Kaip atsirinkti informaciją, besiliejančią iš televizijos, interneto ir daugybės kitų kanalų? Kaip ir daugelis, 27 metų L.Kaziulionis atsakytų, kad tai sunki užduotis.
Tačiau jis įžvelgia ir kitą problemą: „Informacija – labai geras ir naudingas dalykas, bet, pažvelgus kitu kampu, žmogus tarsi įlenda į savo informacijos burbulą ir nebegali teisingai jos apdoroti ar rasti patikimos informacijos, o melagingos žinios tampa labai didele problema šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje.“
Apie tai – jo kūrinys „Informacijos burbulas“, praėjusią savaitę atsiradęs ant menų fabriko „Loftas“ sienos.
Jame vaizduojama moteris pučia muilo burbulus ir pūsdama juos užsipučia sau ant galvos, tai tampa filtru, kuris neleidžia pasiekti ir teisingai informacijai.
„Tai problema, su kuria mes visi ir susiduriame“, – paaiškino vilnietis.
– Pastarasis kūrinys skirtas informacijos burbulams, melagingoms žinioms. Jūsų nuomone, šios problemos pagrindinė priežastis – kritinio mąstymo stoka ar yra ir kitų?
– Priežasčių gali būti daug.
Taip, kritinio mąstymo stoka, nesidomėjimas kitais informacijos šaltiniais, pateiktų faktų nepatikrinimas uždaro žmogų į jo paties išpūstą burbulą, kuris gali būti ir neteisingas, melagingas.
– Kuri visuomenės dalis dažniausiai atsiduria informacijos burbuluose? Ar daug juose jaunimo?
– Manau, kad informaciniuose burbuluose gali atsidurti bet kuris žmogus, nepriklausomai, ar tai jaunimas, ar vyresnė karta.
Tai labai individualu ir priklauso nuo anksčiau minėtų veiksnių.
– Vilniečiai, kaip ir kitų didmiesčių gyventojai, naudojasi daugiau informacijos šaltinių, labiau moka juos atsirinkti ar svarbiau yra informacijos gausos mažiau išvargintas ir galbūt sveikesnis mažo miestelio ar kaimo gyventojo mąstymas?
– Nereikėtų išskirti didmiesčio ir provincijos gyventojo. Galbūt provincijoje gyvenantis žmogus taip pat geba rasti įvairių informacijos šaltinių ir galbūt tai gali geriau padaryti nei vilnietis.
Esu susidūręs ir su sostinės gyventoju, kuris naudojasi vieninteliu, galbūt ir nelabai patikimu informacijos šaltiniu.
– Mėgstate darbus suaktualinti, kitam savo kūriniui, kuriame vaizduojama Mona Liza, per pandemiją nupiešėte kaukę.
Manote, kad grafičiai, gatvės menas turi reaguoti į įvykius, nebūti vien menas?
– Taip, esu suaktualinęs kelis savo kūrinius, galbūt norėčiau tai daryti ir dažniau, bet aktualijos kaip greitai ateina, taip greitai gali ir išeiti, o leidimo piešti ant sienos tenka laukti mėnesius.
Vis dėlto Monos Lizos originalas Kaune yra be apsauginės kaukės. Tik internete ir socialiniuose tinkluose pasklido mano atlikto kūrinio eskizai.
Norėjau naujus eskizus perkelti ant sienos, tačiau nebuvo finansavimo, taip pat ir leidimų gavimas būtų užtrukęs, todėl su pastato savininkais – Kauno technologijos universitetu – nusprendėme, kad šį kartą paliksime tik suaktualintus eskizus.
Manau, kad būtų tikrai įdomu, jeigu grafičiai ir gatvės menas reaguotų į pasaulio ar šalies įvykius. Kodėl neužsiimu pats tuo?
Kadangi piešiu legaliai, gavęs pastatų savininkų ir savivaldybių leidimus, todėl dažnai nespėju koja kojon su šių dienų aktualijomis.
Kas kita nelegalūs grafičiai. Jų piešėjai slapstosi, negali atskleisti savo tapatybės.
– Kodėl Vilniuje ir kituose Lietuvos didmiesčiuose nėra protesto grafičių, kurių daug kitose pasaulio šalyse?
– Todėl, kad neturime daug grafičių grupuočių, jos yra tik kelios. Jų nariai piešia neatsižvelgdami į šių dienų aktualijas, o jeigu ir atkreipia dėmesį, tai ne taip, kaip kituose pasaulio miestuose.
– Kodėl pas mus grafičių padėtis yra liūdna – per metus atsiranda vos vienas kitas meno kūrinys? Trūksta vietų, menininkų?
– Nemanau, kad Lietuvoje gatvės meno situacija yra labai prasta, bet ji nėra ir labai gera, sakyčiau, vidutinė.
Šiuo metu kaip tik Lietuvoje gatvės menas yra ypač populiarus, labiau didžiuosiuose miestuose, bet jis plečiasi ir į mažesnius.
Įvairūs festivaliai, meno projektai ir kiti renginiai vyko Marijampolėje, Šiauliuose, pats piešinius piešiau mažosiose kultūros sostinėse – Veisiejuose, Adomynėje, Mosėdyje, Baisogaloje ir Žiežmariuose.
Gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje per metus pasirodo vos keli gatvės meno piešiniai, nes tam yra kelios priežastys.
Didžiausi bėda yra per menka piešinių viešinimo rinkodara, galbūt paties menininko nekompetencija pristatyti savo kūrybą visuomenei.
Kita priežastis – Lietuvoje piešimo sezonas yra palyginti trumpas, gatvės meno kūrinius galime piešti tik tada, kai oro temperatūra teigiama, kai nelyja.
– Vadinamaisiais „tagais“ nutepliotas visas Vilnius. Pritariate, kad tai ekonomiškai nesuklestėjusios valstybės ar miesto požymis?
– Smerkiu tokius tepliotojus, ypač ant istorinių pastatų, bet pritariu gatvės menui, kuris skleidžia tam tikrą žinią, nežeidžia žmonių ir negadina fasadų.
Abejoju, ar „tagai“ yra ekonomiškai nesuklestėjusios valstybės požymis. Niujorke, Los Andžele, Paryžiuje, Berlyne ar Londone ir kituose didmiesčiuose kaip tik juos mačiau dažniau nei Vilniuje.
Tiesiog šiuose miestuose yra didesnės grafičių grupuotės, kurios ir pripaišo „tagų“. Tai nepriklauso nuo ekonomikos.
