Projekte dalyvavo penki kompozitoriai: Jievaras Jasinskis, Beata Juchnevič, Jonas Jurkūnas, Rita Mačiliūnaitė ir Jonas Tamulionis. Taip po gero pusmečio pasirodė klasikinės gitaros pjesių pradedantiesiems bei pažengusiems rinktinė „Vakarais“. Šia proga apie projekto užkulisius bei edukacinę veiklą Chrisą kalbino muzikologė Sigita Ilgauskaitė.
– Chrisai, tu koncertuoji kaip solistas, esi Baltijos gitarų kvarteto narys, turi įvairiausių kūrybinių sumanymų, buri muzikantus, rašai muziką. Kam tau dar pedagogika? Ką tu ten gauni, ko negauni scenoje?
– Manau, kad tai yra labai svarbus darbas. Mokytojauti pradėjau, kai dar studijavau akademijoje, antrais metais. Mūsų Maldegem kaime (Belgija) yra maža muzikos mokykla. Jos direktorius man paskambino ir paklausė, ar norėčiau pas juos dirbti. Tada pagalvojau, kad akademijoje vis tiek yra pedagoginė praktika, tad kodėl nepradėjus kaupti stažo bei išbandyti, ar man patinka tokia veikla.
Būdamas studentas, be abejo, svajojau apie atlikėjo karjerą, tačiau žvelgiau realistiškai. Kiek pažinojau profesionalių muzikantų, didžioji dauguma darbavosi papildomai, ne retas jų – pedagoginėje srityje.
– Tad pamokos atsirado galvojant apie ateities pragyvenimo šaltinį?
– Pradžioje taip, o po to man vis labiau ir labiau patiko. Aš supratau, kad darbas su vaikais mane džiugina, kad man įdomu ir gera perduoti savo patirtį jiems, parodyti būdus, kaip galima ko nors išmokti, parodyti, kodėl muzikuoti yra smagu. Suskaičiavau, kad pedagoginį darbą dirbu jau 25-erius metus. Ir man nesvarbu, ar tai yra maži vaikai, ar paaugliai, ar studentai. Kiekvienas amžiaus tarpsnis man yra įdomus.
– Tačiau juk yra skirtingo amžiaus pedagoginė psichologija.
– Taip, psichologinis priėjimas prie mokinio man yra taip pat svarbus kaip ir noras išmokyti muzikos. Kai pradėjau gyventi Lietuvoje, koncertinės veiklos neturėjau daug, tad iš karto ieškojau ir pedagoginės veiklos. Kartu pastebėjau, kad Lietuvoje labai trūksta mokytojų. Todėl man tai buvo papildoma motyvacija.
– Koks buvo tavo paties pirmasis gitara sugrotas kūrinys? Gal gali palyginti, ką labiausiai norėjosi groti pačiam vaikystėje ir ką dabar nori groti tavo mokiniai?
– Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, man buvo devyneri metai. Pagal Belgijos sistemą pirmuosius mokslo metus reikėjo lankyti tik solfedį, o jau nuo antrų metų galėjai rinktis instrumentą.
Daugeliui solfedis nepatiko, tačiau mano grupei pasisekė. Mūsų pirmų metų solfedžio mokytoja buvo tiesiog pasakiška. Ji buvo dirbus darželyje auklėtoja, po to studijavo muziką ir dainavimą, todėl spinduliavo meile tiek vaikams, tiek muzikai. Mokytis su ja buvo smagu ir gera. Tiesa, jau penkerių žinojau, kad noriu išmokti groti būtent gitara. Nežinau iš kur, gal tiesiog pamačiau per televiziją ir man patiko.
Tačiau kai nuo antrų metų pradėjau lankyti gitaros pamokas, nepamenu, kad būčiau žinojęs, ką konkrečiai noriu groti. Ėmiausi visko, ką mokytojas man siūlydavo. Todėl ir dabar iš pradžių neklausiu savo mokinių, ką jie nori groti. Tiesiog turiu savo metodiką ir mėgstu pats sugalvoti, nuo ko pradėti.
Galbūt kai kurie yra matę per televiziją, kad gitara galima groti akordus, tačiau labai svarbu, kad vaikas pažintų klasikinės gitaros atlikimo galimybes bei klasikinę muziką. Juolab kad daugelis vaikų ateina atviri naujoms patirtims. Ir tik po kelerių metų, kai vaikas jau įgunda valdyti gitarą, techninius niuansus, atnešu keletą kūrinių ir siūlau rinktis. Tada jau vaikas gali groti ne tik klasiką bet ir , tarkime, bliuzą ar ispanišką muziką. Tada jau galima stebėti, kas jam labiau patinka.
– Kas yra svarbiausia kūriniuose vaikams – techninės užduotys, tema, o gal emocija?
– Pirmiausia yra technika. Tačiau be galo svarbu, kad grojant būtų ir kažkas smagaus. Pats esu grojęs trimitu, kuris reikalauja labai daug gamų ir techninių pratimų, o tik gerokai vėliau leidžiama groti kūrinius. Gitaros disciplinoje yra visiškai kitaip. Žinoma, reikia mokytis, kaip darbuotis pirštais, išgauti garsą, ką daryti su kaire ranka ir panašiai. Tačiau kūriniai grojami iš karto, stengiamės kuo greičiau pradėti groti melodiją, kad mokiniui būtų motyvacija ir džiaugsmas, jog jis jau gali muzikuoti bei kažką atlikti.
