kelionė į užsienį, visai atsitiktinė, įvyko dar 1988 m. Pamenu, ėjau Gedimino prospektu (kuris tuomet dar vadinosi Lenino) ir kitoje gatvės pusėje išvydau Š.Naką. Jis man šūktelėjo, ar nenorėčiau kartu su Naujosios muzikos ansambliu nuvažiuoti į Lenkiją – arfos vietoje. Atsakiau – kodėl ne?
Taip atsidūriau legendiniuose Sandomiežo festivaliuose, kuriuos rengė Krzysztofas Droba, vėliau man tapęs labai artimu kolega, daug gero lietuvių muzikai nuveikęs. Tai buvo labai įsimintina kelionė – apimti Sąjūdžio entuziazmo, dar sovietiniais traukiniais per Gardiną vežėmės nelegalios atributikos, tautinių vėliavų, o Sandomieže tiesiog fiziškai pajutome Lietuvos ir Lenkijos karalių dvasią, sklandžiusią virš Broniaus Kutavičiaus magiškų oratorijų.
Kartais su kolege Gražina Daunoravičiene pasvarstome, kad mūsų karta buvo labai alkana žinių ir pasaulio. Kelionių žanras tada klestėjo. Griuvus sienoms žmonės norėjo atverti pasaulį, jį realiai pajusti, pačiupinėti, užuosti. Jautėme ir profesinio atsinaujinimo poreikį.
Sovietmečiu buvo ir Lietuvoje užsienio muzikologijos darbų, muzikologija nebuvo uždara nuo viso likusio mokslo pasaulio, tačiau galimybė įsitraukti į tarptautinį muzikologų gyvenimą vis dėlto skiriasi nuo pasyvaus jo stebėjimo.
Taip susiklostė, kad vienoje Baltijos konferencijų dar 1990 m. susitikome su profesoriumi Eero Tarasti iš Helsinkio universiteto. Tai dar vienas žmogus, nepaprastai daug padėjęs jaunajai lietuvių muzikologų kartai, mūsų mentorius ir globėjas.
Po Ingos Jasinskaitės turbūt buvau antroji, atvažiavusi studijuoti į jo vadovaujamą muzikologijos katedrą Helsinkio universitete. Vėliau pasirašėme mūsų institucijų mainų kontraktą, ir gausybė jaunesnių muzikologių, taip pat ir mano pačios studenčių, važiuodavo į Helsinkį mokytis.
1990-ieji finansine prasme buvo nepaprastai skurdus laikas, nebuvo jokio rėmimo, Lietuvoje negaudavome jokių stipendijų. Išimtiniais atvejais nedidelę paramą buvo galima gauti iš G.Soroso fondo. Visgi XX a. pabaigoje dalyvavau apie 30 konferencijų ar stažuočių. Kaip mes keliaudavome – čia jau kita istorija.
– Kokia gi? Labai įdomu.
– Tarkim, 1995 m. Sorbonos universitetas rengė tarptautinį muzikos signifikacijos kongresą. Tuomet jau studijavau Helsinkio universitete, tad ryžausi dalyvauti. Prancūzų muzikos semiotikai buvo vieni blogiausių organizatorių, su kokiais teko susidurti. Iki paskutinės akimirkos nebuvo žinoma programa ir kada teks skaityti pranešimą.
Tai buvo tipiška tų laikų kelionė: savaitei į Paryžių išvykau kišenėje turėdama gal 250 dolerių, iš kurių tikėjausi sumokėti už viešbutį ir dar pavalgyti, vaikščiodama pėsčiomis. Tuo metu dėsčiau Lietuvos muzikos akademijoje ir mano mėnesio alga buvo apie 20 JAV dolerių, tad minėti 250 atrodė neįveikiama suma.
Truputį parėmė prof. E.Tarasti iš Helsinkio universiteto lėšų, taip pat mano šeima. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris visas mano klajones dažniausiai ir rėmė juokaudamas: „Tokios brangios investicijos į muzikologiją, ar kada nors pasiteisins?“. Bet priėmė tai ramiai, kadangi pats yra menininkas.
