Fausto Latėno išėjimą lydėjo šokiruojantis sutapimas Ankstyva kūrėjo mirtis pasėjo spėliones ne vien tik teatro bendruomenėje

F.Latėnui tebuvo 64 metai, todėl ne tik scenos bendruomenėje pasipylė spėlionės, nuo ko mirė teatro, kino ir akademinės muzikos kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Oficialiai skelbiama, kad nuo širdies smūgio. Tačiau gandus kursto ir žinia, kad pastarosiomis dienomis ne vienas F.Latėno giminės atstovas susirgo COVID-19.

Apie tai feisbuke neseniai paskelbė šia liga taip pat persirgusi F.Latėno duktė Elžbieta Latėnaitė.

Trečiadienį staiga užgesęs F.Latėnas pakartojo tragišką jį mylėjusio ir jo mylėto mokytojo likimą.

„Fausto išėjimas panašus į netikusį pokštą. Lyg juodasis humoras, kurį jis mėgo. Tik šį kartą jo žingsnis sukėlė šoką. Žingsnis amžinybėn, kaip jo kūrinių pabaiga „glissando“ aukštyn“, – taip socialiniuose tinkluose į F.Latėno mirtį reagavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė pianistė Dalia Balsytė.

Muzikė atskleidė įdomų faktą: 64 metų kompozitorius išėjo į anapusybę lygiai taip pat – staiga, tą pačią dieną ir būdamas to paties amžiaus – kaip ir jos tėvas, muzikos klasikas Eduardas Balsys, mokęs F.Latėną. Jų abiejų mirties nesitikėjo niekas.

Tik prieš keliolika dienų F.Latėnas grįžo drauge su režisieriumi Rimu Tuminu iš Maskvos, kur drauge darbavosi J.Vachtangovo teatre.

Kolegos buvo susitarę Vilniuje susiskambinti ir susitikti.

Tačiau kompozitorius po kelionės atsitvėrė tylos siena – nereagavo į jam siunčiamas žinutes ir skambučius, o tai jam buvo visiškai nebūdinga.

„Supratau, kad atėjo laikas jam pabūti pačiam su savimi taip, kaip norisi“, – atviravo R.Tuminas.

Paklaustas, ar galėjo bičiulį pakirsti Lietuvoje siaučiantis koronavirusas, režisierius mąsliai nutęsė: „Jis nuolat juokėsi iš šitos pandemijos, isterijos dėl izoliacijos, baimės užsikrėsti. Bet, matyt, sustojo jo širdelė. Matyt, pavargo.“

R.Tuminas sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo: „Nežinau, kaip gyvensiu be jo. Kol kas nenoriu apie tai net galvoti.“

Šiuos iškilius teatralus siejo dešimtmečius trukusi kūrybinė draugystė. F.Latėnas buvo nuolatinis R.Tumino spektaklių kompozitorius, nuo savo karjeros pradžios rinko prizus už muziką jo spektakliams, taip pat labai sėkmingai bendradarbiavo su kitu teatro korifėjumi – režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi.

„Teatre galėjau įgyvendinti savo idėjas, elgtis su muzika, kaip noriu. Koncertinėje kūryboje tai buvo netoleruojama. Manęs net į Kompozitorių sąjungą anuomet nepriėmė dėl kūrinių, kurių reputacija vėliau buvo atkurta“, – yra pasakojęs šviesaus atminimo F.Latėnas.

Ilgą laiką jo koncertinius kūrinius daugiausia atlikdavo LMTA studentai profesorės D.Balsytės paskatinti. Ji įžvelgė šių kūrinių ateitį. Daugelis žinomų artistų vengė paprastų, melodingų F.Latėno kompozicijų, kartais drąsokai balansavusių ties kičo riba.

„Muzika – ne vien graži garsų kombinacija ar matematiniai uždaviniai. Ji turi turėti prasmę. Išgauti skambesį užpakaliu, atsisėdus ant fortepijono klaviatūros, kai kam būdavo didžiausias kaifas. O man norėjosi išsisakyti kitaip – grįžti prie paprastų dalykų: melodijos, atsisakyti disonansų, ironizuoti slogią tikrovę.