– Dirbdamas prie gitaros pjesių leidinio „Vakarais“, bendravai su penkiais Lietuvos kompozitoriais. Kaip vyko darbas, ar kompozitoriai domėjosi gitaros atlikimo technikomis, o gal jiems viskas buvo aišku? Ar jie atsižvelgė į tavo sudarytas kūrybos gaires?
– Mūsų bendravimas buvo labai malonus ir įdomus. Kadangi pats kuriu muziką, nors neturiu kompozitoriaus diplomo, įsivaizduoju, koks tai yra darbas. Tačiau buvo dalykų, kurie stebino. Kartais labai aiškiai jaučiau, kad autoriams kyla klausimų, apie kuriuos niekada negalvojau rašydamas gitarai, nes aš ja groju ir todėl man viskas aišku. Aš pats taip pat turėjau klausimų apie kūrinius, – kai kompozitoriai man paaiškindavo savo mintis, kompozicijas pamatydavau kitoje šviesoje.
O mano pateiktas kūrybines gaires visi labai atidžiai peržiūrėjo. Kažkam net sakiau, kad kurti galima ir laisviau, nebūtina taip stipriai apsiriboti. Man tikrai patiko, kad galėjome gyvai kalbėti, diskutuoti apie tai, kaip kūriniai gali plėtotis, kaip užrašyti techninius niuansus, kad grojančiajam būtų viskas aišku.
Pavyzdžiui, Rita Mačiliūnaitė kūrinyje „Elegija rudenio lapams“ gitarą traktavo kaip monofonišką instrumentą – grojantį tik vienu balsu. Tai neįprasta, nes dažnai siekdami sukurti pilnesnę harmoniją, kaip tik leidžiame natoms skambėti ilgiau, nei parašyta. Tačiau kalbantis su Rita paaiškėjo, kad ji turi labai aiškią viziją – garsai turi tęstis tik tiek, kiek nurodyta.
Nustebau, bet pamačiau tą kūrinį visai kitaip. Supratau, kad jame nereikia dėlioti pirštų taip, kad būtų daugiau balsų, ir tada viskas tapo logiška. Todėl šis kūrinys, viena vertus, yra lengvesnis, tačiau kelia nemenką iššūkį pagroti jį įdomiai ir labai aiškiai užgesintomis natomis.
Su kompozitore Beata Juchnevič taip pat aiškinomės kūrinio užrašymo galimybes. Pasitarę nusprendėme, jog atlikėjams bus daug lengviau perteikti vieną iš jos kompozicijų, jei sužymėsime frazavimą. Jono Tamulionio ir Jono Jurkūno kūriniai nekėlė klausimų, nes jie patys turi labai daug rašymo gitarai patirties.
Tikrai smagiai susidėliojo Jievaro Jasinskio pjesės, kurios atsidūrė leidinio pradžioje ir pabaigoje, nes jis parašė patį lengviausią ir patį sunkiausią kūrinį. Manau, kad lengvesnius kūrinius rašyti yra sudėtingiau, nes reikia nuolat galvoti, ar tai nebus per sunku. Šiame leidinyje yra trys lengvi kūriniai, o kiti reikalauja daugiau įgūdžių. Taip pat yra keli duetai. Mes sutarėme su kompozitoriais, kad duete jie gali rašyti vieną partiją mokiniui, o kita partija gali būti sudėtingesnė, skirta mokytojui.
– Tavo manymu, ansamblinis muzikavimas yra svarbus mokantis groti gitara?
– Labai svarbus! Mano mokiniams tikrai patinka groti dviese ar trise. Su pradedančiaisiais koncerte dažniausiai groju kartu, kad vaikas nebūtų vienas ir kad salėje garso būtų daugiau. Juk fortepijonu grojantis vaikas girdimas geriau nei pradedantis gitaristas, tad mokytojo vaidmuo ir padrąsinimas pastarajam yra labai svarbus. Tiesa, iš kolegų, kuriems jau papasakojau apie šį leidinį, taip pat išgirdau džiugių reakcijų dėl to, kad yra ir duetų.
Dar norėjau pabrėžti, kad šis leidinys svarbus, nes jame yra lietuvių kompozitorių kūriniai, o kadangi autoriai turi skirtingą patirtį, tai labai įvairi muzika. Kitas dalykas, kad nors tai yra ir šiuolaikinė kūryba, jokio nesugrojamo avangardo nerasite. Kai kur galima įžvelgti sąsajų su folkloru ar kantri stiliaus muzika, tačiau kūriniai tikrai pritaikyti pradedantiesiems ir pažengusiems.
Dažnai tiek mokytojams, tiek atlikėjams kyla klausimas, kaip rasti kūrinių, kur juos įsigyti. Per musiclithuania.com platformą tą gali legaliai padaryti kiekvienas. Būtent ne kopijuoti, o nusipirkti, nes taip skatinama, kad daugiau kompozitorių rašytų muziką ir daugiau tokių leidinių atsirastų.
– Jei norėčiau išmokti groti gitara, bet nežinočiau nuo ko pradėti, ką patartum?
– Visų pirma, reikia ieškoti mokytojo – arba privačiai, arba muzikos mokykloje. Įdomu, kad Belgijoje nėra amžiaus ribos muzikos mokyklų mokiniams. Pavyzdžiui, mano mama pradėjo lankyti saksofono pamokas, kai jai buvo keturiasdešimt ar net daugiau, kad neprailgtų mūsų su broliu laukimas, kai atveždavo mus į muzikos mokyklą. Po to ji net grojo bigbende, kur taip pat buvo ne vienas vyresnio amžiaus muzikantas mėgėjas.
Savarankiškai išmokti groti taip pat įmanoma, bet reikia to labai norėti ir turėti daug kantrybės. Retai kam pavyksta.