Vis dėlto visos praktinės aplinkybės buvo antraeilės, buvau kūrybinėj euforijoj, nes šiame kongrese susipažinau su iškiliausiais muzikos semiotikos autoritetais, muzikologais ir kompozitoriais, kurių idėjos man svarbios iki šiol. Jų pasiūlytus tekstus įtraukiau į 1997-aisiais išleistą, muzikai skirtą almanachą „Baltos lankos“, o vėliau ir į šiuolaikinės muzikologijos antologiją „Muzika kaip kultūros tekstas“ (2007).
Toks veržlumas buvo būdingas permainų metui. Juk vyko „Gaida“ ir gausybė kitų šiuolaikinės muzikos festivalių, nors iki 1998-ųjų nebuvo valstybės rėmimo nepriklausomiems meno renginiams. 1990-ieji buvo socialiai ir kūrybiškai aktyvus, energijos pritvinkęs laikas.
Nesakau, kad reiktų jį romantiškai prisiminti – daug ką prisimenu ir su šypsena, ir su skausmu. Gyvenimas buvo kupinas netikėtumų ir nuotykių, tačiau išlikti profesijoje buvo sunkus laikas. Su manimi mokėsi nepaprastai daug gabių kolegių, tačiau tik nedaugelis jų išliko muzikologijoje ir net kultūroje.
– Trumpai dar norėčiau sugrįžti prie santykio su Lenkija – Lietuvos muzikologijoje jis bene legendinis. Sovietmečiu Lenkija buvo vienas svarbiausių langų į pasaulį, per kurį į tarptautinę sceną galėjo skverbtis ir mūsų muzika.
Žinau, kad bent jau jūs šiandien taip pat gana glaudžiai bendradarbiaujate su kolegomis Lenkijoje, tačiau iš esmės, koks dabar tas santykis? Toks pat glaudus ar trūkinėjantis?
– Net ir sovietmečio pabaigoje buvo ne tik Lenkija, bet ir Vokietija, su kuria lietuvių muzikologai palaikė gana glaudžius ryšius. O lietuvių ir lenkų muzikų ryšiai visuomet buvo permainingi. Yra dalykų, kurie mus vienija – bendra valstybė, kultūrinė atmintis, aštrios komunizmo patirtys. Dažnai turėdavome ir bendrą priešą.
Tačiau turime neužmiršti, kad esame gana skirtingi. Lygiai taip pat skirdavosi – ir iki šiol skiriasi – lietuvių ir lenkų muzikų aplinkos meninis skonis ir prioritetai. Todėl kaimyninių tautų muzikų susidomėjimas vienų kitais – kaip jūra su potvyniais ir atoslūgiais.
Atsimenu, kaip 1997 m. su Š.Naku jo automobiliu vykome į „Varšuvos rudenį“, o viena stipriausių paskatų buvo išgirsti gyvai Steve'o Reicho ansamblį. Jau tada mums jis atrodė kaip naujosios muzikos „muziejus“, važiavome pasižiūrėti legendos.
Man pasirodė, kad Varšuvos filharmonijos salėje buvome vieni iš nedaugelio amerikietiškojo minimalizmo fanų, nes didelei daliai šiek tiek vyresnių lenkų kompozitorių ir muzikologų minimalizmas atrodė primityvi muzika. Teko išklausyti daug kandžių K.Drobos replikų apie minimalizmo robotus, su kuriomis nenorėjau sutikti.
Turėjo susiformuoti kita lenkų muzikų karta, kuriems ta muzika tapo tokia pati sava, kaip ir mums. Taigi lietuvių ir lenkų muzikų bendradarbiavimas visuomet buvo meniniai mainai su aštriomi diskusijomis. Nors mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus neretai skirdavosi, tai labai praturtindavo ir netrukdė draugauti.
