Mažame Islandijos miestelyje veikiančioje dviejų brolių kavinėje, kurioje verdama omarų sriuba, teka vietinių žmonių gyvenimas. Tačiau žemės, kurioje stovi populiari kavinė, prireikia didelėms korporacijoms.
Apie tai pasakojama ispanų režisierių Pepe Andreu ir Rafos Moleso dokumentiniame filme „Omarų sriuba“, kurios koprodiuseris ir vienas scenarijaus autorių yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A.Matelis.
Pagrindinis filmo herojus Krilis kiekvieną rytą kavinėje „Bryggjan“ ruošia omarų sriubą, jo brolis Alis čia leidžia dienas šnekučiuodamasis su senais žvejais. Ketvirtadieniais keturi muzikantai kavinėje groja džiazą.
Praėjusią savaitę filmas buvo pristatytas kino festivalyje „Scanorama“. Prieš kelias dienas „Omarų sriubos“ kūrėjus pasiekė žinia, kad juosta nominuota keturiems Valencijos audiovizualinių menų akademijos apdovanojimams: geriausio dokumentinio filmo, geriausio režisieriaus, geriausio montažo ir geriausio prodiuserio kategorijose.
– Kodėl ispanų ir lietuvių kūrėjai nutarė įamžinti mažame Islandijos Grindaviko miestelyje veikiančią kavinę „Bryggjan“? – paklausiau A.Matelio.
– Prie šio filmo prisidėjau, nes ispanų kolegos padėjo, kai kūriau filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
Turėjau dar metus filmuoti, bet trūko lėšų. Asistentė pasakė, kad Ispanijoje yra gera kino kompanija.
Parašėme jiems, jie susidomėjo ir geranoriškai kaip koprodiuseriai prisidėjo prie filmo. Kai P.Andreu ir R.Molesas papasakojo savo juostos idėją, pasisiūliau dalyvauti ją kuriant.
Ispanų kūrėjai filmavimui pasirinko atšiaurų kraštą. Bet kai aš kūriau filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ apie vienų sudėtingiausių dviračių varžybų „Giro d’Italia“ nematomą pusę, italams taip pat atrodė keista, kad tai daro lietuvis, kurio šalyje dviračių sportas nepopuliarus.
Iš pradžių Grindaviko istorija atrodė paprasta. Bet kai toje kavinukėje pastatėme filmavimo kamerą, ėmė darytis keiti dalykai, filmas įgavo naują siužetinę liniją.
Paskutinę filmavimo dieną atsitiko iš viso neįtikėtinas dalykas – įvyko žemės drebėjimas.
Režisieriams sakiau: „Jei išsiverš lava, neliks ne tik neišsaugotos brolių kavinukės, bet ir Islandijos. O tada filmas įgaus dar kitokią vertę.“
– Galima rasti daug išskirtinių kavinių pasaulyje. Jūsiškė – su labai charakteringais, brandaus amžiaus islandais vyrais.
– Toje kavinukėje teka kaimelio žmonių gyvenimas. Jie renkasi gerti alaus, pabendrauti. Kai kurie ten užmiega, bet jie yra tarp draugų, nesijaučia vieniši.
Staiga atvyksta didelės korporacijos ir užsimano nupirkti tą vietą. Iš kur prieš kurdamas filmą galėtum žinoti, kad taip gali nutikti?
Tada ten prasideda didžiulė drama. Atrodo, nuperkama tik kavinė, bet iš tiesų nuperkama žmonių bičiulystė, jų gyvenimas.
Vienas kavinės lankytojų yra paskutinis Islandijos boksininkas (toje šalyje boksas yra uždraustas). Jis atmintinai cituodavo Miguelį de Servantesą. O po to, kai buvo parduota kavinė, staiga pamiršo visus tekstus.
Dokumentinio kino paradoksas – scenarijaus su trokštama pradžia, seka ir pabaiga neparašysi, tačiau jeigu ko nors nesugalvosi, tai ir nenutiks.
Neaišku, kas tuos įvykius prišaukia. Visa dokumentika yra didysis burtas. Pastatai filmavimo kamerą, paspaudi mygtuką, pagalvoji, kad tau dabar reikėtų lietaus, – ir jį prišauki.
Dažnai dokumentinis kinas papasakoja daugiau, nei kūrėjas gali tikėtis. Jis yra didesnis už kūrėją.
– Kas mistiško nutiko filmuojant?
– Daug visko buvo, filmas buvo kuriamas gal trejus metus. Man ypač įdomus buvo baigiamasis procesas.
Buvo nuspręsta, kad filme turi skambėti klasikinė muzika, bet neįprasta. Kompozitorius Gintaras Sodeika ėmė kurti aranžuotes – Johaną Sebastianą Bachą ir Fredericą Chopiną pritaikyti „Omarų sriubai“.
Jis nutarė ją duoti pagroti garsiems džiazo muzikantams. Jie grojo iš natų, bet klasika staiga tapo kitokia.
