1954 m. Šveicarijoje gimęs kompozitorius ir dirigentas B.Furreris pirmąją pažintį su muzika įgijo mokydamasi groti pianinu.
1975 m. jis išvyko į Vienos aukštąją muzikos ir atlikimo menų mokyklą studijuoti dirigavimą (Otmaro Suitnerio kl.) ir kompoziciją (Romano Haubenstocko Ramati kl.). 1984 m. Furreris nugalėjo kompozicijos konkurse „Jaunoji Europos karta“, kurį parėmė Kelno miesto savivaldybė, Venecijos bienalė ir Paryžiaus „Rudens festivalis“.
1985 m. Furreris subūrė vieną ryškiausių šiuolaikinės muzikos kolektyvų Europoje – orkestrą „Klangforum Wien“, jam vadovavo iki 1992 m. bei iki dabar yra kviečiamas diriguoti. Šis kolektyvas visame pasaulyje yra atlikęs daugiau kaip 500 naujų muzikos kompozicijų.
Be to, su smuikininku ir dirigentu Ernstu Kovacicu B.Furreris įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblių ir kompozitorių akademiją „Impuls“.
B.Furreris dirigavo tokiems kolektyvams kaip Vienos radijo, Ciuricho „Tonhalle“, Berlyno „Staatskapelle“, Ciuricho operos teatro simfoniniai orkestrai, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestras ir kt. Kaip dirigentas surengė pasirodymų Berlyno ir Kelno filharmonijų salėse, Liucernos Kultūros ir kongresų centre, Ciuricho, Berlyno ir Vienos operos teatruose.
Nuo 1992 m. Furreris yra Graco muzikos ir dramos universiteto kompozicijos profesorius. 2006–2009 m. jis buvo Frankfurto aukštosios muzikos ir atlikimo menų mokyklos kviestinis kompozicijos profesorius. Kompozitoriaus kūrinius iki 1995 m. spausdino leidykla „Universal Edition“.
Nuo 1990 m. įvairios garso įrašų kompanijos išleido daugiau kaip 40 įrašų. Tarp naujausių – 2016 m. „Toccata Classics“ išleista B.Furrerio chorinės muzikos kompaktinė plokštelė, kurią įdainavo Helsinkio kamerinis choras, ansamblis „Uusinta“, diriguojami Nilso Schweckendieko.
1992 m. kompozitorius pelnė organizacijos „Siemens“ stipendiją. 1996 m. jis buvo Liucernos festivalio reziduojantis kompozitorius, kaip kviestinis kūrėjas Zalcburgo festivalio koncertų cikle „Next Generation“ pristatė savo kūrinio „Nuun“ dviem fortepijonams ir orkestrui pasaulinę premjerą.
2004 m. Furreris pelnė Vienos miesto savivaldybės Muzikos premiją, o 2005 m. tapo Berlyno menų akademijos nariu. Už kompoziciją „FAMA“ 2006 m. jis pelnė Venecijos bienalės Auksinį liūtą. 2014 m. B.Furreris apdovanotas Austrijos valstybine premija, o 2018 m. už viso gyvenimo kūrybą jis pelnė Ernsto von Siemenso fondo Muzikos apdovanojimą.
B.Furrerio kūrybinę retrospektyvą nuo 1980-ųjų sudaro kompozicijos nuo pjesių solo, ansambliams iki orkestrinių ir chorinių partitūrų bei operų. Minėtini jo eksperimentai su žmogaus balsu. Taip pat kompozitorių domina džiazas, vizualieji menai (pavyzdžiui, šviesotamsos efektai inspiravo 1984 m. parašytą Pirmąjį styginių kvartetą; Yveso Kleino monochrominiai darbai rado atgarsį jo 1996 m. kompozicijoje „Nuun“), literatūra (Arthuro Rimbaud tekstais paremta 1985 m. kompozicija „Illuminations“; pagal Pablo Neruda’os tekstus 1986 m. parašyta partitūra 14 15 mišriam chorui ir orkestrui „Dort ist das Meer – Nachts steig‘ ich hinab“).
Kompozitorius neretai pats rengia libretus, atlieka jų vertimus. Būdamas produktyvus operų kūrėjas, savo pirmąją operą „Die Blinden“ Furreris parašė 1989 m. Vienos valstybinio operos teatro užsakymu.
Jo antros operos „Narcissus“ premjera įvyko 1994-ųjų „Štirijos rudens“ festivalyje Graco operos teatre. Grace 2001 m. įvyko jo kompozicijos muzikiniam teatrui „Begehren“ premjera, 2003 m. Ciuriche atlikta opera „Invocation“, Donaušingene 2005 m. nuskambėjo jo teatrinė kompozicija „FAMA“. 2010 m. Bazelyje įvyko kompozicijos muzikiniam teatrui „Wüstenbuch“ premjra. 2015 m. pavasarį Hamburge nuskambėjo operos „La Bianca Notte“ pirmasis atlikimas.
Tarp naujausių darbų – 2019 m. sausį Berlyno valstybiniame operos teatre „Unter den Linden“ įvyko operos „Violetter Schnee“ (Händlo Klauso libretas pagal Vladimirą Sorokiną) premjera.
B.Furrerio kūrybą galima apibūdinti kaip rezultatą tarp skambesio ir garso, tarp triukšmo ir kalbėjimo. Kompozitorius savo muzikoje tyrinėja išraiškos galimybes, skambesio erdvėje sklaidą bei vokalinio ir instrumentinio garso sąveiką.
Bene vienas svarbiausių jo kūrybinių ieškojimų objektų – tai balsas, išnyrantis daugelyje B.Furrerio kompozicijų („Die Blinden“, 1989; „Narcissus“, 1994; „Invocation“, 2003; „FAMA“, 2005; „Wüstenbuch“, 2009; „Passaggio“, 2014).
B.Furrerio teigimu, jam niekada nebuvo lengva kurti; kompozitorius gana retai būna patenkintas savo pirmuoju rezultatu. Todėl daugumą savo partitūrų B.Furreris kruopščiai redaguoja.
Kiekvienas B.Furrerio kūrinys pateikia vis kitą idėją – kompozitorius nuolatos ieško naujų konceptų: „Kiekvienoje kompozicijoje siekiu tarsi naujai sukurti garsinę medžiagą ir intervalinius santykius. Manęs nedomina tokia kūryba, kai jaučiu, kad rašydamas kopijuoju jau gerokai nudėvėtą idėją. Man svarbu žengti nauja kryptimi. Žinoma, kai kurie mano kūriniai tarpusavyje susiję ta pačia idėja, tačiau pastarajai visada suteikiu kitą pavidalą.“