Šio bendradarbiavimo ritmą neblogai atspindi lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijos. Būta intensyvaus bendravimo metų, o po 2010-ųjų stojo ilga pauzė. Ir štai prieš keletą metų ryšiai vėl pagyvėjo – kartu išleidome leidinių, ėmėmės kitų bendrų iniciatyvų. O su ilgamečiais partneriais – Krokuvos muzikos akademija – jau antrus metus vykdome jungtinį mokslo projektą, kurį finansuoja abiejų šalių mokslo fondai.
Jis skirtas laisvėjimo muzikoje raiškai komunistinės sistemos pabaigos laikotarpiu ir Nepriklausomybės pradžioje. Įtraukėme savo jaunesnius kolegas, tad bus įdomu pamatyti, kaip permainų metais gimusi karta žvelgia į procesus, kurių aktyvūs dalyviai buvome.
– Būtent lietuvių muzika įvairiais rakursais sudaro didelę dalį jūsų pačios tyrimų – tam buvo paskirta disertacija. Vienaip ar kitaip su Lietuvos muzikine kultūra susijusios ir dvi pastarosios jūsų monografijos. Ką matote kaip tas „baltąsias dėmes“, svarbiausius klausimus, kurie dar likę neatsakyti?
– Pamenu, kai pradėjau savo profesinę karjerą, viena kiek vyresnė kolegė patarė: geriau tyrinėk tai, kas netyrinėta kitų, nes temas ir kompozitorius kolegos nelyg pasiskirstę – čia yra mano, o ten – ano. Tai buvo geranoriškas patarimas, kaip išvengti kolegų nepasitenkinimo. Bet aš netikiu tokiais dalykais.
Manau, kad visuomet galima rasti naują požiūrį į tai, kas jau kitų nagrinėta ar papasakota. Tų baltų dėmių yra daug ir, laimė, jų Lietuvos muzikos istorijoje dar daug ras tiek mūsų, tiek užsienio muzikologai.
Mąstant apie lietuvių muzikinę kultūrą, gal trūksta muziką į visuomenės istoriją integruojančių kultūrinių pasakojimų. Esu istorikė, tačiau visuomet domėjausi filosofija bei muzikos semantika. Man svarbu ne tik tai, kaip techniškai muzika sukomponuota, bet kaip iš kartos į kartą, iš kultūros į kultūrą keliavo tam tikros prasmės, kultūriniai ir meniniai gestai, užkoduoti muzikoje. Kaip ji buvo suvokiama arba nesuvokiama tam tikrais istoriniais laikotarpiais, koks buvo ar yra muzikos vaidmuo kultūroje.
Būtent tokių pasakojimų, kurie atskleistų platesnį laikotarpį, muzikų bendruomenių ir muzikos meno dalyvavimą visuomenėje ir jį supusį emocinį klimatą, mažoka. Muzika ne vien atspindi visuomenę ir epochą, bet dažnai išprovokuoja, nusako, kas dar tik bus ir galėtų būti.
Tai ypatingas menas, kuris, viena vertus, atrodo bemaž nekontroliuojamas, o, kita vertus, visos visuomenės bandė jį kontroliuoti. Muzika sunkiai verbalizuojama, tačiau kiekviena kultūrinė aplinka vis bando ją ištarti. Muzikos mene susiduria du fundamentalūs dalykai – žmogus ir jo prigimtis bei garsas ir jo prigimtis.
Jeigu žvelgtume aristoteliškai, vienoje plotmėje yra išjudintas garsas, garso energija, fizinio pasaulio dalykai, kitoje – psichika, žmogaus emocijos, intelektas, tai, kas veda link metafizikos. Šv. Augustinas muzikos kilmę siejo būtent su metafizika: anot jo, žemesnieji angelai gieda, o aukštesnieji juos apšviečia. Taigi muzikos dalyvavimas kultūroje ir visuomenėje yra daugiabriaunis ir įvairiaprasmis.