Pagrindinis filmo kompozitorius buvo Alberto Lucendo, kuris rašė muziką ir filmui „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
Dėl koronaviruso pandemijos jis negalėjo atvykti į Vilnių, o mes negalėjome išvykti. Tačiau reikėjo įrašyti kelių instrumentų orkestrą.
Vieni muzikantai buvo Vilniuje, kiti – Berlyne. Jie turėjo sugroti sinchroniškai, tuo pačiu tempu, jausdami savo ir kitų braižą, nuotaikas, nuotoliniu būdu diriguojant dirigentui.
Ką nors sukurti norintis žmogus randa būdų tai padaryti nepaisant pandemijos ar kitų kliūčių.
Matę filmą kino salėje sakė, kad muzika nuostabi.
Neįprastai buvo daromos ir filmo spalvų korekcijos. Studijoje Vilniuje dirbęs dizaineris Jonas Zagorskas siuntinėjo medžiagą į Ispaniją. Režisieriai įsikūrė viename Valencijos kino teatre, žiūrėjo ir vertino.
Kolegos, kurie filmo premjerą matė San Sebastiano kino festivalyje, sakė, kad vizualiosios korekcijos yra fantastiškos. O juk kartais to neišeina padaryti normaliomis sąlygomis.
– Ar toje kavinėje jums teko paragauti omarų sriubos?
– Ragavau, labai skani sriuba. Kada nors namie su žmona bandysime pasigaminti.
– Ar lengva su žmonėmis užmegzti tokį subtilų kontaktą, kad jie prieš filmavimo kameras tylėtų, kalbėtų?
– Jeigu žmogus mato, kad tu tiki tuo, ką darai, jis patiki tavimi ir įsileidžia į savo vidų, gyvenimą.
Dokumentinio kino magija yra milžiniška. Negali kurti filmo, jei nenori jo padaryti 120 procentų gerai. Nėra taip, kad pakalbi, pavaikštai su kamera. Tu tampi savo personažų dalimi, jie tampa tavo dalimi.
Kai kūrėme „Nuostabiuosius lūzerius. Kitą planetą“, žinojau, kad vienas Andoroje gyvenantis mano herojus yra patyręs stiprių išgyvenimų.
Supratau, kad negalima jo to klausti nei iš šio, nei iš to.
Reikia išlaukti, kol juodu su operatoriumi kelias valandas praleis kartu, lips į kalną, dviese miegos ant sniego. Kai kai galiausiai pradės kalbėtis, tada jis ir pasakys tuos dalykus. Intuicija mene yra vienas iš svarbiausių dalykų.
– Kaip jus veikia pandemija?
– Virusas – rimtas reikalas, jį reikia gerbti kaip priešininką, saugoti, mylėti save ir kitus. Esu aktyvus, tačiau nelakstau akis išdegęs kur reikia, kur neriekia.
Mes su žmona Algimante vaikštome po mišką, stengiamės nueiti po dešimt kilometrų, važinėjamės dviračiais porą valandų.
Pandemijos akivaizdoje atradome, kiek daug yra nuostabių dalykų aplinkui. Kokia graži gamta, niekur nereikia skristi.
Anksčiau dėl darbų skraidydavau beveik kas antrą savaitę.
Dabar taip gera atsikvėpti. Galima daug knygų perskaityti, geriau pažinti save ir šalia esančius žmones.
Suvokiu, kad šiek tiek per daug prodiusuoju. Tai reiškia, kad tenka dalyvauti kitų žmonių darbuose, padėti, rūpintis, išgyventi. Tad sustabdžiau naujus darbus, nes pajutau, kad turiu skolą sau, savo idėjoms.
Prodiuserystė klasikine prasme man nėra įdomi. Kai kūriau filmą „Prieš parskrendant į Žemę“, vokiečių prodiuseris niekuo daugiau nesirūpino, tik su manimi kalbėjo apie filmą.
Jis manyje atrasdavo idėjų, kurių neišsakydavau ar abejodavau. Jis man buvo geriausias pavyzdys, kad prodiuseris yra pirmas režisieriaus idėjų klausytojas, padedantis atrasti teisingą kelią.
– Ar šiuo metu galvoje mezgasi koks nors sumanymas?
– Galvoju apie idėją visiškai priešingą „Nuostabiesiems lūzeriams. Kita planeta“. Nebus judesio, greičio, bus vienas kambarys, gal nebus ištartas nė vienas žodis, gal ir žmonių nebus.
Šiaip dabar viduje vyksta susidvejinimas, į paviršių lenda dvi idėjos, kurias rytoj ryte sėsiu rašyti. Taip sakau jau maždaug pusę metų.
Kai žmona išgirsta, kad imsiuosi darbo nuo kito antradienio, klausia, nuo kurio mėnesio antradienis. Dabar sakau, kad nuo gruodžio.
– Jūsų filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ pelnė 18 tarptautinių apdovanojimų. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška biblija.
– Pasaulyje tiek daug visko kuriama, kad vienas filmas negali tapti labai stipriai kultiniu.