Tai buvo laikoma blogu skoniu, miesčioniškumu. Vienintelis profesorius E.Balsys niekada netramdė mano muzikinių pašmaikštavimų, o kai kurie kiti autoritetai buvo užsimoję kone uždrausti kūrybos stilių, kuris man buvo artimas“, – yra prisipažinęs F.Latėnas.

Miela kūrybos užuovėja jam tapo teatras. Dar studijuodamas Valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) būsimasis kompozitorius akompanuodavo aktorių improvizacijoms, scenos judesiui, taip kaupdamas įgūdžius būsimiems teatriniams skrydžiams.

Į dramą jį atvedė režisierė Irena Bučienė. Jos spektaklis vaikams „Piteris Penas“ tapo pirmąja F.Latėno sėkme didžiojoje dramos scenoje.

Karjeros pradžioje jis kūrė spektaklius ir su režisiere Dalia Tamulevičiūte. Tuo metu kaip tik baigė studijas garsusis jos aktorių dešimtukas, grįžo po mokslų į Lietuvą E.Nekrošius ir R.Tuminas. Buvo didelis teatro pakilimas.

Lėlių teatras taip pat buvo kompozitoriaus kūrybos laboratorija, jo autoritetas Vitalijus Mazūras – lygiavertis muziko partneris. O R.Tuminas teigė nuo pat pirmųjų bendro darbo dienų teatre pastebėjęs, kad Faustas, kurdamas muziką, mąstė scenomis ir vaizdais.

„Vėliau, kai kuriant spektaklius susidurdavome su kokiais nors sunkumais, kas nors nesisekdavo, jis, kaip kantrus daktarėlis, staiga nutraukęs savo mąslų tylėjimą, pasiūlydavo sprendimą. Ir dažniausiai padėdavo išeiti iš krizės“, – prisiminė režisierius.

F.Latėnas sukūrė daugiau kaip 350 spektaklių muziką. Visus darbus su R.Tuminu ir E.Nekrošiumi jis vadino savo kūrybos viršūne.

Džiaugėsi galėdamas dirbti su žmonėmis, kurie „nebijo, kad spektaklyje nuskambės ir kompozitoriaus mintis“.

Kai 2011 metais tarptautinis K.Stanislavskio fondas pirmą kartą įsteigė prestižiniuose K.Stanislavskio premijos apdovanojimuose kompozitoriaus nominaciją, būtent F.Latėnui atiteko garbingasis teatrinis prizas. Lietuvis buvo įvertintas už muziką režisierių E.Nekrošiaus, R.Tumino ir Olego Tabakovo teatro spektakliams.

Netrukus F.Latėno indėlis į Lietuvos teatro meną buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

„Be E.Nekrošiaus ir R.Tumino manęs teatre gal ir nebūtų, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs menininkas. – Šie režisieriai yra tiesiog dvasingesni už kitus. Todėl jų spektakliuose muzika yra labai svarbi. Muzika ir garsas – tai dvasios atspindys.

Dirbu su šiais režisieriais 30 metų beveik visuose jų spektakliuose. Tačiau dažnai iki pat premjeros ne iki galo suprantu, ką jie kuria, ką nori padaryti. Bet to ir nereikia. Tai yra jų paslaptis. Mano darbas yra mano paslaptis. Negalima būti iki galo atviram savo profesijoje. Tai – ne mechaninė chirurgo operacija, kur dešimt apendikso šalinimų yra vienodi.

Teatre viskas lyg ir aišku, bet kartu šiek tiek miglota. Mes, kūrėjai, tik perteikiame tai, kas mums siunčiama iš aukščiau. Žmogus negali būti kūrėjas – jis pats yra sukurtas.“

Renesanso sulaukė ir F.Latėno kamerinė kūryba. Ji apkeliavo pasaulio scenas atliekama Čiurlionio kvarteto, kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“, violončelininko Davido Geringo. Ją pamėgo kvartetas „Art Vio“, kiti puikūs atlikėjai.

Prieš porą metų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje įvyko F.Latėno autorinis koncertas – unikalus šiai muzikos Mekai renginys. Tada klausytojams įstrigo F.Latėno muzikoje tvyrantis liūdesys, su mirtimi susiję įvaizdžiai.