Vienoje naujausių savo knygų „Nailono uždanga“ kartu su kolegėmis kaip tik ir stengėmės atskleisti platesnius sovietmečio Lietuvos muzikinės kultūros procesus ir emocinę atmosferą per, atrodytų, siaurą aspektą – muzikų tarptautinius mainus ir bendravimą laiškais.
Rūpėjo epochos visuma, bet kartu ir labai konkrečios asmenybės, žmogus su jo pasirinkimais ir paklydimais, sėkmėmis ir suklupimais.
– Užsiminėte apie „Nailono uždangą“, o dar vienas ryškiausių jūsų pastarojo meto darbų yra monografija „Modernumo lygtys. Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija ir muzikinio modernizmo sklaida Lietuvoje“. Šios draugijos Lietuvos sekcijos narė esate kelis dešimtmečius – papasakokite ir apie jos veiklą.
– Visuomet domėjausi šiuolaikine muzika ir tarsi natūraliai pradėjau dalyvauti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos veikloje. 2003–2008 m. buvau šios sekcijos pirmininkė, tuomet su dar keliomis kolegėmis teko inicijuoti Pasaulio muzikos dienų festivalį Lietuvoje. Todėl pažinusi draugiją iš vidaus, susidomėjau ir jos istorija, o ypač lietuvių dalyvavimu jos veikloje.
Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija – legendinė institucija, kurią 1922 m. įkūrė Arnoldo Schönbergo mokinių ratas Zalcburge, Austrijoje. Be jos neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės muzikos pasaulio. Draugija sukūrė šiuolaikinės muzikos festivalių modelį, tai buvo pirma platforma, kur galėjo susitikti kompozitoriai ir atlikėjai.
Manau, kad būtent ši draugija ir jos tarpukario festivaliai suformavo tokį reiškinį kaip jaunieji kompozitoriai, kurie iki tol neturėjo tarptautinės platformos viešai reikštis. Antra, ji subrandino fantastišką šiuolaikinės muzikos atlikimo tradiciją. Iki šių dienų draugija kasmet rengia festivalius vis kitoje šalyje – tai yra įtakinga kompozitorių kūrybinių mainų platforma.
Tarpukariu Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių įsitraukė į draugijos veiklą – 1936 m. Lietuvos sekciją įkūrė Jeronimas Kačinskas. Netgi planuota pasaulinį festivalį surengti Lietuvoje 1940 m. Bet prasidėjo sovietinė okupacija, karas, tad Pasaulio muzikos dienų festivalio Lietuvoje idėją pavyko įgyvendinti tik XXI a. – 2008 m.
Sumanymas imtis knygos apie šią draugiją ir lietuvių dalyvavimą joje buvo intriguojanti avantiūra. Šiuolaikinės muzikos klasikai iki 1968 m. nekaupė centrinio draugijos archyvo, tad norint atkurti ankstyvąją organizacijos istoriją teko padirbėti dešimties šalių archyvuose. Tai buvo bemaž detektyvo darbas po kruopelę atkurinėjant nutolusios istorijos įvykius.
Matyt, dėl centrinių archyvų trūkumo iki šiol parašyta vos viena monografija apie draugijos istoriją, bet prieš 40 metų išleistas Antono Haefeli darbas jau gerokai senstelėjęs. Tad artėjant draugijos šimtmečiui, auga muzikologų susidomėjimas jos veiklos istorija ir juntama konkurencija, kas anksčiau ją papasakos iš naujo.
Neįmanoma parašyti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos istorijos, neturint bendresnio požiūrio į tarptautinius procesus. Be to, kaip mažos šalies atstovė manau, kad būtų neteisinga remtis didžiųjų šalių autorių pasakojimais, nes jie daugelį dalykų mato kitaip. O dar tiksliau – tokių mažų šalių dalyvavimo jie apskritai nepastebi ar pamini kur nors išnašose...
Konfrontacija kartais duoda vaisių – kitais metais „Modernumo lygtis“ planuoja išleisti solidi „Hollitzer“ leidykla Austrijoje. O knygos pristatymai ir iš jos išaugę projektai padėjo draugijoje ir kitose tarptautinėse scenose įtvirtinti nuostatą, kad Lietuva dar tarpukariu turėjo stiprią muzikos avangardo srovę.