Bet kartais kuris nors įkrenta žmonėms į širdį ir ten ilgiau užsibūna.
Paveikumas priklauso ne tik nuo temos, bet nuo to, kaip kalbi, pasakoji. Italijos žiniasklaida manęs klausė, kaip atradai tokių gregorių (dviratininkų, turinčių iškęsti sunkiausius iššūkius dėl komandos lyderio pergalės). Bet juk 99 procentai dviratininkų – gregoriai, laimėtojų – vienas kitas.
Sutinku, kad filmas padarė žmonėms įspūdį. Kolegos pasakojo, kaip šį filmą žiūrėjo paaugliai iš vaikų namų. Po seanso jaunuoliai sakė, kad dabar svajoja tapti gregoriais. Man tai buvo didžiausias komplimentas.
– Dažnai herojai prisiriša prie dokumentinio filmo kūrėjų. Ar baigęs filmą bendraujate su tais žmonėmis?
– Klausimas sudėtingas. Baigdamas režisūros studijas dariau diplominį darbą „Pelesos milžinai“ – apie lietuvių kaimą Baltarusijoje ir šviesuolę, tautosakininkę, buvusią partizanų ryšininkę, aktyvią lietuvybės ir krikščioniškų vertybių puoselėtoją Mariją Kruopienę.
Ši moteris pasakojo, kad tėvelis jai pasakęs, jog ji yra iš Pelesos milžinų, todėl daranti tokius didelius darbus.
Kai filmas buvo baigtas, po kiek laiko ji paskambino ir pasiūlė susitikti. Esą norinti pasakyti paslaptį, kurią jai atskleidė tėvelis ir kurią ji turi perduoti iš kartos į kartą.
Pagalvojau – jei ji man papasakos paslaptį, neliks nieko, kas galėtų ją laikyti šioje Žemėje. Moteris jau buvo garbaus amžiaus.
Pasakiau, kad nesusitiksiu. Vėliau išgirdau – moters paslaptis buvo ta, kad ji yra paskutinė iš milžinų kartos. Suprantama, kodėl ji viską darė dėl kitų, dėl bažnyčios, dėl lietuviškos mokyklos.
Paleidus filmą į pasaulį, kūrėjo ir herojaus santykis nėra paprastas.
Kol kuriamas filmas, mes vienas kitam atiduodame labai daug.
Jeigu nori lygiai taip pat bendrauti po to, reikia didelės abiejų energijos. O bendrauti buitiškai po to, kai kartu esate pasiekę emocines viršukalnes, neatrodo teisinga.
Man labai rūpi tie, kurie filme „Prieš parskrendant į Žemę“ į dangų išėjo. (Santariškių ligoninėje sukurtas filmas, pasakoja apie vėžiu sergančius vaikus. – Red.). Aš juos prisimenu ir mintyse, ir maldoje.
Praėjus gal aštuoneriems metams po filmo premjeros manęs paprašė jį atvežti į Šiaulius.
Paskambino berniuko Ryčio, kuris buvo tame filme, tėtis ir pasakė, jog ateis filmo pažiūrėti.
Po seanso jis pasiūlė nuvežti į vieną vietą ir kai ką parodyti. Atsidūriau „Angelo muziejuje“. Ten buvo tas berniukas, dabar jau pilnametis.
Jis gyveno tarp daugybės angelų – svetimų ir savų. Pats jau kelerius metus drožė angelus, buvo pelnęs tautodailininko vardą. Tas vaikas buvo angelo sparno palytėtas, jam gyvenimas suteikė išgijimą ir pilnatvę. Štai kaip viskas materializavosi po filmo.
– Esate trijų suaugusių vaikų tėvas. Ne taip seniai susilaukėte anūko. Koks esate senelis?
– Kai anūkas Jokūbas Jonas gimė, mes po savaitės su žmona nulėkėme jo lankyti. Su anūku panašiai reaguojame į muziką, šokame. Gaila, kad jį labai retai matau.
Finansininkas sūnus Lukas Laurynas dirba vienoje didelėje kompanijoje užsienyje. Dabar, ačiū Dievui, juos perkėlė iš Lisabonos į Krokuvą. Pusdienis automobiliu nuo mūsų.
Kol kas anūką matau vieną kartą per metus, bet labai juo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
– Esate užsiminęs, kad šeštą ar septintą valandą vakaro išjungiate mobilųjų telefoną. Menininkai neretai yra naktiniai paukščiai ir mėgsta darbuotis ne pagal grafiką.
– Jei nepadėsi telefono, skambučiai niekada nesibaigs, ypač – kai esi prodiuseris. Bet pasaulyje nežinau reikalo, kuris nepalauktų ryto. Gal yra pora reikalų, bet juos galima perduoti ne tik telefonu: galima atminti dviračiu, ateiti, atvažiuoti.
Juk įsisukęs reikalų labirinte, gali nesuprasti, kas yra gyvenimas. Aš apskritai manau, kad telefonas ne pats geriausias dalykas. Bet ką darysi.