„Tačiau autorius – ne mirties pusėje. Jis – gyvųjų, liūdinčiųjų, kenčiančiųjų, bet vis dėlto gyvenančių ir aistrigai mylinčių šį gyvenimą, kupiną neišsipildžiusių lūkesčių, pusėje. Kaip tik todėl F.Latėnas toks artimas R.Tumino režisūrai ir Antono Čechovo dramaturgijai“, – po koncerto rašė viena kritikė.

Jau ne vienus metus kompozitorius buvo atsidėjęs vien teatrui. Jis teigė parašęs koncertų scenai viską, kas jam buvo skirta. Jeigu tai būtų tik jo styginių kvartetas „Šviesiam atminimui“, „Ašarų samba“ smuikui ir fortepijonui, „Pasodoblis“ altui ir styginiams, F.Latėno muzika vis tiek liktų istorijoje.

Režisierius, aktorius

„Nežinau, kas kaltas dėl Fausto mirties. Žinau tik tiek, kad netekau brolio, draugo, kūrėjo, kurio muzika skamba beveik visuose mano spektakliuose. Daugiau nebuvo su kuo būti artimam, nes tik jį vieną turėjau. Kaip kurdavome? Sueidavome, truputį patylėdavome, kažkiek apkalbėdavome, palinksėdavome. „Na, supranti?“ – paklausdavau jo.

Jis atsakydavo: „Suprantu.“ Tada vėl susitikdavome po kiek laiko, pasitikrindavome ir kažkaip po truputį atsirasdavo jo muzika mano spektakliams. Paskutinį kartą su broliu bendravau maždaug prieš tris savaites, kai jis sugrįžo iš Maskvos. Sveikata nesiskundė, nes apskritai mažai dėl ko skųsdavosi. Mes nemėgome kalbėtis apie skaudulius.“

Kompozitorius gimė 1956 m. gegužės 16 d. Dusetose, 1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. E.Balsio kompozicijos klasę.

1989-1991 m. jis vadovavo Vilniaus teatrui „Lėlė“, nuo 1996-ųjų – Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui, 1999-2000 m. buvo Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius.

2000–2005 m. F.Latėnas kartu su režisieriumi R.Tuminu vadovavo Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui.

1996 ir 2004 metais jis tapo Lietuvos kultūros viceministru, taip pat ėjo ministro pirmininko patarėjo, Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas.

Su žmona Ramute Rachlevičiūte, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir Dailės akademijos galerijos vedėja, F.Latėnas susilaukė trijų vaikų – Norvydos, Elžbietos ir Kristupo.

1981-1989 m. F.Latėnas pelnė apdovanojimus už muziką E.Nekrošiaus režisuotiems dramos spektakliams „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, R.Tumino – „Čia nebus mirties“, lėlių teatro spektakliams „Lakštingala“ ir „Stebuklinga motina – elnė“.

Lietuvos teatro sąjunga pažymėjo geriausius jo 1987-1988 ir 1989-1990 m. sezonų darbus.

1995 m. kompozitoriui skirtas teatralų „Kristoforo“ prizas už muziką R.Tumino režisuotam spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie“.

2011 metais F.Latėnui įteiktas prestižinis rusų teatro apdovanojimas – tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija už muziką režisierių E.Nekrošiaus, R.Tumino ir Olego Tabakovo teatro spektakliams. Tarp šios premijos laureatų yra tokios meno legendos kaip O.Bergmanas, G.Strelleris, Ch.Marthaleris.

2013 m. Kompozitoriaus indėlis į Lietuvos teatro meną įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

F.Latėnas taip pat sukūrė muziką kino filmams „Mano mažytė žmona“, „Šešiolikmečiai“, „Parodų rūmai“, „Neatmenu tavo veido“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Išakėtas krantas“, „Džiazas“, „Mediniai laiptai, „Ir jis pasakė jums sudie“, „Prokurorai“, „Garbės kuopa“, dokumentiniam filmui „Lietuvos Respublikos Prezidentai: Algirdas Mykolas Brazauskas. Prezidentavimo metai“.

2016 metais R. Paknio leidykla išleido teatrologių Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės knygą „Muzika kaip teatras. Faustas Latėnas“, kurioje vieną žymiausių lietuvių teatro asmenybių atskleidžia šeimos narių, bičiulių ir kolegų pasakojimai.

***