Renkant medžiagą knygai, man pavyko aptikti dingusias J.Kačinsko ketvirtatonių natas Prahos muzikos muziejuje. Tai – didžiulė sėkmė. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, J.Kačinskas bėgo iš Lietuvos, turėdamas švarke tik Prahos konservatorijos baigimo diplomą. Tėvynėje jis paliko už paskolas įsigytus ketvirtatonių instrumentus, savo natas – viskas dingo. Vėliau J. Kačinskas bandė kai kurių savo kūrinių partitūras atgauti iš Čekijos, kur mokėsi, bet jam pavyko atkurti tik vieną kūrinį be ketvirtatonių.
Suradus legendomis apipintos ketvirtatonių muzikos kūrinių, radosi vienas naujesnių Lietuvos sekcijos projektų „Ateities muzika“. 2017 m. kartu su suomių kolegomis surengėme mikrotoninės muzikos – istorinės ir šiuolaikinės kūrybos – dienas Vilniuje, kurių metu pirmą kartą nuskambėjo dar tarpukariu Jeronimo Kačinsko parašytas Trio ketvirtatonių instrumentams. Esu labai dėkinga pianistui Motiejui Bazarui, kuris ėmėsi tokį nelengvą sumanymą įgyvendinti – juk neturime autentiškų instrumentų, atlikėjams teko šiek tiek improvizuoti.
Mikrotoninė muzika yra bene ryškiausia lietuvių muzikos utopija, atsiradusi tarpukariu. Ilgą laiką atrodė, kad buvo J.Kačinskas, o po 50 metų – jau R.Mažulis. Bet kai pradėjome kartu su kolegomis domėtis, radome artimų reiškinių ir sovietmečiu. O dabar turime naują kartą, kurios muzikoje mikrotonalumo gausu.
Pavyzdžiui, Justina Repečkaitė įdomiai jungia Paryžiaus spektrinės muzikos mokyklą su viduramžių, Artimųjų Rytų, tradicinės muzikos inspiracijomis. Žinoma, mikrotoninė muzika yra nišinis, tačiau labai gyvybingas sąjūdis, kuo teko įsitikinti pastaraisiais metais apsilankius festivaliuose Amsterdame ir Zalcburge.
Kaip istorikę mane ypač intriguoja istoriniai autentiški instrumentai. Štai Juliano Carillo vienos oktavos fortepijonas skamba fantastiškai futuristiškai, o juk jis mokėsi Leipcige su M.K. Čiurlioniu... Įsigyti ar pasigaminti tokių instrumentų – šios muzikos entuziastų svajonė, kurią įgyvendinus būtų galima įkurti Lietuvoje eksperimentinės muzikos centrą.
Šį rudenį buvo numatyta surengti pirmąjį mikrotoninės muzikos festivalį Vilniuje, tačiau dėl pandemijos jis persikėlė į kitus metus. Tačiau per tuos kelerius metus aktyviai įsitraukėme į pasaulinį mikrotoninės muzikos sąjūdį. Išjudinome ir mažesnių šalių muzikos kūrėjus ir tyrėjus – susibūrę Liublianos universiteto leidykloje, šiais metais išleidome bendrą monografiją apie istorines ir šiuolaikines mikrotoninės muzikos praktikas Rytų ir Centrinėje Europoje.
Man atrodo, kad gyvename laikais, kai nebūtina tapatintis su meinstrymu ar stengtis būti komerciškai sėkmingiems. Šiuo metu daug svarbiau, kad būtų daug gyvybingų muzikos terpių.
– Visomis prasmėmis esate bene „tarptautiškiausia muzikologė“ – jūsų ryšiai su viso pasaulio muzikologais labai platūs. Ko reikia muzikologui, kad jis būtų išgirstas, kad galėtų visavertiškai reikštis tarptautinėje scenoje? Ar tai lemia atitinkamas temų ratas, asmeniniai ryšiai?
– Manau, yra du dalykai, kurie lemia, ar tave tam tikros bendruomenės priima kaip savą, ar profesiškai atvirai bendrauja. Netikiu dirbtiniais receptais – jeigu žmonės turi originalių idėjų, rimtai dirba, kitų šalių kolegos tai pastebi. Bet kurioje profesijoje talentingi žmonės atpažįsta kitų talentus ir geranoriškumą.
Norint dalyvauti tarptautinėje veikloje, taip pat svarbus susikalbėjimo aspektas. Muzikologijoje, kaip ir bet kurioje kitoje menotyroje, yra daugybė pasaulių ir nacionalinė specifika yra ryški. Vienokia yra Vokietijos, kitokia Amerikos, dar kitokia italų ar lenkų muzikologija. Sunkiausia į kitas patirtis konvertuoti turbūt rusų muzikologiją, nes jos pasauli kiek kitoks, bet jame taip pat yra daug įdomių, gilių dalykų.
Tačiau jie yra tokie „sau pakankami“, jiems tarsi nereikia to išorinio pasaulio. Bet susikalbėjimo problema ne vien muzikams opi. Ar ir Lietuvoje nėra to, kad muzikologams sunku susikalbėti su, tarkime, dailėtyrininkais ar filosofais?
Lietuvoje daug tarptautiškų ir tiesiog sėkmingai dirbančių muzikologų. O tam labiausiai reikia atvirumo. Man įdomūs kiti žmonės, kitos muzikologijos. Juk muzika – universalus dalykas. Jeigu nori suprasti lietuvių muziką, negali būti užsidaręs savo pasaulėlyje. Tačiau įdomus ir mūsų muzikos lokalumas, kaip ji atsiskiria nuo pasaulio. Tam reikia suprasti pasaulį ir kažkokiu būdu su juo susikalbėti.
Mano gyvenimas su muzika yra nepaprastai laimingas. Niekada nekilo mintis, gal tai ir trūkumas, užsiimti kažkuo kitu. Susidūriau su tiek daug įdomių reiškinių, kompozitorių, nuostabių muzikologų, kurie išjudina protą, sutrikdo.
Juk dažniausiai eini į priekį tada, kai supranti, kad kažko nesupratai, kad tau kažko trūksta. Pasaulinė muzikologų bendruomenė draugiška, nors yra ir tarpusavyje kariaujančių stovyklų. Turiu draugų, kurie juokauja, kad muzikantai kaip futbolininkai – ne individualistai, o komandos žaidėjai.
– Paliesti norėtųsi dar vieną jūsų veiklos aspektą – tai kultūros politika, su kuria vienaip ar kitaip tenka susidurti. Per tuos 30 Nepriklausomybės metų kiek, jūsų nuomone, toli pažengėme? Kokias matote didžiausias klaidas, spragas, kurių vis nepavyksta užlopyti?
– Sakyčiau, esu aktyviai įsitraukusi į kultūros savivaldą, nes kultūros politikoje dalyvauju atsitiktinai. Pradėjau 1991 m., kai Darius Kuolys, tuometis kultūros ministras, mane pakvietė į Nacionalinių premijų komitetą. Tame komitete dirbo skirtingos kartos, tad buvo įdomus laikas ir patirtys.
Vėliau teko kaip muzikos lauko atstovei dalyvauti įvairiausiose kultūros politikos kūrimo ir aptarimo akcijose – nuo „Kultūros barų“ redakcijos inicijuotų diskusijų ligi Prezidentūros suburtos grupės kultūros politikos kaitos gairėms parengti.
Daug kas kultūros politikoje padaryta geranoriškai, per kultūros žmonių talką. Lygindama, kaip buvo, ir kaip yra, galiu pasakyti, kad pažanga nuolatos vyksta. Ko labiausiai, mano galva, stinga, tai turbūt sveiko proto ir realistinio susiskaičiavimo, ką turime, o ko trūksta. Muzikologai yra žmonės, kurie moka skaičiuoti.
Tie, kurie nemoka, paprastai harmonijos neįveikia, tad į muzikologiją nestoja. Manau, kad iki galo nėra suskaičiuota, kiek realiai reikia pinigų, kad kultūros laukas veiktų efektyviai. Tai įveikiami dalykai, kur vėlgi reikėtų ir ekspertų, ir pačios bendruomenės talkos. Galima padaryti, kad sistema veiktų žymiai geriau, būtų palanki ir menininkams, ir institucijoms.
Kultūros sektoriuje daug kalbama apie nuskriaustą nevyriausybinį sektorių, tačiau reikia pasiūlyti aiškius modelius, kaip viskas galėtų funkcionuoti efektyviau. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Kai rengėme mikrotoninės muzikos dienas Vilniuje, pasikvietėme muzikos ansamblį iš Suomijos. Vos pradėjęs funkcionuoti ansamblis iškart gavo valstybės finansavimą trejiems metams.
Pas mus apie nevyriausybinių struktūrų ilgalaikį finansavimą kalbama nuo tada, kai įsikūrė Kultūros rėmimo fondas, tačiau pažangos mažai. Kiek šiuolaikinės muzikos ansamblių neišgyveno būtent dėl to, kad nesama tokio finansavimo bent keleriems metams. Lietuvos kultūros taryba įgyvendina pažangią strateginės paramos programą, tačiau nepriklausomiems muzikos kolektyvams labai sunku ją gauti. O mecenatystės tradicijų stokojančioje kultūroje nekomerciniam menui sunku išlikti.
Taip pat, mano galva, kultūros srities projektinis finansavimas turėtų būti bent tris ar keturis kartus didesnis, jeigu būtų suskaičiuota, kiek realiai turime įstaigų ir kūrėjų. Kiek Lietuvoje yra kompozitorių? Visi kalba apie šimtus, tačiau realiai LATGA registruotų muzikos kūrėjų, gaunančių atlygį, yra virš 4000.
Reikia įvertinti kultūros lauko poreikius, kad menininkai galėtų kurti be įtampos ir nepriteklių. Tam, kad sukurtum kokybę, kūrinys turi bręsti. Kažkada su a. a. Raimundu Katiliumi esame kalbėję, kaip svarbu atlikėjui galėti tą pačią programą kartoti daug kartų, turėti koncertų ciklų.
Lietuvoje pasigendu kokybiškos meno infrastruktūros. Trūksta tinkamų salių – tiek muzikai, tiek teatrui, kitiems menams. Gyvename meno kokybės laikais ir norisi visumos – ir gero meno, ir jo pristatymo aplinkos kokybės. Čia Lenkija galėtų būti pavyzdys. Kiek pamenu, per dešimtmetį jie išleido apie 25 proc. Europos sąjungos pinigų naujoms koncertų ir teatro salėms statyti.
Manau, kad tai yra požymis, jog žmonės nori gyventi savo žemėje ir ją tobulina. Puikiai žinoma, kad vartotojų skonis yra formuojamas. Pažvelkime į MO muziejų – kokį vartojimo efektą jis sukūrė. Pritraukė žmonių, kurie anksčiau gal nebuvo lankęsi muziejuose.
– Aptarėme daugybę profesinių aspektų, tačiau, šiek tiek nutolstant nuo muzikos, ką dar įvardintumėte kaip didžiausius savo pomėgiu? Minėjote kiną, filosofiją, gal yra dar kažkas?
– Man įdomus žmogus ir jo sukurtas pasaulis, pėdsakai istorijoje ir tikrovėje. Jau prieš penkiolika metų įsigijau piligrimo vadovą kelionei nuo Kliuni abatijos iki Santjago de Kompostelos. Su bičiule svarstėme, kad būtų neblogai asiliukas, nes kelias netrumpas, bet gal pavyks ir pėsčiomis įveikti, be muzikos, tyloje...
